Naujas mokslininkų iš Amerikos ir Vokietijos atliktas tyrimas rodo, kad nuo 20 proc. iki daugiau nei 60 proc. per pastaruosius 80 metų Baltijos jūroje aptinkamo nuodingo sunkiojo metalo – talio – pateko čia dėl žmogaus veiklos. Tyrėjų teigimu, Baltijos jūra gali būti geografiškai plačiausia kada nors užfiksuota talio taršos teritorija.
Iki tol tirtas itin mažai
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) Biomokslų instituto mokslininkė dr. Vaida Survilienė šį tyrimą sveikina, mat kol kas turima mažai informacijos apie tai, kaip sunkusis metalas – talis – veikia aplinką ir gyvus organizmus.
„Visada įdomu, kai yra atkreipiamas dėmesys į rečiau stebimas medžiagas. (...) Ir nors talis laikomas vienu kenksmingiausių sunkiųjų metalų, kenksmingesniu už kadmį, šviną ir netgi gyvsidabrį, tyrimų apie talio poveikį ekosistemoms nėra daug“, – sako mokslo darbuotoja.
Jai pritaria ir Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Sergejus Suzdalevas, teigdamas, kad talis nėra sąraše tų sunkiųjų metalų, į kuriuos yra sutelktas didžiausias Europos Sąjungos mokslininkų dėmesys.
„Šiandien mes daugiausia darbuojamės su standartiniais vadinamais sunkiaisiais metalais. (...) Kalbant apie tokius prioritetinius, į kuriuos visos direktyvos orientuotos ir stengiamasi sumažinti išmetimus, jų yra du – gyvsidabris ir kadmis. Na, o kiti, kurie irgi naudojami kaip vienos arba kitos veiklos indikatoriai, – tai švinas, chromas, nikelis, varis“, – pasakoja pašnekovas.
Kalti mes patys
Mokslininkas dr. S. Suzdalevas pasakoja, kad pagrindinis aplinkos teršėjas sunkiaisiais metalais yra metalinių įrankių, transporto priemonių ir kt. gamyba užsiimančios pramonės įmonės.
Anot dr. V. Survilienės, talis, kaip ir kiti sunkieji metalai, aplinkoje išsiskiria ir natūraliai (pavyzdžiui, vykstant miškų, durpynų gaisrams, vulkanų išsiveržimams), tačiau akmens anglies deginimas yra pagrindinis talio šaltinis ekosistemoje.
„Manoma, kad dėl žmogaus veiklos į aplinką kasmet patenka apie 5000 t talio, iš jų 1000 t dėl anglies deginimo“, – teigia mokslininkė.
Talio paplitimą Baltijos jūroje tyrę Amerikos ir Vokietijos mokslininkai savo straipsnyje rašo, kad tikslios talio kiekio padidėjimo priežastys dar nėra žinomos, tačiau nurodo, kad tam didelės įtakos galėjo turėti regioninė cemento gamyba, sustiprinta pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, anglies deginimas ir metalurgijos pramonės veikla.
Talis, kaip ir kiti sunkieji metalai, kaupiasi gyvūnų organizme
Kalbėdamas apie sunkiuosius metalus, dr. S. Suzdalevas akcentuoja, kad tai yra amžinieji teršalai – jie nesuyra, o tik keičia savo vietą ir kaupiasi. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie yra tokie pavojingi.
„Iš pradžių jie patenka į atmosferą, tada cirkuliuodami atmosferoje, veikiant gamtinėms jėgoms, atsiduria vandenyje, dirvožemyje ir pan. Pakliuvę į vandenį, jie galų gale atsiduria žuvyse, kituose gyvuose organizmuose, kurie ten gyvena“, – sako mokslininkas.
VU GMC tyrėja Vaida Survilienė sako, kad talio ciklas šiuo atveju nelabai skiriasi nuo kitų sunkiųjų metalų, o užteršęs vandenį jis galiausiai susikaupia žuvyse ir netgi ruoniuose.
Talis gerai kaupiasi augaluose, tada kyla mitybos grandine į viršų per bestuburius ir žuvis, galiausiai didžiausios koncentracijos susikaupia stambiausiuose jūriniuose žinduoliuose. Baltijos jūroje tai yra ruoniai.
– V. Survilienė
„Talis gerai kaupiasi augaluose, tada kyla mitybos grandine į viršų per bestuburius ir žuvis, galiausiai didžiausios koncentracijos susikaupia stambiausiuose jūriniuose žinduoliuose. Baltijos jūroje tai yra ruoniai. (...) Į vandens žinduolius talis patenka tiek per maistą, tiek per vandenį, kuriame jie gyvena.
Tiesą pasakius, žuvys yra vienas pagrindinių talio šaltinių, jose susikaupia vienos didžiausių koncentracijų iki patenkant į jūrinių žinduolių organizmus“, – teigia ruonius tyrinėjanti pašnekovė ir priduria, kad mažų talio koncentracijų poveikis jūros žinduoliams iki šiol dar nėra tirtas, bet ji tikisi, kad pasirodžius užsienio kolegų straipsniui tyrimai suaktyvės.
Visgi, anot mokslininkės, mokslinėje literatūroje aprašomi eksperimentai su laboratoriniais gyvūnais suteikia tam tikros informacijos, kaip talis pasiskirsto organizme.
„Kaupiasi kepenyse, kauluose, smegenyse, inkstuose, skrandyje, plaučiuose, blužnyje ir galvos odoje, gali pereiti smegenų-kraujo ir placentos barjerus. Jis taip pat aptinkamas plaukuose, naguose, ašarose bei motinos piene“, – pasakoja V. Survilienė ir papildo, kad talis veikia tiek molekuliniu (lemia ląstelių žūtį, kenkia DNR ir baltymams), tiek ir makrolygmeniu: „Net ir mažos talio koncentracijos geriamajame vandenyje jį ilgai vartojant gali neigiamai paveikti žinduolių dauginimosi sistemą.“
Visuomenės sveikatos specialistas Matas Budriūnas primena, kad keliaudami mitybos grandine sunkieji metalai su, pavyzdžiui, žuvimi ar kitais maisto produktais gali atsidurti ir žmogaus organizme. Kalbėdamas apie talį, specialistas teigia, kad didelės šio metalo dozės arba dažnas sąlytis su juo gali lemti sveikatos sutrikimus.
Aukštesnės kaip 200 mikrogramų litre jo [talio] dozės gali sukelti nervų sistemos ir kitų organų funkcijų sutrikimą.
– M. Budriūnas
„Aukštesnės kaip 200 mikrogramų litre jo dozės gali sukelti nervų sistemos ir kitų organų funkcijų sutrikimą. Taip pat turint ilgalaikį nuolatinį kontaktą su taliu gali išsivystyti vaikščiojimo sunkumai, atsirasti įvairių nevalingų judesių sutrikimų bei mąstymo ir nuotaikos sutrikimų“, – sako M. Budriūnas.
Nors ir plačiai paplitęs, tačiau kol kas koncentracijos – mažos
Visgi kol kas baimintis nevertėtų – talio taršą Baltijos jūroje tyrę mokslininkai nustatė, kad nors jo paplitimas šioje teritorijoje yra labai didelis – galimai netgi didžiausias pasaulyje – jo kiekis jūros vandenyje nėra didelis.
Didelė dalis talio yra susikaupusi jūros nuosėdose, iš kurių jis gali būti išlaisvintas, drumsčiant jūros dugno ramybę ir bandant deguonies prisotinti negyvas zonas.
„Kaip žinoma, Baltijos jūra yra viena užterščiausių pasaulyje, turinti didžiausias bedeguones dugno zonas. Šios zonos, turinčios daug sieros jonų, pritraukia ir kaupia talį. Tačiau rizika atsiranda judinant šias zonas, pavyzdžiui, vykdant dujotiekio tiesimo darbus, įvairias karines pratybas ar kitus veiksmus deguonis patenka į šias zonas ir tai gali lemti ištirpusio talio koncentracijos augimą, – aptardama užsienio kolegų straipsnį sako VU Biomokslų instituto tyrėja dr. Vaida Survilienė. – Taip pat daugėja iniciatyvų mažinti bedeguonių zonų plotą dirbtinai oksiduojant (prisotinant deguonies), o tai vėlgi reikštų, kad talio koncentracija gali padidėti.“
Gyvsidabrio problema
Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Sergejus Suzdalevas sako, kad nors tyrinėjamas užterštumas įvairiais sunkiaisiais metalais, šiandien didžiausias mokslinės bendruomenės susirūpinimas ir dėmesys visgi yra orientuotas į gyvsidabrį. Pagrindinės to priežastys yra itin didelis gyvsidabrio toksiškumas ir stiprios akumliacinės (kaupimosi) savybės gyvuosiuose organizmuose.
„Tai yra labai seniai atsiradęs metalas, kadaise jis buvo labai plačiai naudojamas pramonėje. Patekęs į atmosferą, jis geba labai ilgai cirkuliuoti visoje sistemoje ir kelti pavojų tiek gyvai aplinkai, tiek ir žmonėms, kurie vartoja žuvį arba moliuskus maistui“, – sako pašnekovas.
Mokslininkas pasakoja, kad, atliekant gyvsidabrio koncentracijos matavimus Baltijos jūros vandenyje ir smėlyje, pastaraisiais metais matomas užterštumo sumažėjimas. Tačiau priešinga situacija yra stebima tiriant sunkiojo metalo koncentracijas gyvuose organizmuose.
Palyginti su tuo, kas buvo anksčiau – prieš 10–15 metų – situacija yra geresnė, gerėjanti. Tačiau mes matome, kad tiriant biotą – žuvis (...), per pastaruosius metus nestebime geresnės situacijos, o kai kur ji netgi yra kelianti nerimą.
– S. Suzdalevas
„Palyginti su tuo, kas buvo anksčiau – prieš 10–15 metų – situacija yra geresnė, gerėjanti. Tačiau mes matome, kad tiriant biotą – žuvis (...), per pastaruosius metus nestebime geresnės situacijos, o kai kur ji netgi yra kelianti nerimą“, – teigia dr. S. Suzdalevas ir patikslina, kad nors gyvsidabrio kiekis gali būti pavojingas žuviai, tai dar nereiškia, kad jis bus tiek pat žalingas ją suvalgiusiam žmogui.
„Mes matome, kad koncentracijos yra didelės, žuvis nuo to greičiausiai kenčia, bet žmogus kol kas šito poveikio nejaučia. (...) Jis turėtų gauti gerokai didesnę dozę, nuo kurios ta žuvis galimai numirtų. (...) Pavojaus slenksčiai skiriasi apytiksliai 20 kartų“, – nuramina mokslininkas.
Kuršių marios – filtras, todėl reikėtų riboti ten pagautos žuvies vartojimą
Visgi viskas nėra taip paprasta. Lietuvai priklausančiose Kuršių marių ir Baltijos jūros dalyse tyrimus atliekantys Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai pastebi, kad marių užterštumas yra didesnis nei jūros. Čia, anot jų, plaukioja ir daugiau sunkiųjų metalų prikaupusios žuvies, palyginti su atvira jūra.
„Skaičiai rodo, kad Kuršių mariose situacija yra kiek prastesnė nei Baltijos jūroje. (...) Dabar mes matome, kad gyvsidabrio koncentracijos žuvyse yra fiksuojamos tuose pačiuose taškuose, kaip ir ankstesniais metais, – arčiau Nidos, arčiau Klaipėdos uosto teritorijos, kur vykdoma aktyvi veikla, susijusi tiek su laivų remontais, tiek su metalurgijos pramone. Kadangi tai yra vienas iš gyvsidabrio patekimo į vandenį ir nuosėdas šaltinių, tai ten ir stebime savotiškus padidėjimus“, – teigia dr. S. Suzdalevas.
Visgi taršos šaltinių išsidėstymas greta Kuršių marių yra tik viena iš jų užterštumo priežasčių. Mokslininkas šį vandens telkinį vadina savotišku filtru, išvalančiu vandenį, prieš jam patenkant į jūrą: „Viskas, kas atiteka, pavyzdžiui, su Nemunu, iš pradžių praeina pro Kuršių marias, o tik toliau atsiduria Baltijos jūroje.“
Aš rekomenduoju stengtis pagal galimybes riboti žuvies vartojimą, ypač jei ji pagauta Kuršių mariose.
– S. Suzdalevas
Paminėtina ir tai, kad sunkiųjų metalų susikaupimui įtaką gali daryti ir vandens parametrai (temperatūra, druskingumas ir pan.), kurie skiriasi Kuršių mariose ir Baltijos jūroje.
Taigi atsižvelgiant į visa tai, jūros tyrimus atliekantis dr. S. Suzdalevas siūlo nepiktnaudžiauti žuvimi iš Kuršių marių: „Aš rekomenduoju stengtis pagal galimybes riboti žuvies vartojimą, ypač jei ji pagauta Kuršių mariose.“
Kaip sustabdyti taršą sunkiaisiais metalais?
Dr. S. Suzdalevas giria Europos Sąjungos (ES) pastangas apriboti pramonę nuo didžiosios dalies metalo išmetimo ir patekimo į Baltijos jūrą, tačiau sako, kad tai sprendžia tik dalį problemos. Didesnis iššūkis, anot jo, yra paskatinti Afrikos ir Azijos šalis pradėti rūpintis aplinkosauga.
„Esmė, kad ne ES labiausiai prisideda prie visų tų sunkiųjų metalų patekimo. Mes čia kalbame daugiau apie Afrikos ir Azijos šalis, kurios iki šiol neįgyvendina visų direktyvų, nepasirašo tam tikrų tarptautinių sutarčių. Na, ir visa ta didžioji dalis atmosferiniais srautais keliauja iš tolimesnių pasaulio kraštų iki mūsų. Tai jeigu mes ir labai stengiamės kažką daryti, kažkas kažkur mažiau stengiasi ir dėl to kenčiame“, – teigia mokslininkas.
Penketuke labiausiai užterštų pasaulio jūrų
KU Jūros tyrimo instituto mokslininkas primena, kad, kalbant apie bendrą cheminę taršą, Baltijos jūra vis dar patenka į penketuką labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Kiti stipriai užteršti vandens telkiniai yra Karibų jūra, Meksikos įlanka, Viduržemio jūra ir, skirtingais šaltiniais, – Juodoji arba Azovo jūra.
Tačiau, anot tyrėjo, didžioji dalis Baltijos jūros taršos visgi tenka ne sunkiesiems metalams, bet organiniams teršalams.
„Tai yra farmacinės medžiagos ir vaistai, ir ftalatai, kurie yra naudojami kasdieniniame gyvenime beveik visur, – tai jie formuoja didžiausią taršos formą“, – sako pašnekovas bei priduria, kad vandens spalva ir skaidrumas tikrai nėra taršos indikatorius.
„Ar šiuo metu yra geresnė ar blogesnė situacija, tai yra sąlyginis dalykas. Jei tu stovi prie skaidraus Viduržiemio jūros vandens, kuris yra žydras ir gražus, tai dar nereiškia, kad jame nieko nėra. Tiek Baltijos jūra, tiek Viduržemio jūra yra labai panašios cheminės taršos, o fiziškai, turbūt, patraukliau atrodo Viduržemio jūra“, – užbaigia KU Jūros tyrimo instituto mokslininkas dr. Sergejus Suzdalevas.
