Naujausias Teksaso A&M universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad šunys, priklausantys vienoms veislėms yra labiau linkę kaupti antsvorį nei priklausantys kitoms. Be to, tai susiję ir su augintinio dydžiu bei kur jis gyvena, skelbia BBC
Tyrėjai apklausė daugiau nei 15 000 šunų savininkų apie jų augintinių mitybos įpročius ir išanalizavo veterinarijos įrašus apie kiekvieno šuniuko svorį. Aukštas balas rodė, kad šuo mėgsta (daug) paėsti ir veterinaras jį įvertino kaip turintį antsvorio.
Tyrimas atskleidė, kad sportinių veislių šunys, pavyzdžiui, spanieliai, retriveriai, seteriai ir pointeriai, palyginti su mišrūnais, 10 proc. dažniau surinko aukštus balus. Dauguma šios kategorijos šunų buvo labradoro arba auksaspalviai retriveriai.
Antroje vietoje atsidūrė medžioklinių veislių šunys, kurių balai buvo 5,3 proc. didesni nei mišrūnų. Šiai grupei priklausė kurtai, taksai, bigliai ir basetai.
Tuo tarpu nesportinių veislių šunys dažniausiai gaudavo žemesnius balus. Ši kategorija apima platų veislių spektrą, įskaitant pudelius, buldogus, dalmatinus ir terjerus.
„Antsvorio turinčius šunis dažniau kamuoja įvairios sveikatos problemos, pavyzdžiui, odos ligos, diabetas ir artritas, – teigė tyrimo autorė, „Dog Aging Project“ vyriausioji veterinarijos gydytoja ir Teksaso A&M universiteto veterinarijos profesorė dr. Kate Creevy. – Veterinarai privalo geriau suprasti šunų nutukimą ir tai, ar jis susijęs su socialiniais, aplinkos ar demografiniais veiksniais, nes tik tokiu būdu įmanoma kiekvienam šuniui užtikrinti kuo geresnę gyvenimo kokybę.“
Ne tik šuns veislė lemia jo polinkį į antsvorį; tyrimo metu didesni šunys, palyginti su mažesniais, dažniau surinkdavo aukštus balus. Be to, nustatyta, kad mieste gyvenantys šunys yra labiau linkę turėti antsvorio, palyginti su gyvenančiais kaime.
Šunys, gyvenantys namuose, kuriuose yra keletas šunų, taip pat dažniau turi antsvorio nei šunys, gyvenantys namuose, kuriuose yra tik vienas augintinis. K. Creevy teigimu, taip gali būti dėl to, kad vienam šuniui šeimininkai skiria daugiau dėmesio.
Be to, apibendrindama tyrimo rezultatus, K. Creevy svarstė, kad „kai kurie šunys gali ieškoti ėdalo iš nuobodulio, atsirandančio aplinkoje, kurioje yra mažiau galimybių judėti ir užsiimti įdomia veikla“.
„Atsižvelgiant į tai, ką sužinojome iš šio tyrimo, neatmestina, kad kai kurioms veislėms reikalingos griežtesnės šėrimo praktikos“, – sakė ji.
Tyrimas čia.
