„Man mokslas – tai atrasti kažką naujo ir pamatyti tai, ko niekas anksčiau nematė“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sako Nobelio premijos laureatas profesorius Robertas Huberis. 87-erių metų mokslininkas vis dar tęsia darbą ir mano, kad tai yra ilgo gyvenimo pagrindas.
Siekis pamatyti tai, kas nematoma
Robertas Huberis augo karo metais nepasiturinčioje šeimoje. Nuo pat mažų dienų jo aistra buvo chemija. Deja, to meto mokymo programoje jai buvo skiriama mažai dėmesio. Kelių siūlomų pamokų nepakako, kad patenkintų entuziastingą jaunuolį. Todėl laisvalaikiu R. Huberis vartė visas įmanomas knygas apie mėgstamą dalyką. Dėl to, anot Makso Planko instituto, kilo ir problemų: mokinys, kuris žinojo daugiau už mokytoją ir leido jam tai suprasti, buvo laikomas maištininku.
Gavęs stipendiją, R. Huberis pradėjo mokslus Miuncheno technikos universitete, o laisvalaikiu vaikščiodamas po Alpes rinko mineralus – jų simetrija, aiškios struktūros ir kilmė jį sužavėjo tiek, kad visą savo gyvenimą jis paskyrė molekulių struktūrų tyrinėjimui.
„Kad kažką suprastumėte, turite pamatyti. Jei užmerksite akis, tai niekaip nesuprasite. Todėl aš stengiausi padaryti molekules matomas“, – sako vokiečių kilmės biochemikas. Būtent iš tūkstančių atomų sudarytų molekulių vizualizavimas ir tapo R. Huberio gyvenimo misija.
Kad kažką suprastumėte, turite pamatyti.
– R. Huberis
Ir tai niekada nebūtų buvę įmanoma be specialaus metodo, vadinamo rentgeno spindulių kristalografija. Jį taikant kristalais paverstos molekulės apšviečiamos rentgeno spinduliuote ir pagal išsklaidytus spindulius, kurie surenkami detektoriuje, atkuriami 3D molekulių modeliai.
„Kristalografija yra tarsi supermikroskopas, – papildo R. Huberis. – Įprastas optinis mikroskopas nepajėgus išskirti smulkių biologinių struktūrų detalių – tai fizikinis principas. Bet pasitelkdami rentgeno spindulius ir naudodami kristalografiją, biologines molekules galime padaryti matomas. Taigi šis metodas taip padidina objektą, kad galite išnagrinėti jo smulkiausias detales.“
Nors R. Huberis nebuvo tas žmogus, kuris vizualizavo pirmuosius baltymus – mioglobiną ir hemoglobiną (deguonį kaupiančios molekulės), jis šioje mokslo srityje yra žinomas kaip vienas pagrindinių asmenų, nes parodė, kaip atrodo pagrindinė fotosintezę vykdanti molekulė.
Nobelio premijos vertas atradimas
1988 m. spalio mėn. Robertas Huberis, Hartmutas Michelis ir Johannas Deisenhoferis sulaukė nepažįstamo numerio skambučio, o tų pačių metų gruodį trys mokslininkai Osle vykusioje ceremonijoje atsiėmė garbingą prizą – Nobelio premiją chemijos srityje.
R. Hubertas pasakoja, kad nors jautėsi pagerbtas, šis laimėjimas jam nebuvo labai didelė staigmena – jau kuris laikas jis turėjo nuojautą, kad vienas jo darbų bus apdovanotas mokslo pasaulio „oskaru“.
„Aš jaučiausi labai gerai – tiek dėl paties įvykio, tiek ir dėl savo nuveikto darbo. Smagu, kad jis buvo pagerbtas po daug stresinių situacijų. Visgi tam tikra prasme galiu sakyti, kad žinojau, jog tai įvyks. Taigi tai nebuvo staigmena, – neslepia žymus mokslininkas. – Žinoma, įprastai žmonės nežino, bet spėja. Tačiau, bet kuriuo atveju, ar tu numanai, kad būsi įvertintas, ar ne, tai yra ypatingas įvertinimas.“
Prof. R. Huberis kartu su kolegomis buvo apdovanotas už tai, kad nustatė bakterijų fotosintezės reakcijos centro – didelio baltymo, atliekančio svarbų vaidmenį fotosintezės procese, struktūrą.
Darbas, kuris lėmė Nobelio premiją, buvo susijęs su fotosinteze – kaip saulės šviesa paverčiama elektros srove.
– R. Huberis
„Darbas, kuris lėmė Nobelio premiją, buvo susijęs su fotosinteze – kaip saulės šviesa paverčiama elektros srove. Ir mes nustatėme centrinio komponento, kuris tai daro, struktūrą. Tai baltymas, kuris aptinka šviesą ir sukelia biologines reakcijas. Nustatėme šio baltymo struktūrą tokia skiriamąja geba, kad galime matyti atskirus jo atomus“, – pasakoja apdovanojimą pelnęs mokslininkas.
Nors bakterijų fotosintezė yra šiek tiek paprastesnė nei augalų, trijų tyrėjų darbas labai pagerino bendrą supratimą apie molekulinius fotosintezės mechanizmus.
Nobelio premija – ne didžiausias pasiekimas
Nobelio premija yra laikoma mokslo pasaulio Olimpu, apie kurį daugelis svajoja, bet tik vienetai sugeba į jį užkopti. Prof. R. Huberiui pavyko, tačiau didžiausiam netikėtumui, mokslininkas teigia nesijaučiantis taip, lyg premija buvo įteikta už patį svarbiausią jo gyvenimo darbą.
Aš padariau daug kitų darbų, kurie man atrodo svarbesni nei tas, kuris atvedė iki Nobelio premijos.
– R. Huberis
„Aš padariau daug kitų darbų, kurie man atrodo svarbesni nei tas, kuris atvedė iki Nobelio premijos. Žinoma, tai yra mano asmeninė nuomonė. Manau, kad mano kolegos tikrai mano kitaip“, – atvirauja žymus mokslininkas ir priduria, kad svarbesnis jam atrodo jo indėlis medicinos tyrimų srityje.
„Anksčiau (prieš Nobelio premiją) man teko dirbti su biologinėmis sistemomis, kurių vizualizavimą laikau svarbesniu pasiekimu. Tai buvo molekulės, susijusios su fiziologiniais procesais, t. y. su medicina. Jos buvo naudojamos naujiems vaistams kurti“, – LRT.lt pasakoja biochemikas.
Ilgą laiką profesorius vadovavo Makso Planko biochemijos institutui Vokietijoje, ten pat subūrė savo mokslinę baltymų struktūrų tyrimų bei kristalografijos metodų tobulinimo grupę.
1999 m. R. Huberis buvo išrinktas Londono Karališkosios draugijos užsienio nariu. Jo paskyrimo sertifikate pažymima: „Huberis sukūrė, vadovavo ir iki šiol vadovauja produktyviausiai baltymų kristalografijos laboratorijai Europoje. Jo paties indėlis į kristalografiją, įneštas per maždaug 25-erius metus, yra milžiniškas.“ Ir iš tiesų sunku net suskaičiuoti, kiek tiksliai molekulių struktūrų žymus mokslininkas atskleidė. Tai buvo ir įvairūs virškinime, kraujo krešėjime, viduląsteliniame baltymų skaidyme dalyvaujantys fermentai, ir antikūnų dalys.
„Skaitykite, skaitykite, skaitykite“
Visos R. Huberio atskleistos molekulių struktūros yra labai svarbios medicinoje kuriant ir tobulinant vaistus.
„Indėlis, kurį padariau dirbdamas medicinos srityje – išaiškinau mūsų kūno molekulių struktūras, yra labai svarbus ilgaamžiškumui, sveikam gyvenimui“, – sako profesorius.
Šiandien vyksta tokie fantastiški dalykai. Ne tik mokslo, bet ir kitose srityse. (...) Skaitykite, skaitykite, skaitykite.
– R. Huberis
Šiuo metu R. Huberis daug dėmesio skiria autoimuninių ligų gydymo paieškoms. Mokslininkas yra vienas iš dviejų Vokietijoje veikiančių vaistus kuriančių kompanijų įkūrėjas. Tačiau Nobelio premijos laureatas vis dar neįsivaizduoja savo gyvenimo ir be didžiausios meilės – baltymų struktūrų tyrimų. Eidamas 87-uosius metus, jis vis dar vadovauja savo tyrimų grupei Makso Planko institute.
Paklaustas, į kokį klausimą prof. R. Huberis norėtų gauti atsakymą čia ir dabar, jis nedvejodamas užsimena apie realiu laiku ląstelėje judančių molekulių vizualizavimą.
„Savo metodais, ypač naujaisiais, biologines molekules mes matome atomine raiška. Norėčiau jas tokia pačia raiška pamatyti judančias ląstelėje. (...) Šiuo metu mokslininkai artėja prie tokio molekulių vizualizavimo būdo, tad tai tikrai gali tapti įmanoma ateityje“, – sako pasaulinio garso biochemikas.
„Šiandien vyksta tokie fantastiški dalykai. Ne tik mokslo, bet ir kitose srityse“, – priduria garsus mokslininkas ir jaunimui rekomenduoja kuo daugiau viskuo domėtis.
„Skaitykite, skaitykite, skaitykite. Stenkitės išlikti informuoti“, – pataria Nobelio chemijos laureatas profesorius Robertas Huberis.
Glaudūs ryšiai su Lietuva
2024 m. gegužės pradžioje R. Huberis Lietuvoje lankėsi profesoriaus Virginijaus Šikšnio kvietimu.
Anot Vilniaus universiteto, biochemikas daug metų glaudžiai bendradarbiauja su Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkais, tirdamas baltymų struktūras. Remdamas lietuvių mokslininkų darbus, profesorius institutui netgi padovanojo savo laboratorijos tyrimų įrangą.
„Ypač gerai žinau Virginijaus Šikšnio darbą universitete, Gyvybės mokslų centre, su juo ilgai bendradarbiavome. Tai, ką jis daro su CRISPR-Cas sistemomis (genų „žirklėmis“ – LRT), yra nuostabu ir labai svarbu“, – neabejoja pasaulyje žymus mokslininkas Robertas Huberis.
