Namų kamputyje tūnantis voras, pasirodo – girdi mūsų pokalbius, mato ne tik mus, bet ir pro langą žėrintį Mėnulį. LRT RADIJO laidoje „Minties eksperimentai“ vorų tyrinėtoja Milda Riepšaitė sako, jog vorai turi žmonėms būdingų savybių, tačiau jų bijome, nes to iš mūsų reikalavo evoliucija.
„Evoliuciškai vorų baimė yra pagrįsta – mūsų protėviai Afrikoje saugojosi nuo nuodingų vorų, mums buvo naudinga jų bijoti, nežinojome, kuo gali baigtis susidūrimas su jais. Iš dalies, galime pripažinti, jog vorai kelia baimę ir dėl to, kaip jie atrodo, baisiai juda, yra greiti ir turi ilgas kojas“, – LRT RADIJO laidoje sako Vilniaus universiteto (VU), Gyvybės mokslų centro doktorantė M. Riepšaitė.
Tačiau anot jos, nors dėl ne itin patrauklios vorų išvaizdos, žmogus yra linkęs šiuos gyvius atidžiau stebėti ar net jų vengti, Lietuvoje negyvena vorai, keliantys realių pavojų žmogaus sveikatai.
„Lietuvoje nėra pagrindo bijoti vorų, yra tik keletas rūšių, kurios gali prakasti žmogaus odą, tačiau jų nuodai nėra pavojingi. (...) Tai būtų kaip vapsvos įgėlimas (...) Tokiems vorams priskiriamas plūdvoris, kryžiuotis, vapsvavoris, vandeninis sidabriukas“, – priduria ji.
Ką patirtume, jei būtume vorai?
Vorų tyrinėtoja sako, jog šie daugiakojai gyvūnai pasižymi didele įvairove – pasaulyje jų yra virš 50 tūkst. rūšių ir apie 130 šeimų. Visos šeimos pasižymi skirtinga biologija, skirtingais kūno sandaros požymiais, dėl to turi skirtingus aplinkos suvokimo įgūdžius. Anot M. Riepšaitės, kai kurie jų yra panašūs į mūsų.
„Yra tokių vorų, kurie labai gerai mato – su jais susitapatinti mums būtų lengviau. O su tais, kurių rega yra rudimentinė – jie skiria tik tamsą nuo šviesos [susitapatinti būtų sudėtingiau]. Jų pojūčiai ateina per vibracijas, pavyzdžiui, garso sukeliamas oro vibracijas. Taip pat jie aplinką jaučia per mechanoreceptorius jutiminiuose plaukeliuose, kurie reaguoja į prisilietimus. Dėl to kai kurie vorai yra itin plaukuoti.
(...) Be to, vorai girdi, jie turi du receptorius, kurie atsakingi už oro virpesių pajutimą, kai vabzdys skrenda pro šalį, klausa jiems reikalinga apsispręsti dėl aukos“, – sako vorų tyrinėtoja.
M. Riepšaitė pabrėžia, jog kai kurių vorų rega gali būti sulyginama net su paukščio ar keturkojo augintinio, kai kurie iš jų geba atskirti dangaus kūnus.
„Šokliavorių regą prilygina balandžio ar šuns regėjimui, tai reiškia, jog jie gali matyti pakankamai daug. Kai kur sakoma, jog šokliavoriai gali danguje atskirti Mėnulį, tai padeda jiems orientuotis. Tačiau tamsoje jie orientuojasi daug sunkiau nei kiti vorai“, – sako tyrinėtoja.
Tačiau rega ir klausa nėra vieninteliai žmones ir vorus siejantys jutiminiai aspektai, vorų tyrinėtoja sako, jog vorai geba užuosti ir net jausti skonį.
„Skoniui pajausti, aplink burnos ertmę vorai turi plaukelius su skylutėmis pačiame gale, jie padeda pajauti skonį. Buvo ištirta, jog vorai reaguoja į druskos, cukraus ir amino rūgščių tirpalus. Galima stebėti, kai voras paragauja aukos, kuri nebuvo skani – jis ilgai valosi savo plaukelius. Yra tyrimų, kuriuose vorai buvo mokomi pagal skonį išsirinkti auką“, – pastebi M. Riepšaitė.
Anot tyrinėtojos, sunku pasakyti, ar vorai iš tiesų miega, tačiau sekant jų ramybės būsenos ypatumus, galima spėlioti, jog jie ne tik miega, bet ir sapnuoja.
„Sunku apibūdinti miego būseną, nes negalime matyti, kaip užsimerkia voro akys. Tačiau pagal voro judesius ir smegenų aktyvumą, galime spėti, jog jie būdrauja – snaudžia, laukia, kol kažkas suaktyvins jo sistemą. Tarp šokliavorių yra pastebėti vorai Evarcha falcata, kurie pasikabina ant siūlo ir miega kabėdami žemyn galva. Mokslininkai pastebėjo, jog jų galūnės trūkčioja, pradeda judėti pagrindinės akys, visai kaip naminių gyvūnėlių – mokslininkams pasidarė smalsu, ar vorai sapnuoja ir turi miego stadijas“, – priduria ji.
VU Gyvybės mokslų centro doktorantė sako, jog iš vorų prisitaikymo išgyventi galime pasimokyti žmogiškųjų aspektų, tokių kaip kantrybė ar budrumas, tačiau svariausia – suprasti, jog šie padarai neturi piktų kėslų.
„Iš vorų galime pasimokyti nebijoti vorų. Vorai, nors ir sunkiai juos suprantame, gyvena savo gyvenimą, reaguoja taip, kaip moka, tačiau neturi piktų kėslų. Jeigu galėčiau tapatintis su voru, aš būčiau tūnojantis voras arba tinklus audžiantis voras. Šie vorai kantrūs ir mokantys apskaičiuoti savo veiksmus“, – užbaigia vorų tyrinėtoja Milda Riepšaitė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Minties eksperimentai“ įraše.
Parengė Emilija Balcerytė
