Pietų Sandvičo salų (Atlanto vandenyno pietinėje dalyje) esančiuose vandenyse tarptautinė mokslininkų komanda nufilmavo 100 metų nematytą sunkiausios žinomos kalmarų rūšies – kolosalių kalmarų (Mesonychoteuthis hamiltoni) – atstovą jo natūralioje aplinkoje, skelbia Schmidto vandenyno institutas.
30 cm ilgio kalmaro jauniklis buvo užfiksuotas nuotoliniu būdu 600 metrų gylyje kovo 9 d. Šiemet sukanka 100 metų, kai šis gyvūnas buvo pirmą kartą identifikuotas ir oficialiai pavadintas kolosaliu kalmaru. Jis priklauso stiklinių kalmarų (Cranchiidae) šeimai.
Be to, sausio 25 d. Pietų vandenyne netoli Antarktidos krantų ta pati komanda nufilmavo pirmuosius patvirtintus ledynų stiklo kalmarų (angl. the glacial glass squid, Galiteuthis glacialis) kadrus. G. glacialis yra dar viena stiklinių kalmarų rūšis, kuri dar niekada nebuvo pastebėta gyva savo natūralioje aplinkoje.
„Per 100 metų su jais daugiausia susidurdavome kaip su grobio liekanomis banginių ir jūros paukščių skrandžiuose ir kaip su netyčia sugautais dantytųjų žuvų grobuonimis“, – sakė daktarė Kat Bolstad iš Oklendo technologijos universiteto, viena iš nepriklausomų mokslinių ekspertų, su kuriais komanda konsultavosi norėdama patikrinti filmuotą medžiagą.
Skaičiuojama, kad kolosalūs kalmarai užauga iki septynių metrų ilgio ir gali sverti iki 500 kilogramų, todėl jie yra sunkiausi planetos bestuburiai. Apie šių gyvūnų gyvenimo ciklą žinoma nedaug, tačiau yra duomenų, kad ilgainiui jie praranda permatomą jauniklių išvaizdą. Žvejai anksčiau yra nufilmavę mirštančius suaugusius kalmarus, tačiau niekada nėra matę jų gyvų tame gylyje, kur jie gyvena.
Vienas iš svarbiausių kolosalių kalmarų skiriamųjų bruožų yra kabliukai aštuonių čiuptuvų viduryje, kurie padeda juos atskirti nuo kitų rūšių. Kitais atžvilgiais kolosaliųjų kalmarų ir G. glacialis jaunikliai yra panašūs – jų kūnai skaidrūs, o dviejų ilgesnių čiuptuvų galuose – aštrūs kabliukai.
„Pirmasis dviejų skirtingų kalmarų rūšių užfiksavimas per vieną ekspediciją yra nepaprastas ir parodo, kiek mažai esame matę šių nuostabių Pietų vandenyno gyventojų, – sakė Schmidto vandenyno instituto vykdomoji direktorė dr. Jyotika Virmani. – Laimė, užfiksavome gana didelės raiškos šių būtybių nuotraukų, kad pasauliniai ekspertai, kurių nebuvo laive, galėtų identifikuoti abi rūšis.“
