„Nėra vieno recepto, kaip sukurti tvarią, į ateitį orientuotą inovacijų ekosistemą. Būtent todėl dauguma valstybių bandymų sukurti savo Silicio slėnį paprastai būna nesėkmingi. Lietuva, kaip ir kiekviena kita valstybė, inovacijų politiką formuoti turi atsižvelgdama į savo krašto sąlygas, kurios natūraliai suteikia pranašumą: kultūrą, politinius ir socialinius ypatumus. Pradėdami kurti turime įsivardyti, ką galime būtent mes, o ne kas nors kitas“, – sako Miuncheno technologijų universiteto profesorius dr. Sebastianas Pfotenhaueris, projekto „Lietuva 2050“ parengtoje publikacijoje.
Šis gerai akademiniame pasaulyje žinomas mokslininkas savo įžvalgomis apie transformuojančių inovacijų politikos ateitį dalijosi Vyriausybės kanceliarijoje vykusioje diskusijoje „Inovacijų ekosistemos transformacija: nuo regioninių patirčių iki „Lietuva 2050“ ambicijų“. Savo pranešime jis pristatė Vokietijoje, Portugalijoje ir kitose valstybėse kuriamas inovacijų sistemas, akcentavo inovacijų strategijų lankstumo poreikį ir sociokultūrinių veiksnių įtaką ateities pokyčiams.
Svarbiausia – įtraukti visus inovacijų srities žaidėjus ir atsižvelgti į Lietuvos ypatumus
Prof. dr. S. Pfotenhaueriui pritardamas Masačusetso technologijų instituto tyrėjas, inovacijų strategas, buvęs diplomatas dr. Philipas Buddenas pridūrė, kad sėkmingos pasaulio inovacijų ekosistemų praktikos rodo bendradarbiavimo tarp skirtingų sektorių poreikį. „Kuriant inovacijų ekosistemas reikia ne tik sparčiai augančius startuolius kuriančių verslininkų. Reikalinga ir finansavimą teikianti, nacionalinių laboratorijų infrastruktūrą, politikos aplinką formuojanti Vyriausybė ir inovatorius ugdantys bei sprendimus kuriantys universitetai. Be to, į ateitį orientuota sistema neįsivaizduojama be startuolių eksperimentus ir plėtrą remiančių rizikos kapitalo formų bei pagrindiniais ištekliais, įžvalgomis ir kompetencijomis besidalijančių didžiųjų įmonių indėlio“, – pažymėjo prof. dr. P. Buddenas.
Strategas taip pat pabrėžė, kad kuriant ekosistemą dėmesį telkti reikėtų ne tik į vienaragius (sparčiai augančius technologijų ar platformų verslus), bet ir į vadinamuosius delfinus (vertę iš mokslo ir technologijų proveržio kuriančius startuolius), ir atsižvelgti į ekonominei aplinkai įtaką darančias sąlygas, pvz., Rusų karo Ukrainoje, kontrabandinių balionų keliamas grėsmes. „Lietuvoje gynybos pramonė galėtų tapti viena prioritetinių inovacijų politikos vystymo sričių, tarkime, galima būtų koncentruotis į NATO standartus atitinkančią gamybą“, – sakė prof. dr. P. Buddenas.
Drauge su užsienio svečiais diskusijoje dalyvavę Valstybės pažangos tarybos narys Aleksandras Abišala, Kauno technologijos universiteto profesorė dr. Monika Petraitė ir diskusijos moderatorius, Vyriausybės kanceliarijos Mokslo ir inovacijų patarėjas Lukas Stakėla dalinosi įžvalgomis apie Lietuvos kaip nedidelės valstybės galimybes kurti inovacijų vystymui palankią infrastruktūrą, kėlė inovacijų ekosistemos dalyvių išlaikymo Lietuvoje ir vietos bendruomenių pasipriešinimo tam tikrų inovacijų infrastruktūros objektų diegimui problemas.
Iššūkis – inovatorius Lietuvoje išlaikanti aplinka ir požiūris į inovacijas
Prof. dr. M. Petraitė atkreipė dėmesį, kad kuriant Lietuvos inovacijų ekosistemą reikėtų koncentruotis ne tik į mokslinių ar technologinių proveržių kūrimą, bet ir į patogios infrastruktūros, aplinkos, kuri skatintų inovatorius veikti Lietuvoje, formavimą. „Lietuva – tai ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, Panevėžys ir kiti miestai, kuriuose galima telkti inovacijas“, – sakė ji. Jai antrindamas prof. dr. S. Pfotenhaueris pažymėjo, kad tokiose nedidelėse valstybėse kaip Lietuva yra lengviau kurti inovacijų centrus nei didelėse šalyse: nedideli atstumai tarp objektų, geresnis susisiekimas tarp darbo ir gyvenamųjų vietų tampa mažųjų valstybių stiprybe.
Diskusijoje taip pat kalbėta, kad, siekiant sėkmingos inovacijų raidos Lietuvoje, visuomenei būtina parodyti inovacijų centrų atsiradimo naudą, įtraukti vietos gyventojus į centrų veiklas.
A. Abišala pažymėjo, kad svarbu ne tik infrastruktūra, bet ir požiūris į inovacijų vystymą. „Reikia ieškoti būdų, kaip naudą iš mokslo gautų ne tik startuoliai, bet ir tradicinė pramonė. Be to, įmonėms nebūtina kurti technologinių naujovių – vystant vieną ar kitą veiklą galima pasitelkti vadybines ar kitų humanitarinių sričių inovacijas arba pasinaudoti jau atrastais technologiniais sprendimais“, – teigė jis.
Renginio svečiai prof. dr. S. Pfotenhaueris ir prof. dr. P. Buddenas taip pat pažymėjo, kad tai, ko pagal Valstybės ateities viziją „Lietuva 2050“ siekiama inovacijų vystymo srityje, gali būti pasiekta jau šiandien darant ateities sprendimus.
„Inovacijų ekosistemos transformacija: nuo regioninių patirčių iki „Lietuva 2050“ ambicijų“ – vienas iš Valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ komandos organizuojamo „Ateities pusryčių“ ciklo renginių, padedančių įgyvendinti šioje vizijoje numatytą siekį kurti konkurencingą mokslo ir inovacijų sistemą, kuri leistų Lietuvai diegti ir eksportuoti pasaulinio lygio žinias bei inovacijas.
Šie „Ateities pusryčiai“ organizuoti kartu su Lietuvos mokslo ir verslo konsorciumu bendradarbiavimui su Masačiusetso technologijų institutu (JAV), kurį remia Lietuvos mokslų taryba.
