Virš mūsų galvų pavasarį vyksta nematomas judėjimas – tūkstančiai paukščių grįžta į Lietuvą. Tačiau ši kelionė jau seniai nebėra vien tik natūralus gamtos ciklas: mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad jų judėjimą ore keičia žmogaus veikla – nuo šviesos taršos ir oro transporto iki klimato kaitos.
Kovo 16–19 dienomis Vilniuje vykusioje tarptautinėje gyvybės mokslų konferencijoje „The Coins 2026“ savo tyrimus pristatė Lundo universiteto biologė dr. Cecilia Nilsson. Ji dirba aeroekologijos srityje. Aeroekologija – tai mokslas, tiriantis viską, kas vyksta ore: skraidančius gyvūnus, jų elgseną ir tai, kaip jie sąveikauja su aplinka bei tarpusavyje.
Šiuo metu mokslininkė tiria paukščių migraciją pasitelkdama paukščiams stebėti skirtus radarus.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Nuo 2026 metų vasario mėnesio Danijoje išbandomos raudonos šviesios lempos tam, kad naktį mažiau trikdytų šikšnosparnius.
- Siekiant sumažinti šviesos taršos žalą paukščiams Niujorke tam tikromis dienomis sumažinamas valstybinių pastatų apšvietimas.
- JAV sukurta programėlė, kuri nuspėja paukščių migraciją panašiu principu, kaip yra nuspėjami orai.
- Dėl klimato kaitos galimai vis daugiau paukščių liks žiemoti, tačiau tokio reiškinio ilgalaikės pasekmės dar nėra aiškios.
- Dr. Cecilija Nilsson pasakoja, kad 3 dažniausiai paukščių stebėjimui naudojami metodai yra GPS lokatoriai, radarai ir klasikinis žiedavimas.
Kaip atsirado migracijos mokslas
Lietuvoje labai gerai žinomas paukštis – gandras – padėjo įrodyti, kad paukščiai migruoja svetur, nes iki tol tai buvo tik viena iš teorijų, bandančių atsakyti į klausimą, kur žiemą dingsta kai kurie paukščiai.
Netoli Liubeko 1822 metais ant namo stogo nusileidęs gandras su kakle įstrigusia beveik metro ilgio ietimi sukėlė didžiulį vietos gyventojų susidomėjimą. Nors turėjo svetimkūnį, jis galėjo skraidyti, o kiti paukščiai bandė jam padėti tą ietį iš kaklo ištraukti. Galiausiai gandras buvo sugautas ir pateko į muziejų.
Ten dirbęs botanikas ėmė tyrinėti ietį ir pastebėjo, kad medis, iš kurio ji padaryta, nėra europietiškos kilmės. Teigiama, kad šis atvejis ir davė pradžią paukščių migracijos mokslui, nes tai buvo pirmasis įrodymas, kad paukščiai keliauja didelius atstumus.
Vokietijoje, Rostoko universiteto Zoologijos muziejuje, saugomas tai patvirtinantis eksponatas.
Paukščių migracija susidomėjo atsitiktinai
Dr. Cecilia Nilsson savo darbuose analizuoja, kaip tokie veiksniai kaip šviesos tarša ar žmogaus infrastruktūra veikia migruojančius gyvūnus. Įdomu tai, kad dalį savo tyrimų ji yra atlikusi bendradarbiaudama su JAV laikomos geriausios Ivy lygos (aštuonių prestižinių JAV universitetų grupė, garsėjanti aukštu akademiniu lygiu, kuriai priklauso tokios aukštosios mokyklos kaip Harvardas ar Jeilis) Kornelio universiteto mokslininkais.
„Biologija man visada buvo įdomi, bet migruojantys paukščiai buvo atsitiktinumas. Nebuvo jokio plano ar ko nors panašaus. Aš tiesiog pradėjau tai studijuoti savo magistro studijų metu. Turėjau keletą projektų, (...) o paskui – žinote, kaip būna beveik su viskuo: kai labiau įsigilini, viskas tampa įdomu, tiesa?“ – sako aeroekologė C. Nilsson.
Buveines dažniausiai įsivaizduojame kaip sausumos ar vandens aplinkas, tačiau mokslininkės tyrimai rodo, kad ir oro erdvė gali būti suprantama kaip sudėtinga ekosistema, turinti savitą biologinę įvairovę ir buveines.
„Mes nepratę galvoti apie orą kaip apie ekosistemą. Tik visai neseniai pradėjome suvokti, kad visi šie skraidantys gyvūnai iš tikrųjų didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia ore, (...) vis labiau suprantame, kad tai yra labai svarbi jų gyvenimo dalis. Taip pat tai yra ir buveinė, kurią mes, žmonės, vis labiau veikiame kiekvieną dieną, – statome aukštus pastatus, įvairiais būdais teršiame aplinką“, – į dėl sparčios urbanizacijos didėjančią žmogaus įtaką gamtai dėmesį atkreipia dr. C. Nilsson.
Dirbtinės šviesos poveikis laukiniams gyvūnams
Migracijos specialistė pažymi, kad kalbant apie žmogaus poveikį oro erdvei vienas svarbiausių veiksnių yra dirbtinis apšvietimas, prisidedantis prie vadinamosios šviesos taršos. Ji gali trikdyti gyvūnų orientaciją, migraciją ir natūralius aktyvumo ritmus. Reaguodama į šią problemą, Gladsaksės savivaldybė, esanti netoli Kopenhagos, 2026 m. vasarį vienoje pagrindinių miesto gatvių – Frederiksborgvejuje – įprastą baltą LED gatvių apšvietimą pakeitė raudonos spalvos apšvietimu.
Šis sprendimas pritaikytas teritorijoje, kur miesto infrastruktūra ribojasi su šikšnosparnių buveine, mat yra žinoma, kad įprastai naudojama baltos ir mėlynos spalvos šviesa trikdo jų judėjimą tarp gyvenamųjų vietų.
Kadangi daugelis migruojančių paukščių taip pat keliauja naktį, panašūs apšvietimo sprendimai galėtų būti naudingi ir jiems.
„Šviesos tarša susideda iš skirtingų komponentų ir, kalbant apie migruojančius paukščius, vienas svarbiausių aspektų yra susidūrimų rizika. Todėl, pavyzdžiui, dangoraižiai neturėtų būti pernelyg stipriai apšviesti, nes tai didina susidūrimų ir mirštamumo tikimybę. Kalbant apie mažesnį apšvietimą, pavyzdžiui, gatvių žibintus, nėra iki galo aišku, kaip ir kiek stipriai jie veikia migruojančius paukščius. Tačiau yra pakankamai įrodymų, kad toks apšvietimas veikia kitus gyvūnus, pavyzdžiui, vabzdžius“, – aiškina aeroekologijos mokslininkė.
Dangoraižių poveikis paukščiams
Šį rudenį Klaipėdos gyventojai stebėjo neįprastą ir liūdną reiškinį, kai atsitrenkę į stiklinį 34 aukštų daugiabutį masiškai žuvo paprastojo nykštuko jaunikliai. Socialiniuose tinkluose viena gyventoja dalijosi prie namo surinkusi per šimtą negyvų ir keliasdešimt sužeistų paukščių, kuriuos bandė išgelbėti.
Dr. C. Nilsson vardija sprendimo būdus, kaip būtų galima sumažinti skaičių tokių nelaimių, kaip ta, kuri nutiko Klaipėdoje. Anot jos, stikliniai paviršiai turėtų būti specialiai pažymėti – juose formuojamos tam tikrais atstumais išdėstytos struktūros, kurias paukščiai gali pastebėti ir taip išvengti susidūrimų.
„Pagrindinė problema ta, kad paukščiai nesuvokia, jog prieš juos yra stiklas – jį mato kaip atvirą erdvę ir bando praskristi. Tačiau jei stiklo paviršius yra padengtas, pavyzdžiui, mažais taškais, išdėstytais tam tikrais atstumais arba juostomis, paukščiai gali atpažinti kliūtį ir jos išvengti“, – kalba pašnekovė.
Praktinis tyrimų panaudojimas JAV
Pasak mokslininkės, dalis jos su kolegomis iš Kornelio universiteto Jungtinėse Valstijose atliktų tyrimų jau taikoma praktiškai – Niujorke priimti teisės aktai, pagal kuriuos migracijos metu valstybiniuose pastatuose privaloma mažinti apšvietimą. Tokie sprendimai padeda sumažinti paukščių susidūrimų su pastatais riziką ir gyvūnų mirštamumą. Be to, mieste veikia ir savanoriškos iniciatyvos, kurios skatina tiek verslą, tiek visuomenę prisidėti prie paukščių apsaugos.
„Yra vykdomos įvairios vadinamosios „Išjunk šviesą“ kampanijos, skirtos tiek komerciniams pastatams, tiek privatiems asmenims. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, kur dirbau Kornelio universitete, naudojama internetinė platforma „BirdCast“. Tai iš esmės yra tarsi orų prognozė paukščiams – ji parodo, kada prognozuojami dideli migruojančių paukščių srautai, – sako aeroekologė Cecilia Nilsson. – Remiantis šiomis prognozėmis skelbiami įspėjimai, raginantys sumažinti apšvietimo lygį, jei artimiausiomis naktimis numatomas intensyvus migracijos laikotarpis.“
Europa atsilieka
Pasak aeroekologijos specialistės, jos gimtojoje Švedijoje situacija kiek kitokia – čia nėra tiek daug dangoraižių, todėl migruojančių paukščių judėjimo prognozavimas nėra tokiame lygyje kaip Jungtinėse Valstijose. Apskritai, jos teigimu, kalbant apie paukščių apsaugą miestuose, Jungtinės Valstijos šioje srityje yra labiau pažengusios nei Europa.
„Taip yra todėl, kad šioms prognozėms naudojame meteorologinių radarų duomenis – būtent jie leidžia nustatyti, kada vyksta didelės migracijos bangos. Jungtinėse Valstijose ši sistema yra gerokai labiau pažengusi dėl paprastos priežasties – ten yra viena meteorologijos agentūra, kuri valdo visus radarų duomenis. Visi radarai veikia tuo pačiu formatu, o duomenys yra vienodi“, – teigia biologijos mokslų daktarė.
Ji pabrėžia, kad Europoje veikia daug skirtingų meteorologijos agentūrų, kurios naudoja nevienodą programinę įrangą ir duomenų formatus, todėl galimybė stebėti migraciją viso žemyno mastu buvo pasiekta gerokai vėliau. Šiandien tuo rūpinasi EUMETNET („European Meteorological Network“).
„EUMETNET renka radarų duomenis iš įvairių Europos šalių, bent jau iš daugumos jų. Mes su jais dirbame, siekdami gauti kuo daugiau duomenų iš skirtingų radarų, ir šis procesas juda į priekį, tačiau kartais susiduriama su iššūkiais, nes paukščių migracija nėra jų prioritetas“, – sako dr. C. Nilsson.
Kaip galime pagerint miestų infrastruktūrą
Pasak dr. C. Nilsson, apie tai, kaip padėti oro erdvę naudojantiems gyvūnams, svarbu galvoti ne tik šalies, bet ir savivaldybės ar miesto lygiu. Tarkime, vabzdžiai yra svarbūs kai kuriems miestų paukščiams, tad apie juos taip pat reikėtų galvoti, planuojant miestus. „Manau, kad yra būdų įrengti infrastruktūrą taip, kad ji būtų palankesnė [vabzdžiams], pavyzdžiui, vengiant kurti labai didelius plotus be žalumos. Įrodyta, kad „žalios salos“ ir panašūs objektai padidina vabzdžių biomasę net ir miestuose.“
Visgi problema nėra vien infrastruktūra – svarbu ir tai, kokia ji bei ar joje numatoma aplinka, tinkama vabzdžiams išgyventi. Anot mokslų daktarės, miestuose itin svarbu išsaugoti vietines augalų rūšis, prie kurių vabzdžiai yra prisitaikę ir kuriais gali maitintis, o perteklinio svetimžemių dekoratyvinių augalų sodinimo reikėtų vengti.
Mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad vabzdžiai pasižymi greitu dauginimusi, todėl, net ir smarkiai sumažėjus jų skaičiui, sudarius palankias sąlygas ir užtikrinus tinkamas buveines, jų populiacijos gali gana greitai atsikurti.
Pasak jos, nors kalbama apie didelius nuostolius, pavyzdžiui, iki 70 proc. sumažėjimą, vabzdžių populiacijas būtų įmanoma atkurti per kelerius metus, jei joms būtų sudarytos tinkamos ilgalaikės išgyvenimo sąlygos.
„Pavyzdžiui, labai svarbu, kad turėtume daug vietinių rūšių, nes būtent prie jų vabzdžiai yra prisitaikę ir gali iš jų maitintis. Reikėtų vengti per daug svetimžemių dekoratyvinių augalų, kuriais vabzdžiai negalėtų maitintis, o vietines rūšis integruoti į mūsų miestus ir infrastruktūros zonas“, – sako aeroekologė.
Anot mokslininkės, didžiausia kliūtis tvaresniems miestams įrengti yra ne žinių trūkumas, o veiksmų įgyvendinimas – tam reikalinga politinė valia ir visuomenės palaikymas.
Pasak dr. Cecilijos Nilsson, atsakomybė tenka visiems, todėl žmonės turėtų aiškiai parodyti, kad ši tema jiems svarbi, pavyzdžiui, balsuodami už politikus, kurie siekia tokius pokyčius įgyvendinti. Mokslininkė pabrėžia, kad ekologiniai klausimai turėtų būti įtraukti į politines darbotvarkes, o jei politikai to nedaro, jie turėtų atvirai argumentuoti savo poziciją, kad visuomenė galėtų pati įvertinti tokių sprendimų pagrįstumą.
Gandrai gali likti žiemoti
Gandrai įprastai žiemoja Afrikoje. Visgi šią žiemą buvo užfiksuoti keli atvejai, kai gandrai liko žiemoti Lietuvoje ir net buvo stebimi vaikštantys sniege – tai nėra jiems įprasta elgsena. Pasak specialistų, taip nutinka dėl besikeičiančio klimato.
„Tai [klimato kaita] tikrai daro poveikį, nes pats migracijos reiškinys grindžiamas tuo, kad paukščiai seka tam tikrą klimato „tvarkaraštį“, jie turi būti tinkamoje vietoje tinkamu metu. O tas tinkamas laikas yra tada, kai, pavyzdžiui, prasideda augalų vegetacija ir gausu vabzdžių bei kitų maisto šaltinių. Klimato kaita šį laiką keičia – tai, kas anksčiau buvo „tinkamas metas“, pasislenka. Dėl to kyla problema, kad paukščių migracija nebesutampa su šiuo piku“, – teigia mokslininkė.
Pavyzdžiui, tolimieji migrantai žiemą praleidžia Afrikoje, o pavasarį grįžta tam, kad galėtų perėti ir auginti jauniklius tuo metu, kai čia yra didžiausias maisto prieinamumas. Tačiau jei pavasaris prasideda anksčiau, jie gali atskristi per vėlai ir praleisti šį svarbų laikotarpį.
Visgi, mokslininkės teigimu, gyvenamojo arealo pokyčiai ne visada tampa problema – jei paukščiai išgyvena, jie gali toliau sėkmingai perėti.
„Gali būti, kad viskas yra gerai – jei gandras išgyveno žiemą ir vis tiek galėjo perėti, tuomet jis tiesiog pasirinko kitokią strategiją. Mes dar tiksliai nežinome, kodėl jie taip elgiasi. Iš vienos pusės, migruojantys paukščiai yra labai jautrūs laikui, tačiau kartu jie pasižymi ir gana dideliu lankstumu [geba prisitaikyti prie sąlygų]“, – sako dr. C. Nilsson.
Kaip mokslininkai stebi paukščius
Nors paukščių migracijos stebėjimo mokslui daugiau kaip 200 metų, per šį laikotarpį taikomi metodai smarkiai keitėsi. C. Nilsson pabrėžia, kad metodo pasirinkimas priklauso nuo tyrimo klausimo – ar siekiama detaliai analizuoti pavienius individus, ar suprasti bendras migracijos tendencijas.
Pavyzdžiui, naudojami geolokatoriai ar GPS siųstuvai, kurie yra pritvirtinami prie paukščio ir leidžia tiksliai sekti individualaus paukščio judėjimą. Tačiau tam, kad būtų galima atsisiųsti duomenis, paukštį dažniausiai reikia pakartotinai sugauti. Be to, nors šie metodai nuolat tobulėja ir įrenginiai mažėja (todėl juos galima taikyti ir mažesniems paukščiams), jie paprastai suteikia informaciją tik apie pavienius individus, – pasakoja mokslininkė.
„Mano tyrimuose naudojami radarai. Šiuo atveju dėmesys skiriamas ne pavieniams paukščiams, o visai migracijos sistemai. Kitaip tariant, analizuojama, kaip juda visi paukščiai ore, ką jie daro, kokiame aukštyje skrenda ir kaip vyksta jų judėjimas dideliu, žemyno mastu“, – pasakoja dr. Cecilija Nilsson.
Aeroekologė taip pat pažymi, kad nors paukščių žiedavimas yra seniausias jų sekimo metodas ir dažnai suteikia mažiau informacijos, jis vis dar išlieka svarbus.
Šis metodas leidžia tirti smulkesnes rūšis, kurioms sudėtinga pritvirtinti sekimo įrenginius, taip pat jis yra gerokai pigesnis, todėl galima stebėti daugiau individų ir rūšių.
Reikia tarptautinio bendradarbiavimo
Mokslininkai vis dažniau kalba apie tai, kad ore esančios paukščių buveinės taip pat turėtų būti saugomos, kaip ir esančios vandenyje ar žemėje.
„Kalbant, pavyzdžiui, apie migruojančius paukščius ar vabzdžius, jiems visiškai nesvarbu, kokioje teritorijoje jie yra ar kokios valstybės sienas kerta, – tai vienas iš labai ypatingų dalykų apie juos. Tačiau norint juos veiksmingai apsaugoti mums reikia visos saugomų teritorijų grandinės, sujungtos iš vietų, praskrendamų migracijos metu, – pasakoja aeroekologė Cecilija Nilsson. – Taigi, tai tikrai sudėtinga – reikia bendradarbiauti tarp valstybių, bet manau, kad įmanoma. Mes jau esame tai darę kitose srityse, todėl manau, kad tai galėtų būti įgyvendinta ir čia.“
Mokslininkė pabrėžia, kad pati idėja saugoti oro erdvę nėra nauja – tam tikra prasme tai jau daroma, pavyzdžiui, aplink oro uostus, kur oro erdvė yra ribojama. Anot jos, panašūs principai galėtų būti taikomi ir galvojant apie skraidančių gyvūnų apsaugą. Ji atkreipia dėmesį, kad tokia apsauga nebūtinai turėtų galioti ištisus metus, nes daugelis judėjimų, ypač migracija, vyksta tik kelis kartus per metus ir gana trumpais laikotarpiais.
Tokiu būdu, pasak jos, net ir nedideli, laike apriboti sprendimai galėtų reikšmingai prisidėti prie skraidančių gyvūnų apsaugos sparčiai urbanizuojamoje aplinkoje.
