Lietuvoje, ypač žiemą, būtų vidutiniškai 10 laipsnių vėsiau, ekstremalesnis scenarijus: sąlygos taptų panašios į tundrą. Be to, didžiąją dalį Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos pusiasalį sukaustytų ledas, jūros lygis Šiaurės Atlanto baseine pakiltų apie pusę metro, išnyktų Amazonės ir Afrikos atogrąžų miškai. Apie 3 mlrd. žmonių tikriausiai nebegalėtų gyventi ten, kur gyvena dabar, tad tai būtų katastrofa. Tokį niūrų vaizdą piešia Barselonos Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Antonio Turielis, kalbėdamas apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei netektume pagrindinės Atlanto vandenyno srovių sistemos.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Golfo srovė, kuri yra AMOC dalis, šildo Europą ir lemia pastovius kritulius šiame regione.
- Anot A. Turielio, jei AMOC sustotų, tai būtų kažkas panašaus į pasaulio pabaigą.
- Mokslininkas sako, kad kol kas niekas nėra įsitikinęs 100 proc., ar AMOC sustos, bet mano, kad tai visiškai įmanoma.
- Grenlandijos pietuose mokslininkai stebi šalto gėlo vandens ruožą – tai vienas iš AMOC lėtėjimo ženklų.
- Mokslininkas sako, kad sudėtinga tiksliai pasakyti, kada AMOC sustos, nes atliekant skaičiavimus yra ignoruojami kai kurie vandenyne vykstantys reiškiniai.
2024 m. spalio 21 d. 44 žymiausi pasaulio klimato srityje dirbantys mokslininkai paskelbė atvirą laišką, kuriame paragino Šiaurės šalių politikus imtis veiksmų, nes yra tikimybė, kad Atlanto vandenyno srovių sistema AMOC gali sustoti dar šiame amžiuje. Vasario 26 d. buvo paskelbta kita publikacija, kurioje teigiama, kad AMOC sustojimas iki šio šimtmečio pabaigos yra mažai tikėtinas. Ir tai tik kelios skirtingų mokslininkų pozicijos kalbant apie viso pasaulio klimatui ypač svarbią srovių sistemą.
LRT.lt nuvyko į Barseloną, kur susitiko su AMOC reiškinį tiriančiu mokslininku Antonio Turieliu. Jis paaiškino, kodėl mokslininkų nuomonės išsiskiria ir ar matome kažkokių AMOC lėtėjimo ženklų.
„Mano vardas Antonio Turielis. Esu vyresnysis mokslininkas Barselonos Jūros tyrimų institute (…) pagal išsilavinimą esu fizikas ir jau neatsimenu, kiek laiko, bet daugiausia dirbu su nuotoliniu vandenynų stebėjimu ir fizine okeanografija. O pastaruoju metu daug dirbu su vandenynų klimatu“, – prisistato pašnekovas.
AMOC lemia švelnų Europos klimatą
Žemės klimatą lemia atmosferos ir vandenynų srovės. Viena svarbiausių vandenyno srovių sistemų yra AMOC arba kitaip – Atlanto meridianinė apytakinė cirkuliacija (angl. Atlantic meridional overturning circulation). Tai didelė vandenyno srovių sistema Atlanto vandenyne, kurioje šiltas paviršinis vanduo juda į šiaurę, o šaltas, giliau esantis, – į pietus.
„Golfo srovė yra AMOC dalis. Ši srovė teka į rytus nuo Jungtinių Amerikos Valstijų Europos, Skandinavijos link. Ir tai yra iš esmės paviršiuje tekanti AMOC dalis“, – pasakoja A. Turielis. Anot jo, paviršiuje tekanti Golfo srovė išskiria šilumą ir drėgmę. Būtent pastaroji lemia pastovius kritulius Europoje.
„Jei Vidurio Europoje norite turėti kažką panašaus į žemdirbystę, reikia, kad į Europą patektų nemažai drėgmės. Priešingu atveju Europa bus gana sausa, kaip yra kai kuriose kitose vietose toje pačioje geografinėje platumoje“, – sako mokslininkas.
Pašnekovo teigimu, jei pažvelgtume į pasaulio žemėlapį, pamatytume, kad, palyginti su kitais Žemės regionais, Europa yra labai nutolusi į šiaurę – Vidurio Europos geografinės platumos yra panašios į Kanados ar pietinės Sibiro dalies platumas. Tad iš tiesų čia turėtume turėti atšiauresnį klimatą, kaip, pavyzdžiui, Kanadoje, bet AMOC lemia tai, kad jis yra palyginti švelnus.
„Taip yra dėl AMOC, kuri nuolat perduoda apie vieną petavatą (10¹⁵ W ) energijos, o tai nėra blogai. Vienas petavatas yra daug energijos. Atsižvelkite į tai, kad visas žmonijos šiuo metu suvartojamas energijos kiekis prilygsta pastoviai maždaug 19 teravatų galiai. Taigi tai reiškia, kad energijos kiekis, kurį perduoda AMOC, yra 50 kartų didesnis“, – teigia mokslininkas iš Ispanijos.
Šaltoji AMOC dalis teka itin lėtai
A. Turielis pasakoja, kad svarbiausias veiksnys, skatinantis AMOC garavimą, yra vėjas.
„Svarbiausias dalykas yra vėjas. (...) Jis skatina garavimą. Garavimas priklauso nuo vandens temperatūros, oro temperatūros ir vėjo. Taigi, kai padžiausite savo drabužius ant virvės, jei pučia stiprus vėjas, jie labai greitai išdžius. Taigi vėjas palankus garavimui. O vėjai šiaurinėse pasaulio dalyse, turiu omenyje, artėjant prie ašigalių (...) stiprėja.“
Vandenynas yra didžiulis šilumos rezervuaras – trijų pirmųjų vandenyno metrų šiluminė talpa prilygsta visos atmosferos šiluminei talpai.
A. Turielis
Be to, vėjas taip pat skatina paviršiuje tekančią srovę atiduoti šilumą: „Vandenynas yra didžiulis šilumos rezervuaras – trijų pirmųjų vandenyno metrų šiluminė talpa prilygsta visos atmosferos šiluminei talpai, (...) Tad vėjas garina vandenį ir paima iš jo šilumą.“
Vandeniui garuojant ir atiduodant šilumą, jis virsta sūresniu, tankesniu, šaltesniu. Anot A. Turielio, palaipsniui vanduo tampa toks tankus, kad pradeda grimzti. „Tai yra labai labai lėtas procesas, paprastai kalbama apie milimetrus per sekundę.“
Iš kitos pusės kalbame apie 1 000 000 m³ per sekundę. Tad nors greitis yra labai mažas, plotas yra didžiulis. Taigi judančio vandens kiekis yra įspūdingas.
Mokslininkas pasakoja, kad itin lėtai grimztantis vanduo pradeda cirkuliuoti maždaug 2000 m gylyje, netoli Danijos. Tuomet jis pradeda tekėti į pietus visu Atlanto vandenynu. Kai jis pasieka Antarktidą, susijungia su kitais vandenimis ir galiausiai patenka į Ramųjį vandenyną. Vėliau jis vėl pakyla į paviršių, tačiau tai vyksta labai lėtai.
„Pavyzdžiui, kai kalbame apie Golfo srovę, tai vanduo iš Jungtinių Valstijų į Europą atkeliauja maždaug per pusantro mėnesio ar panašiai. (...) Kai šis vanduo lėtai nugrimzta, o paskui cirkuliuoja horizontaliai tik tam, kad sugrįžtų, tai užtrunka dar tūkstantį metų“, – teigia AMOC tiriantis fizikas.
Jei AMOC sustotų
Šiandien mokslininkai priskaičiuoja apytiksliai 16 lūžio taškų (angl. tipping point) – ribų, kurias peržengus tam tikra klimato sistemos dalis patirtų staigų, negrįžtamą pokytį, dažnai net jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos vėliau sumažėtų.
Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC) duomenimis, didžiausią globalų domino efektą sukeltų Grenlandijos, Vakarų Antarktidos ledynų ištirpimas ir AMOC susilpnėjimas arba sustojimas.
Kas įvyktų, jei netektume AMOC? Anot A. Turielio, tai aprašyta praeitų metų vasarį publikuotame straipsnyje, kurio pagrindinis autorius yra René M. van Westenas. Anot autorių, didžiausią temperatūros pokytį pajustų šiaurinės Europos šalys.
Jei išjungtume tą šildytuvą, tai reikštų, kad, ypač žiemą, pavyzdžiui, jūsų šalyje temperatūra vidutiniškai nukristų dešimčia ar daugiau laipsnių.
A. Turielis
„Jei išjungtume tą šildytuvą, tai reikštų, kad, ypač žiemą, pavyzdžiui, jūsų šalyje temperatūra vidutiniškai nukristų dešimčia ar daugiau laipsnių. Ispanijoje poveikis bus labai nedidelis. Poveikis pradėtų būti pastebimas daugiau mažiau nuo Prancūzijos vidurio ir prastėtų keliaujant link šiaurės“, – sako A. Turielis.
Anot jo, čia kalbama apie vidutinę temperatūrą, o kraštutinumai gali būti daug ekstremalesni ir netgi lemti tai, kad kai kurios teritorijos bus padengtos ledu. „Iš tikrųjų tai reikštų, kad, pavyzdžiui, arktinis ledas padengs didžiąją dalį Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos pusiasalio. Jie tikrai būtų po ledu. Ir, pavyzdžiui, jūsų šalyje sąlygos bus panašios į tundrą.“
A. Turielis priduria, kad, nors Pietų Europa, kalbant apie temperatūros pokyčius, būtų santykinai arba visai nepaveikta, ji, kaip ir kitos šalys, susidurtų su kitomis problemomis.
„Pagrindinė problema yra ta, jog pastebėsite, kad Šiaurės Atlanto vandenynas daugiausia atšyla, o jūros lygis, konkrečiai Šiaurės Atlanto baseine, pakils apie pusę metro, o tai nėra dramatiška, bet vis tiek nėra gerai“, – tyrimą aptaria pašnekovas.
Tačiau dar svarbiau, anot vandenynų klimatą tiriančio mokslininko, yra tai, kad galiausiai visa ši šiluma, kurią AMOC perduodavo Europai, niekur neišnyks, ji tiesiog keliaus į pietus.
„Pagrindinis poveikis, kuris iš tikrųjų yra labai blogas, yra tas, kad tarptropinė konvergencijos zona (ITCZ) per kelis šimtus kilometrų pasislinks į pietus ir dėl to išnyks Amazonės miškai, nes ten smarkiai sumažės kritulių. Dėl tos pačios priežasties išnyks Afrikos atogrąžų miškai, o musonai nepasieks Indijos. Tai būtų katastrofa.“
Tai būtų labai panašu į pasaulio pabaigą, nes apie 3 mlrd. žmonių tikriausiai nebegalėtų gyventi ten, kur gyvena dabar.
A. Turielis
Taigi, nors AMOC susilpnėjimas jau ir taip įvardijamas kaip lūžio taškas, A. Turielio teigimu, jį peržengus, būtų pasiekti ir kiti lūžio taškai, kaip, pavyzdžiui, Amazonės miškų nykimas, ir tai turėtų įtakos visoms šalims.
„Mes esame labai susitelkę į Europą, kuri yra nedidelis pasaulio regionas. Tačiau poveikis visam pasauliui bus absoliučiai milžiniškas, – nuogąstauja mokslininkas iš Ispanijos. – Tai būtų labai panašu į pasaulio pabaigą, nes apie 3 mlrd. žmonių tikriausiai nebegalėtų gyventi ten, kur gyvena dabar.“
Ar AMOC sustos?
Jau anksčiau buvo nustatyta, kad dėl pasaulinio atšilimo AMOC yra silpniausia per 1600 metų, o 2021 m. mokslininkai pastebėjo įspėjamuosius požymius, kad netrukus gali būt peržengtas lūžio taškas. Tačiau, ar tai visgi įvyks, – ar bus peržengtas lūžio taškas ir viskas kardinaliai pasikeis? Mokslininkai nesutaria.
„Kol kas niekas nėra įsitikinęs 100 proc., todėl ir vyksta diskusijos. Bet manau, kad tai visiškai įmanoma. Mačiau straipsnius, kuriuose teigiama, kad AMOC kolapsas įmanomas, ir manau, kad jų pateikiami įrodymai yra gana įtikinami“, – sako A. Turielis.
Vienas tokių straipsnių publikuotas šiais metais. Jame teigiama, kad neišvengiama katastrofa gali įvykti po 50–100 metų. Dar drastiškesnes prognozes pateikė prieš dvejus metus žurnale „Nature communications“ paskelbtas danų mokslininkų Peterio Ditlevseno ir Susanne Ditlevsen tyrimas, kuriame, analizuodami AMOC paviršiaus temperatūros pokyčius nuo 1870 m., mokslininkai prognozuoja, kad AMOC gali sustoti 2025–2029 m.
Kol kas niekas nėra įsitikinęs 100 proc. [ar AMOC sustos], todėl ir vyksta diskusijos. Bet manau, kad tai visiškai įmanoma.
A. Turielis
„Tarkime, kad turite lazdą, kurios vieną galą pritvirtinate prie žemės. Pradeda pūsti vėjas ir ji pradeda vibruoti. Paprastai pradžioje pastebėsite, kad ji juda gana greitai ir stipriai. Taigi dažnis yra didelis, ji svyruoja labai greitai, tačiau svyravimo amplitudė yra maža. Tačiau kas atsitinka, jei žemė nebeišlaiko lazdos ir ji ima po truputį virsti? Atsitinka taip, kad lazdelė pradeda virpėti didesne amplitude, tačiau mažesniu dažniu. Ir kai vėjas papučia pakankamai stipriai, ji nukrenta. Lazda atsiduria ant žemės ir viskas pasikeičia – tai pereinamasis arba lūžio taškas“, – pasakoja mokslininkas iš Barselonos Jūros tyrimų instituto.
Anot jo, būtent tai ir stebi 2023 m. paskelbto straipsnio autoriai P. Ditlevsenas ir S. Ditlevsen. „Taigi jie ima paviršiaus temperatūrą, kuri matuota pakankamai ilgą laikotarpį. Ir aprašo, kad svyravimai tampa vis didesnės amplitudės, tačiau mažesnio dažnio. Ir iš to jie gali daryti išvadą, kad šiame amžiuje tikėtinas kolapsas.“
Gėlo vandens daugėja
A. Turielis atkreipia dėmesį ir į olandų mokslininkų parengtą straipsnį pavadinimu „Fizikiniais principais pagrįstas ankstyvas įspėjamasis signalas rodo, kad AMOC artėja prie lūžio taško“. Jame aprašoma simuliacija, kai dirbtinai didinamas į Atlanto vandenyną patenkantis gėlo vandens kiekis.
„Praėjusių metų vasarį pasirodė straipsnis, kurio pagrindinis autorius René M. van Westen. Ten mokslininkai atliko simuliaciją (...), kuri parodė, kad tam, kad AMOC sustotų, reikia į pasaulio vandenyną įleisti maždaug 80 kartų didesnį vandens kiekį, nei jo patenka iš Grenlandijos“, – pasakoja pašnekovas.
Anot A. Turielio, mokslininkų apskaičiuotas vandens kiekis – nerealistiškas, tad gali pasirodyti, kad gėlas vanduo nebus pagrindinė AMOC žlugimo priežastis. Tačiau vėliau tie patys tyrėjai išanalizavo vandens kiekio, pratekančio pro tam tikrą platumą, duomenis, kuriuos fiksuoja vandenyje esantys plūdurai, prie kurių prikabinti zondai su įvairiais prietaisais.
„Ir jie pastebi, kad matuojamas vandens kiekis, (...), tampa vis labiau neigiamas. Jis turėtų būti teigiamas. O kai jis pradeda tapti neigiamas, reiškia, kad srautai pradeda tekėti priešinga kryptimi (AMOC lėtėja – LRT). Kai jis pasieks nulį, tai reikš, kad AMOC sustojo. (...) Taigi jie [mokslininkai] rodo, kad artėjame prie AMOC žlugimo.“
Šaltasis Šiaurės Atlanto ruožas
Nesame visiškai tikri, kad AMOC sustos ir kada, sako reiškinį tiriantis mokslininkas iš Ispanijos A. Turielis. Visgi įrodymų, kad vyksta pokyčiai, daugėja.
Pastarąjį dešimtmetį Žemės vandenynai šyla neįtikėtinu greičiu, tačiau viena paslaptinga vandens zona Grenlandijos pietuose išlieka šaltesnė už aplinkinius vandenis jau daugiau nei šimtmetį. Žmonės ilgai svarstė, kodėl.
„Pavyzdžiui, kaip nuolat pabrėžia vokiečių okeanografas ir klimatologas Stefanas Rahmstorfas, nuo 2014 m. stebime, kad vienoje Šiaurės Atlanto vandenyno dalyje (prie Grenlandijos) paviršinis vanduo ne šyla, o vėsta. Tai vadinama šaltuoju ruožu (angl. cold blob) ir jis apima didžiulę vandenyno dalį. Tad tai tikrai reikšminga“, – sako A. Turielis.
Išanalizavę vandenyno temperatūros ir druskingumo duomenis Kalifornijos universiteto klimato mokslininkas Wei Liu ir okeanografas Kai-Yuan Li nustatė, kad ši paslaptinga šalta zona nėra ribojama tik jūros paviršiaus, bet tęsiasi net iki 3000 metrų gylio. Ir tai paaiškina scenarijų, apie kurį mokslininkai jau daugelį metų įspėja pasaulį: viena iš pagrindinių Žemės vandenynų cirkuliacijos sistemų – AMOC – lėtėja.
„Jei AMOC lėtėja, tai [šaltasis ruožas] gali būti su tuo susijęs. O toks dalykas kaip AMOC lėtėjimas gali atsitikti dėl įvairių priežasčių (...) ir viena jų yra gėlo vandens perteklius paviršiuje, – aiškina Barselonos Jūros tyrimų instituto mokslininkas. – Daug gėlo vandens atsiranda, pavyzdžiui, tirpstant ledui Grenlandijoje. (...) net ir būdamas šaltas šis vanduo yra gėlas, jis nėra labai druskingas, todėl yra linkęs plūduriuoti ir kilti į paviršių. (...) Taigi šis didžiulis tirpstančio vandens kiekis paviršiaus lygyje tikrai sustabdys AMOC.“
Netikslūs modeliai
Visgi padaryti tikslias prognozes, kas ateityje visgi nutiks su AMOC, sudėtinga, nes daugelis mokslininkų naudojamų skaitmeninių modelių, A. Turielio teigimu, turi trūkumų.
„Pavyzdžiui, jei paskaitytumėte Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitas, pamatytumėte, kad (...) AMOC žlugimas šiame amžiuje laikomas mažai tikėtinu. Tačiau čia yra didžiulis „bet“, – LRT.lt komentuoja A. Turielis. – Jie naudoja didžiulius skaitmeninius vandenyno modelius, kad galėtų prognozuoti, kas nutiks ateityje, tačiau į juos nėra įtraukiami tam tikri fizikiniai procesai. Į juos neatsižvelgiama, nes mūsų žinios yra ribotos ir t. t. Jei šie parametrai būtų įtraukti, tikriausiai šis kolapsas galėtų būti greitesnis.“
Vienas iš pašnekovo minimų fizikinių procesų – mezoskalės reiškiniai. Okeanografijoje mezoskale vadinami vandenynų reiškiniai, kurių erdvinis mastas yra nuo dešimčių iki šimtų kilometrų, o laiko skalė – nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Šiems reiškiniams pirmiausia priskiriamos besisukančios srovės.
Mūsų turimi empiriniai duomenys gana aiškiai rodo, kad vyksta kažkas svarbaus.
A. Turielis
„Vanduo yra gana neramus ir susidaro sūkuriai, kurių skersmuo, tarkime, 800 km. Taigi jie nėra maži, bet vandenyne jų daug. Taigi, kai kalbame apie mezoskalę, kalbame apie tokius sūkurius, kurie nuolat susidaro, nes vandenynas yra turbulentinis srautas“, – sako mokslininkas ir priduria, kad IPCC ataskaitoje teigiama, jog reikia būti atsargiems, nes sūkuriai gali pernešti tirpstantį Grenlandijos vandenį į kitas AMOC vietas, ir taip ją sustabdyti, net jei iš Grenlandijos atitekančio tirpstančio vandens kiekis nėra toks didelis.
„Taigi, net jei bendras Grenlandijoje tirpstančio vandens kiekis nėra pakankamas, kad apskritai sustabdytų AMOC, jei gėlas vanduo yra pernešamas į skirtingas srovės vietas, jums gali būti prasti popieriai. Ir tai yra vienas iš dalykų, į kuriuos jie [IPCC] neatkreipia dėmesio, nes modeliai to neaprašo.“
Turielis tiria paviršinę AMOC dalį
Pagrindinė problema, kalbant apie AMOC, anot A. Turielio, yra ta, kad AMOC yra labai subtilus reiškinys, esantis ties mūsų stebėjimo galimybių riba.
„Dėl šios priežasties vyksta tokios intensyvios diskusijos, nes, kai turime srovę, kurios tipinis povandeninis greitis yra vienas milimetras per sekundę, neturime prietaiso, galinčio išmatuoti šį labai lėtą judėjimą.“ Taigi apie srovės buvimą mokslininkai sprendžia netiesiogiai, pavyzdžiui, teigiant, kad specifinėje vietoje yra ta pati vandens masė, kuri buvo kitur, nes paprastai vandens temperatūra arba tankis nesikeičia ilgą laiką.
„Kai plaukiate laivu, paimate vandens mėginius ir galite pasakyti, kokio tankio yra šis vanduo. Pavyzdžiui, kad šis vanduo susidarė Viduržemio jūroje, nes Atlanto vandenyne tokio tankio vandens nėra. (...) Okeanografai tai daro jau 50–60 metų ir tai daroma labai sistemingai.“
Nuo šio amžiaus pradžios turime anksčiau minėtus plūdurus, kurie zondu pritvirtinami prie dugno (angl. moorings), o prie tų zondų prikabinti įvairūs prietaisai, kurie renka įvairius duomenis, rodančius, kas vyksta su AMOC. Tačiau, pasak A. Turielio, kai kuriuos parametrus išmatuoti vis tiek sudėtinga, nes tyrėjai stebi lėtąją AMOC dalį, kur yra po paviršiumi.
Nors paviršiniai AMOC vandenys keičiasi daug greičiau nei giluminiai, ir reikia atlikti daugybę pakartotinių matavimų, A. Turielis jau 18 metų tyrinėja būtent juos. Jis pasakoja, kad, kalbant apie paviršiuje esančią AMOC dalį, svarbūs du parametrai: temperatūra ir druskingumas. Vandens temperatūra palydovais matuojama jau nuo 1981 m., o druskingumas pradėtas matuoti tik tada, kai 2009 m. į Žemės orbitą pakilo SMOS misija.
„Kai tik turite paviršiaus temperatūrą ir druskingumą, galite apskaičiuoti vandens tankį vandens paviršiuje. O tirdami tankio pokyčius laikui bėgant (turint pasikartojančius vaizdus) galime sužinoti, kur formuojasi vanduo. Iš tikrųjų tai ir darome. Taigi pradedame stebėti, kada, kur, kiek stipriai vanduo tankėja ir grimzta vandenyno viduje“, – paaiškina A. Turielis.
Kinija suskleidė savo skėtį
A. Turielis pasakoja, kad analizuodamas vandenyno paviršiuje esančio vandens tankį, mokslininko grupėje dirbantis doktorantas 2013 m. Šiaurės Atlante prie Grenlandijos užfiksavo anomaliją – mažiau sūrų vandenį nei įprastai (reiškia – mažiau tankų, besikaupiantį paviršiuje). Toje pačioje vietoje šiandien matome jau anksčiau minėtą cold blob.
Anot jo, šią anomaliją galėjo lemti Žemės į kosmosą išspinduliuojamos energijos pokyčiai.
Mokslininkas iš Ispanijos pasakoja, kad specialūs prietaisai, esantys keliuose Amerikos palydovuose, matuoja tiesioginį Žemės radiacinį disbalansą – kiek Žemė sugeria energijos iš Saulės ir kiek išspinduliuoja atgal į kosmosą. „Beje, tai [šie matavimai] yra vienas iš dalykų, kurių tikriausiai neteksime dėl D. Trumpo administracijos įvedamų pokyčių.“
Antonio Turielis paaiškina, kad įprastai tarp sugerties ir išspinduliavimo turėtų būti balansas. Bet CO2 ir kitos šiltnamio efektą sukeliančios dujos sulaiko infraraudonuosius spindulius ir tai sukelia disbalansą.
„Taigi 2002 m. Žemės disbalansas buvo apie 0,37 vato kvadratiniam metrui (W/m²) (teigiamas spinduliavimo disbalansas reiškia, kad daugiau energijos sulaikoma, nei jos išspinduliuojama, o tai lemia visuotinį atšilimą – LRT), o tai yra gana blogai. Nes baigiantis ankstesniam ledynmečiui disbalansas buvo 0,25. Bet nuo 2014 m. jis sparčiai pradėjo augti. Ir dabar jis yra maždaug keturis kartus didesnis.“
Kaip sako mokslininkas, staigūs pokyčiai nepasireikš, jei nuolat į atmosferą išmesite šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Anot jo, didžiulį šuolį per trumpą laiką galėjo lemti tik kažkoks pokytis to, ką įprastai darome, ir jis galėjo būti susijęs su Kinijos aplinkosauginės politikos pasikeitimu.
„Žinoma, nesame visiškai tikri, tačiau manome, kad tai greičiausiai susiję su tuo, kad Kinija nusprendė išmesti daug mažiau aerozolių (sieros dioksido), kurie anksčiau neleido mums stebėti susidariusio disbalanso, nes spinduliavo atgal į kosmosą energiją.“
Sieros dioksidas, susijungęs su vandeniu, sukuria sieros rūgštį, kuri kondensuojasi į mažyčius lašelius ar daleles ir pakimba ore, – tai sulfatų aerozoliai. Iki tol, ko Kinija nepradėjo agresyvios jų mažinimo kompanijos, jie tarsi ekranas dengė nemažą dalį Šiaurės pusrutulio, spinduliavo energiją atgal į kosmosą ir neleido pastebėti tikrojo CO2 poveikio.
„Problema ta, kad CO2 poveikis visą laiką buvo daug stipresnis, nei manėme. (...) Mes jį nepakankamai įvertinome. (...) Nes turėjome aerozolių sluoksnį tarsi skėtį, dengiantį dalį planetos, ir tada Kinija nusprendė suskleisti tą skėtį. Ir tada pastebėjome, kad CO2 ar kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikis yra intensyvesnis net ir nepasikeitus jų koncentracijai. Žinoma, dabar mes didiname koncentraciją, didiname disbalansą“, – sako pašnekovas.
„Kartu mes kolonija“
Mokslininkas iš Barselonos įsitikinęs – AMOC sustojimo tema yra politiškai angažuota, nes daugelis žmonių nenori patikėti, kad blogiausia visgi greičiausiai nutiks. Tačiau, anot jo, ši istorija yra daug sudėtingesnė ir painesnė, nei gali atrodyti.
„Yra daugybė dalykų, kurie sąveikauja tarpusavyje, ir mūsų turimi duomenys, įrodymai gana aiškiai rodo, kad vyksta kažkas svarbaus. Žinoma, nesame tikri, ar tikrai taip yra, bet, tikėtina, kad tai vyksta.“
Paklaustas, ar šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimas pataisytų padėtį, A. Turielis nusišypso: „Turime ne sumažinti, o sustabdyti išmetamųjų teršalų išmetimą.“
Tačiau, anot jo, su dabartine politika tai pasiekti praktiškai neįmanoma. „Mes visai nesiruošiame mažinti taršos, nes ji kompromituoja ekonomiką. Taigi priežastis, kodėl nemažiname iškastinio kuro, yra ta, kad, atvirai kalbant, neturime alternatyvos, kuri būtų ekonomiškai perspektyvi.“
Visgi A. Turielis įsitikinęs – ieškant sprendimų, kaip galėtume sulėtinti klimato kaitą ir suvaldyti jos padarinius, ypač svarbus kolektyvinis darbas.
„Jūs esate skruzdėlė. Bet mes kartu, mes esame kolonija. Taigi turime visų skruzdėlių jėgą kartu sudėjus. – sako Barselonos Jūros tyrimų instituto mokslininkas A. Turielis. – Jūs matėte, kas nutiko Valensijoje, kai buvo labai stipri audra. Praėjus kelioms paroms, kol vyriausybė dar nieko nesuorganizavo, spontaniškai atsirado daug žmonių, tūkstančiai žmonių, kurie pirko maistą, ėjo padėti. Buvo daug jaunų žmonių. Ir visi dirbo kartu. Ir tai yra kažkas, ką paprastai pastebite per katastrofinius įvykius. Žmonės linkę padėti žmonėms.“
