Ar karvė gali jus priversti pasijusti geriau? O jūrų kiaulytė? O iguana? Nors Lietuvoje tai nepraktikuojama, gyvūnų terapijos specialistė Ugnė Nedzinskaitė LRT.lt pasakoja, kad užsienyje šie gyvūnai iš tiesų pasitelkiami sveikatinimui ar reabilitacijai. Lietuvoje susidoroti su kai kurių ligų simptomais ar palengvinti būklę, turint negalią, šiandien žmonėms gali padėti šunys, žirgai ir delfinai. Jų teigiamą poveikį žmogui, nors ir sulaukia tam tikros kritikos, įrodo vis daugiau mokslinių tyrimų.
„Su kolege sutikome su žirgais konsultuoti 13-metę Aną. Pagrindiniai nusiskundimai buvo itin prasti tarpusavio santykiai su artimaisiais, bendravimo sunkumai su bendraamžiais, mokymosi sunkumai. Mergaitės artimiausia aplinka itin nepalanki, ji patyrė smurtą šeimoje, patyčias mokykloje. Įvadinio susitikimo metu stebėtas ryškus nesaugumo, nepasitikėjimo aplinkiniais jausmas, menka savivertė, prasti konfliktinių situacijų ir sunkumų įveikos įgūdžiai, – pasakoja paauglių psichiatrė, žirgų asistuojamos terapijos specialistė Viktorija Palubeckienė. – Iš viso įvyko 24 psichologinės konsultacijos su žirgu.
(…) Žirgo vaidmuo buvo labai svarbus – jis ne tik motyvavo mergaitę atvykti į susitikimus, bet ir suteikdavo neįkainojamą atgalinį ryšį, padėjo labiau pažinti savo vidinį pasaulį, dalytis išgyvenimais. Darbo eigoje sumažėjo Anos priešiškumas, ji tapo pakankamai motyvuota ir pajėgi tęsti įprastas psichologines konsultacijas be žirgo.“
Pasak V. Palubeckienės, žirgų terapija padeda mokytis pastebėti net ir mažus pokyčius – jie ne mažiau vertingi ir svarbūs, tačiau kai kada nuosekliai dirbant galima sulaukti ir didesnių pasiekimų.
Anksčiau ligoniai klausėsi paukščių
Galėtų atrodyti, kad gyvūnų terapija yra modernus fenomenas, tačiau tai tik iš dalies tiesa.
LSMU mokslininkė, kaniterapeutė Ugnė Nedzinskaitė pasakoja, kad nors kaip į mokslinę sritį į gyvūnų terapiją buvo pradėta žvelgti praėjusio amžiaus viduryje, tačiau tai, kad gyvūnai gali teikti pagalbą žmonėms, buvo pastebėta gerokai anksčiau.
„Reikėtų keliauti ir iki Antikos, nes jau tuomet graikai ir romėnai žinojo, kad jodinėjimas stiprina ir kūną, ir valią.
Tuomet paminėčiau 19 a., kai Florence Nightingale pastebėjo, kad paukščiai, kurie buvo laikomi palatose, ar kuriuos pacientai girdėdavo vaikščiodami lauke, teigiamai veikdavo ligonių savijautą“, – pasakoja ekspertė.
Modernios gyvūnų asistuojamos terapijos pradžia gali būti siejama su Borisu Levinsonu. Apie 1960 metus šis vaikų psichologas pastebėjo, kad jo gydomi pacientai užmezgė ryšį su jo šunimi ir į terapiją buvo linkę raguoti labiau teigiamai greta esant gyvūnui. Ankstyvosios B. Levinsono teorijos vėliau buvo pagrįstos daugybe mokslinių tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjamas gyvūnų asistuojamos terapijos vaidmuo ligoninėse, slaugos namuose ir kitose įstaigose.
Sveikatinimo ir reabilitacijos sritis
Šiandien gyvūnų asistuojama terapija įgauna vis didesnį populiarumą visame pasaulyje ir ypač – Vakarų šalyse (Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje).
Nors Lietuvoje ši sritis dar ganėtinai nauja, U. Nedzinskaitė džiaugiasi, kad ji jau yra oficialiai įteisinta 2021 m. įsigaliojusiu Papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros įstatymu.
Nors Lietuvoje ši sritis dar ganėtinai nauja, U. Nedzinskaitė džiaugiasi, kad ji jau yra oficialiai įteisinta 2021 m. įsigaliojusiu Papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros įstatymu.
Lietuvoje vykdomoje terapinėje veikloje įprastai dalyvauja šunys, žirgai ar delfinai. Tačiau pašnekovė pasakoja, kad reabilitacijai bei sveikatinimui iš tiesų gali būti pasitelkiamas daug platesnis gyvūnų rūšių spektras.
„Kalbant apie pasaulį, priklausomai nuo šalies, populiarumą išlaiko šunys ir žirgai, tačiau naudojamos ir katės, asiliukai, iguanos, įvairūs graužikai, pavyzdžiui, triušiai, jūrų kiaulytės, įvairūs žemės ūkio gyvūnai: karvės, kiaulės, avys, ožkos.
Daugiausia yra taikomi domestikuoti gyvūnai. Kas negalėtų atlikti terapijos, tai laukinis, neprijaukintas gyvūnas, nes jam bendravimas su žmogumi nėra malonus, o tai yra būtina terapiniam procesui“, – sako LSMU mokslininkė.
Neturėtume galvoti, kad gyvūnai gydo
U. Nedzinskaitė pabrėžia, kad gyvūnų asistuojamos terapijos metu nėra gydomos ligos, o tik lengvinami jų simptomai, žmogui padedama sustiprėti ir greičiau pasveikti.
„Gyvūnų asistuojamą terapiją būtų tiksliau vadinti sveikatinimo, reabilitacijos sritimi. Nes, kalbant apie mediciną, mes įsivaizduojame vaistus, skalpelį – tai yra operatyvi pagalba. O čia mes kalbame apie lėtą procesą ir jis negydo ūmių ligų, jis taikomas tada, kai reikia ramiai, lėtai atgauti sveikatą“, – teigia ekspertė.
Delfinų asistuojamoje terapijoje dirbame su negalią turinčiais vaikais ir suaugusiais, po terapinio proceso negalia neišnyksta – žmonės su ja gyvena visą gyvenimą, tačiau būklę palengvinti tikrai galima.
– B. Kreivinienė
Jai pritaria ir Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja prof. dr. Brigita Kreivinienė, akcentuodama, kad delfinų asistuojama terapija neturėtų būti įsivaizduojama, kaip keičianti žmogaus gyvenimą.
„Tokie įsivaizdavimai gali iškreipti realius lūkesčius. Kaip ir tai, kad delfinų terapija gali nuo ko nors išgydyti. Ne, delfinų asistuojamoje terapijoje dirbame su negalią turinčiais vaikais ir suaugusiais, po terapinio proceso negalia neišnyksta – žmonės su ja gyvena visą gyvenimą, tačiau būklę palengvinti tikrai galima“, – sako profesorė.
Žirgų terapijos tyrimai turi nemažai trūkumų, bet jau galima matyti pirmuosius teigiamus rezultatus
Gyvūnų asistuojamos terapijos poveikio žmonių sveikatai tyrimai sulaukia kritikos – teigiama, kad trūksta ilgalaikių ir placebo poveikį tiriančių eksperimentų.
Kalbėdama apie žirgų terapiją V. Palubeckienė sako, kad siekiant pagrįsti, kas praktikoje aiškiai matoma, žirgų terapijos rūšis šiuo metu yra intensyviai tyrinėjama. Visgi, pasak jos, šiuose tyrimuose iš tiesų dar yra nemažai trūkumų.
„Šioje srityje itin sudėtinga atlikti kokybiškus mokslinius tyrimus dėl dažniausiai mažos tiriamųjų imties, kontrolinės grupės nebuvimo (nelyginama, kokie rezultatai pasiekiami taikant žirgų terapiją, o kokie – taikant kitą gydymą ar jo nenaudojant), išankstinių nuostatų (tyrimų dalyviai ir tyrinėtojai gali turėti išankstines nuostatas dėl žirgų terapijos, kurios gali paveikti tyrimų rezultatus), skirtingų terapijos metodikų (žirgų terapija apima įvairias metodikas, kurių poveikis gali skirtis), sąvokų painiavos ir kitų veiksnių“, – sako žirgų terapijos specialistė.
Psichiatrė pasakoja, kad pasaulinėje praktikoje yra išskiriamos trys pagrindinės žirgų terapijos kryptys: hipoterapija, gydomasis jojimas ir žirgininkystė bei psichoterapija su žirgais.
„Hipoterapija – tai gydymas žirgo judesiu. Šioje srityje dirba specialiai apmokyti kineziterapeutai, ergoterapeutai ar logoterapeutai. Dažniausiai dirbama su sunkią fizinę ar kompleksinę negalią turinčiais vaikais (…) Gydomasis jojimas apima įvairias veiklas su žirgais, kai mokydamiesi joti, prižiūrėti žirgus, bendraudami su jais, specialiųjų poreikių turintys klientai įgyja kasdieniame gyvenime reikalingų įgūdžių. (…) Tuo tarpu psichoterapija su žirgais yra psichikos sveikatos gerinimo metodas, skatinantis klientą tyrinėti savo jausmus, elgesį, jį interpretuoti, išmėginti naujus reagavimo būdus per sąveikas su žirgais“, – pasakoja V. Palubeckienė.
Ekspertė pasakoja, kad moksliniai tyrimai patikimai įrodė teigiamą hipoterapijos poveikį padidėjusiam raumenų tonusui. Be to, pasak V. Palubeckienės, nors dar nėra daug tyrimų, tačiau, remiantis empiriniais duomenimis, apimančiais atvejų aprašymus ir metaanalizes, galima teigti, kad psichoterapija su žirgais teigiamai veikia klientų gyvenimo kokybę – literatūros apžvalga liudija, kad šis metodas gali būti naudingas paaugliams ir suaugusiems, turintiems emocijų, elgesio kontrolės ir kitų psichologinių sunkumų.
Ligų spektras, kur gyvūnų terapija gali turėti teigiamą poveikį, labai platus
Kalbėdama apie gyvūnų terapijos teigiamą poveikį siekiančių įrodyti mokslinių tyrimų patikimumą, kaniterapeutė U. Nedzinskaitė sako, kad rezultatai labai priklauso nuo pasirenkamų metodų.
„Kai kuriais atvejais matomas didesnis efektas, kai kuriais – mažesnis. Kalbant apie šunų asistuojamą terapiją, kai kuriais atvejais gyvūnas yra lyginamas su šunimi-robotu, su žaislu, ar kita veikla ir tie rodikliai labai varijuoja.
(...) galima vertinti ir hormonų kiekį organizme, tai pakankamai brangūs tyrimai, intervenciniai, todėl Lietuvoje tokių nebuvo atlikta, (...) žmogus gali pildyti klausimynus, anketas, įvertindamas savo savijautą (...) gali būti vertinami prieš ir po užsiėmimų įvairūs rodikliai, pavyzdžiui, koritzolis kraujyje arba seilėse, arba kažkokios funkcinės savybės: jėga, gebėjimas judėti, apsitarnauti, kalbėti“, – pasakoja ekspertė.
Tai, kad svarbu atsižvelgti į tyrimuose pasirenkamą metodiką, akcentuoja ir dr. B. Kreivinienė bei priduria, kad delfinų terapijos poveikis priklauso ir nuo nusimatomų tikslų.
„Paprastai terapija ir yra metodas būklei lengvinti, švelninti, funkcinei, emocinei, komunikacinei, sensorinei būklei gerinti. Darbas vandenyje duoda galimybę ne tik formuoti dalyviui multiužduotis, tačiau ir pasinaudoti žmogaus nesvarumo būsena, išnaudoti delfinų komunikacinį potencialą, dirbti su žmogaus neurosensomotoriniais poreikiais“, – sako pašnekovė.
Visgi ligų ir sveikatos sutrikimų, kuriems gyvūnų asistuojama terapija gali būti naudinga, pasak kaniterapeutės U. Nedzinskaitės, yra daugybė: tai ir įvairios judėjimo ar psichinės negalios, onkologinės ligos, cukrinis diabetas, senėjimo sukeltos sveikatos problemos.
Be kita ko, LSMU mokslininkės teigimu, gyvūnų asistuojama terapija gali padėti žmonėms po insultų, infarktų.
Konkrečiai kalbant apie delfinų terapiją, B. Kreivinienė teigia, kad pasaulinėje praktikoje yra gana daug mokslinių publikacijų, kurios apžvelgia teigiamą šių gyvūnų asistuojamos terapijos naudą, įskaitant tas, kuriose tiriamas placebo poveikis.
„Delfinų asistuojama terapija sėkmingai gali būti taikoma žmonėms, kurie turi psichikos ar elgesio sutrikimų bei nervų sistemų ligų, patyrė sunkų gyvenimo laikotarpį, emocinę traumą ar pan. Dažniausiai į delfinų asistuojamą terapiją kreipiasi tėveliai, kurie augina vaikus su cerebriniu paralyžiumi, autizmo spektro sutrikimu, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, depresija, turinčius kompleksinių raidos sutrikimų, turime ir vaikučių, sergančių itin retomis ligomis“, – teigia specialistė.
Veikia tiek psichologiniu, tiek ir fiziologiniu lygmeniu
Priklausomai nuo atvejo, gyvūnų asistuojamos terapijos poveikis gali būti stebimas psichologiniu arba fiziologiniu lygmeniu.
Kalbant apie pastarąjį, įvairių užsiėmimų su specialistu ir gyvūnu metu yra siekiama padėti žmogui ir vėl susidraugauti su savo kūnu. Vienas tokių – hipterapija.
„Šioje srityje dirba specialiai apmokyti kineziterapeutai, ergoterapeutai ar logoterapeutai. Dažniausiai dirbama su sunkią fizinę ar kompleksinę negalią turinčiais vaikais, siekiama fizinės būklės pagerinimo“, – pasakoja žirgų terapijos specialistė V. Palubeckienė.
Kaniterapeutė U. Nedzinskaitė sako, kad, kaip alternatyva, siekiant pagerinti žmogaus fizinę būklę, gali būti pasitelkiamas ir šuo.
„Mes nebūtinai turime turėti žirgą, kad išgautume norimą efektą. Mums užtenka kineziterapeuto ir šuns, galima daug pratimų atlikti su šunimi – lavinti įvairias savybes: pusiausvyrą, koordinaciją, ištvermę, smulkią ir stambią motoriką. (...) Tad, pavyzdžiui, esant cerebriniam paralyžiui, aš šunį galiu integruoti į mankštą, kad žmogus tiesiogiai kovotų su negalia“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak LSMU mokslininkės U. Nedzinskaitės, tokios ligos, kaip, pavyzdžiui, vėžio atveju, gyvūnų asistuojamos terapijos tikslas jau yra kitas – padėti susidoroti su sudėtinga emocine būkle.
Tyrimais įrodyta, kad [atliekant terapiją] išsiskiria tokie hormonai kaip dopaminas, dar žinomas kaip atlygio hormonas, oksitocinas, dar žinomas kaip prieraišumo hormonas, seratoninas, beta endorfinai.
– U. Nedzinskaitė
„Kolegos lankosi su šunimis Kaune ir man yra tekę dirbti „Mamų unijos“ projektuose su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikučiais. Suprantame, kad šuo onkologijos negydo, bet ši liga ir jos gydymas turi labai bjaurių liekamųjų reiškinių. Žmogui, kuris labai blogai jaučiasi, dingsta noras gyventi, atsiranda nuotaikų kaita, depresyvios mintys, čia ir padeda šunys. Jie motyvuoja, įkvepia, kad žmogui būtų lengviau kovoti su pagrindine liga“, – patirtimi dalijasi papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros specialistė.
U. Nedzinskaitė pasakoja, kad yra nustatyta, jog terapijos su šunimis metu tiek gyvūno, tiek ir paciento organizme išsiskiria labai daug specifinių hormonų, kurie įrodo, kad žmogaus ir gyvūno santykis yra abipusiai malonus.
„Tyrimais įrodyta, kad [atliekant terapiją] išsiskiria tokie hormonai kaip dopaminas, dar žinomas kaip atlygio hormonas, oksitocinas, dar žinomas kaip prieraišumo hormonas, seratoninas, beta endorfinai, ir mažėja tokių dažnai nepageidaujamų hormonų kaip kortizolis, kuris siejamas su lėtiniu stresu. Aišku, kortizolis yra savaime reikalingas organizme, tačiau, kai jo yra per daug, tam tikrais atvejais tai kenkia“, – teigia mokslininkė.
Delfinų terapija padeda susidoroti su sensoriniais poreikiais
Visgi kai kada gyvūnų terapija sujungia tiek psichologinį, tiek ir fiziologinį lygmenis. Vienas tokios terapijos pavyzdžių yra delfinų terapija.
„Jeigu vaikas su psichikos negalia turi labai daug sensorinių poreikių, jis turės jų įvairiose socialinėse situacijose, tai pamatysime per: baimę, įvairias netipines reakcijas, bijojimą įeiti į naują erdvę, nenorą eiti į patalpas, kur yra daugiau žmonių, garso ir kt., didelių erdvių baimę ar pasimetimą jose, sunkesnį orientavimąsi ir kt.“, – apie delfinų terapiją pasakoja dr. B. Kreivinienė ir priduria, jog „reiktų įsivaizduoti, kad delfinas yra gyvas organizmas, todėl jis taip pat natūraliai formuoja ir netikėtas situacijas, atsineša savo temperamentą, charakterį, todėl tie netikėtumai gali atkartoti socialinėse situacijose už delfinų terapijos centro ribų iškylančias netikėtas situacijas, mokome dalyvį reaguoti į įvairias situacijas.“
Dr. B. Kreivinienė pasakoja, kad klientai atsiliepimuose teigia, jog užsiėmimai su delfinais vaikui pradėjo aktyviau naudoti verbalinę kalbą, reikšti teigiamas emocijas, sustiprėti fiziškai, ramiau reaguoti į pokyčius. Vaikas tapo mažiau agresyvus, be kita ko, tėveliai pastebi ir pranykusį užsiciklinimo reiškinį (kai, pavyzdžiui, kas kelis metrus vaikui reikėdavo atsitūpti ir pabelsti į grindinį) bei pan.
Terapija veikia ne tik žmogų, bet ir gyvūną
Tyrimai rodo, kad gyvūnų asistuojamos terapijos metu laimės, džiaugsmo ir prieraišumo hormonai išsiskiria abiejų pusių organizme. Kalbėdama apie šunis, U. Nedzinskaitė pastebi, kad dėl didelių gyvūno pastangų kai kada jo organizme gali būti fiksuojamas padidėjęs kortizolio kiekis.
„Aš galiu iš praktikos pasakyti ir kolegos tikrai patvirtins, kad šunys supranta, kur jie eina, ką jie daro. Jeigu darome net ir labai patinkantį darbą, stengiamės, streso yra, bet jis yra pozityvus“, – sako kaniterapeutė.
Mokslininkė užsimena ir apie ne Lietuvoje atliktus mokslinius tyrimus su graužikais, kurie parodė, kad terapijos metu gyvūnui svarbi jo pasirinkimo laisvė.
„Daryta buvo tyrimų su triušiais ir jūrų kiaulytėmis dirbant su vaikais ligoninėje. Gyvūnai geriau jautėsi tada, kai jie patys galėjo nuspręsti, kada jie nori ateiti pas žmogų, o kada – atsitraukti į kažkokią slėptuvę“, – sako specialistė.
Nors LSMU mokslininkė pasakoja, kad, kalbant apie gyvūnų terapiją, organizacijose įprastai yra griežti gyvūnų gerovę užtikrinantys reikalavimai, tačiau pastebi, kad, deja, ne visuomet jų yra laikomasi.
„Yra tekę matyti ne Lietuvoje darytų nuotraukų, vaizdo įrašų, ar žiūrėti vebinarus apie žirgus. Žirgų kūno kalbą aš gerai suprantu, ir tikrai ne visi tose nuotraukose ar vaizdo įrašuose matomi gyvūnai buvo laimingi, galbūt todėl, kad dažnai naudojamos priemonės, kurios varžo judėjimą ar yra nepatogios“, – sako U. Nedzinskaitė.
Psichiatrė ir žirgų terapijos specialistė V. Palubeckienė teigia, kad žirgų gerovė yra vienas iš pagrindinių prioritetų terapijoje, specialistas turi nuolatos stebėti, kaip užsiėmimų metu jaučiasi gyvūnas:
„Priklausomai nuo darbo pobūdžio ir žirgo savybių, jam parenkamas adekvatus darbo krūvis, poreikius atitinkantis poilsio ir mitybos režimas. Tai padeda žirgui jaustis gerai ir nepatirti bereikalingos įtampos bei streso. Specialistas nuolat stebi ir vertina žirgo kūno kalbą užsiėmimo metu. Esant poreikiui, jis stabdo ar keičia veiklas, kad žirgas jaustųsi patogiai ir saugiai.“
