Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė baigė prestižinį Kembridžo universitetą, kur įgijo biochemijos daktaro laipsnį, vėliau stažavosi Italijoje. Ji – pirmoji Baltijos šalių mokslininkė, tapusi UNESCO Tarptautinės kylančių talentų programos laureate, taip pat dviejų Marios Skłodowskos-Curie premijų laureatė.
Tyrėjos akiratyje – šiuolaikinei visuomenei itin rūpimos temos: nuo genų, sukeliančių Alzheimerį, paieškų ir šios ligos prevencijos, smegenų traumų poveikio mūsų ateičiai iki dirbtinio intelekto pavojaus ir švietimo potencialo. Šiuo metu U. Neniškytė – Vyriausybės pažangos tarybos narė, kartu su kitais ekspertais kurianti 2050-ųjų Lietuvos ateities scenarijus.
– Jus pakvietė prisidėti prie valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ – kartu su kitais specialistais ir visuomene svarstyti apie šalies ateitį. Kaip Jums, kaip tikslumą mėgstančiai neuromokslininkei, patiko įsivaizduoti tokią tolimą mūsų šalies ateitį, kokią prognozuoja Lietuvos ateities vizija?
– Kadangi esu prasta futurologė, turiu pasakyti, kad prisijungiau nusiteikusi gana skeptiškai. Bet man buvo labai įdomu, norėjau pamatyti iš vidaus, kaip tokie planavimai vyksta. Manau, kad didžiausia šio proceso vertybė ta, jog buvo suburta tiek daug žmonių – ne tik ekspertų, bet ir plačiosios visuomenės. Dalyvavome diskusijose, dirbtuvėse. Tokia strateginio planavimo metodika daug kam iš mūsų buvo nauja. Itin vertinu jau patį faktą, kad kartu pradėjome galvoti, kokią Lietuvą mes norime matyti po 30 metų.
– Kokios nuotaikos vyrauja kalbant apie Lietuvos ateitį? Ar į ją žvelgiame optimistiškai?
– Pirmosios „Lietuva 2050“ dirbtuvės vyko praėjus vos kelioms savaitėms nuo karo pradžios, visi dar buvo ištikti šoko. Tad ypač strategavome Lietuvos saugumą ateityje, šis klausimas tapo labai aktualus. Bet iš esmės tuo metu, ką tik prasidėjus karui, buvo didelis kognityvinis diskomfortas galvoti apie modernią savo šalies ateitį. Tačiau per ilgiau nei metus trukusias diskusijas optimizmas sugrįžo ir dabartinė strategija nuteikia pozityviai.
– Visgi ar buvo realu susitarti, kai diskusijose dalyvavo tiek daug Lietuvos žmonių, turinčių įvairiausių nuomonių?
– Išties susidūrėme su skirtingomis vizijomis, kokios šalies norėtume. Tačiau nemanau, kad reikia siekti šimtaprocentinio sutarimo. Demokratiniame kontekste tai sunkiai įmanoma. Tačiau strategijoje tikrai pavyko išgryninti tai, kas visiems mums atrodo svarbu. Įvardijome universalius tikslus, o ne konkrečias priemones. Nes vėlgi – ateityje keisis žmonės, keisis ir priemonės.
– Kaip neuromokslininkė, tirianti smegenis, mąstymo procesus, turbūt sulaukiate klausimų apie dirbtinį intelektą – smalsumo ir nuogąstavimo. Kaip manote, kaip dirbtinis intelektas ateityje pakeis Lietuvos žmonių gyvenimą?
– Tam tikrų profesijų reikės vis mažiau. Pirmiausia ims nykti tos profesijos, kurios labai brangios ir reikalauja mažai kūrybiškumo, kai reikia tiesiog pritaikyti tinkamas procedūras. Taip pat dirbtinis intelektas pradės keisti ir menkiau apmokamas profesijas, kurias galima lengvai automatizuoti. Tačiau nemanau, kad jų išvis nebeliks.
Juk tokių automatizuotų sprendimų turime ir Lietuvoje, pavyzdžiui, savitarnos kasos parduotuvėse, kai kuriose net nereikia skenuoti prekių. Tokio tipo technologijų daugės. Tačiau dalis žmonių neina į savitarnos kasas – juk atsiskaitymas parduotuvėje nėra tik apsipirkimas. Svarbus ir socialinis, bendravimo aspektas. Žmonės skirtingi – vieni intravertai, kiti ekstravertai. Pusei žmonių tikrai reikia to socialinio kontakto, ir tai yra būdas jį patirti. Tad nereikia nuvertinti, kad mes išties norime būti su žmonėmis, ir tai yra žmogiška.
– Tuomet negaliu Jūsų nepaklausti ir apie kontroversiškąjį „ChatGPT“. Kas vyks su kūrybiškomis, intelektualiomis, originalumo reikalaujančiomis profesijomis?
– Tikrai yra tokių sričių, kurias itin sudėtinga automatizuoti, pavyzdžiui, tas, kuriose reikia kūrybiško mąstymo. Visi „ChatGPT“ tekstai, kuriuos skaičiau, yra banalūs ir neturi gylio, naujų idėjų. Kodėl taip yra? Viskas pagrįsta tuo, kaip ši programa veikia. Ji perskaito daugybę tekstų ir iš jų išveda vidurkį. Dėl to rezultatas tampa banalus – visa, ką jau esame sakę ir girdėję. Galime bandyti leisti dirbtiniam intelektui veikti kūrybiškiau: sukurti, sukonstruoti ką nors nauja. Bet turbūt daug kas jau yra matę tą dirbtinio intelekto paveikslėlį – kai programai duodame užduotį kūrybiškai pavaizduoti lašišą upelyje ir staiga upelyje išvystame lašišos kepsnį. Iš esmės kūrybiška, bet ne tai, ko tikėjomės.
Tiesa, jau vyksta daug diskusijų dėl dirbtinio intelekto, pasitelkiamo rašto darbams akademinėje bendruomenėje. Kaip atpažinti, kad studentas ne pats rašė tekstą, o atidavė jį kompiuteriui sugeneruoti? Kaip sukurti tokias užduotis, kurių negebėtų atlikti dirbtinis intelektas? Turbūt problema ne ta, kaip užduotis suformuluota, o ta, kad studentas nenori tos užduoties atlikti. Čia keliu visuotinio aukštojo švietimo, kaip vertybės, klausimą. Jeigu kai kurie studentai iš esmės ateina tik tam, kad pateiktų kompiuterio parašytus darbus ir gautų diplomą, tuomet mes turime keisti santykį su studijomis ir mokymusi.
– Tad matote daugiau teigiamų ar neigiamų dirbtinio intelekto aspektų?
– Aš neneigiu naudos, kurią atneša dirbtinis intelektas. Tai puiku ir nemanau, kad jis savaime kelia grėsmę, ypač tiems žmonėms, kurie iš tikrųjų turi žinių ir mąsto. Tikiu, jog robotizacija ir dirbtinis intelektas padės mums daug savo veiklos atiduoti mašinoms. Taip palengvinsime savo gyvenimą, paskirstysime darbinį krūvį ir turėsime laiko užsiimti kitomis veiklomis.
Tarkime, efektyviam įtraukiajam ugdymui reikia, kad kiekvienoje klasėje būtų ne tik pedagogas, bet ir mokytojo padėjėjas. Kai pradėsime formuoti įtraukias klases su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais, gebėjimų įvairovė dar labiau išsiplės. Dirbtinis intelektas gali tapti vienu iš įrankių, kurie padės diferencijuoti užduotis, siekiant adaptuoti programą, kad kiekvienas vaikas galėtų augti pagal savo kompetencijas. Visgi tikiuosi, kad kompiuteriai nepakeis mokytojų net 2050 metais. Žmogus yra socialinė būtybė, ir geriausiai mes mokomės iš kito žmogaus. Kompiuteris gali būti įrankiu, bet jis neturėtų tapti mūsų mokytoju.
– Kaip pati nusprendėte sukti neuromokslų keliu? Juk anksčiau Lietuvoje ši sritis turbūt buvo gana nauja?
– Bakalaurą pradėjau studijuoti 2002 metais, dveji metai iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (ES). O 2007-aisiais pradėjome gauti pirmąjį ES fondų finansavimą. Tad negalėčiau sakyti, kad tapau mokslininke dar tada, kai tam neturėjau sąlygų. Lietuvai įstojus į ES, pamatėme ryškų kokybinį šuolį, įranga buvo atnaujinta. Tiek bakalauro, tiek magistro studijoms pasirinkau biochemiją Vilniaus universitete. Sąmoningai pasirinkau likti Lietuvoje, kadangi Lietuvoje biochemijos lygis visada buvo ir yra labai aukštas.
Kai baigiau magistrą, žinojau, kad išvažiuoti doktorantūros studijų noriu kažkur kitur. Jau buvau gavusi šiek tiek stažuočių patirties užsienyje ir suvokiau, kad karjerai vystyti labai reikia įgyti tarptautinės patirties. Kai vyksti į užsienį, labai svarbu išsiaiškinti, ko vyksti ir ką su tuo padarysi, kokių žinių įgysi. Man labai patinka gyventi Lietuvoje, man čia gera ir jauku. Tad jau išvažiuodama žinojau, kad norėsiu grįžti į Lietuvą, todėl doktorantūros studijas rinkausi strategiškai.
– Kaip tada, baigus studijas, pavyko taip sėkmingai apsispręsti dėl savo ateities?
– Jei grįžti, turi atsivežti ką nors naujo – susikurti tam tikrą nišą, į kurią grįši. Panašiu metu, kai išvažiavau į doktorantūrą, Lietuvoje radosi molekulinės neurobiologijos užuomazgų. Savo neuromokslų kryptį pradėjau formuoti jau pirmaisiais doktorantūros metais ir ją parsivežiau į Lietuvą. Grįžusi po podoktorantūros stažuotės Italijoje, ėmiau bendradarbiauti su šia tema besidominčiais Lietuvos mokslininkais.
Neuromokslai yra žavūs tuo, kad pritraukia labai skirtingų žmonių. Šioje srityje dirba fizikai, matematikai, nes daug suprasti apie smegenų veiklą galime ją modeliuodami. Taip pat informatikai, kadangi reikia apdoroti didžiuosius duomenis, pavyzdžiui, taikant dirbtinį intelektą. Kita vertus, mes turime įvairių sričių biologų, chemikų. Ši tarpdisciplininė sritis suburia labai skirtingų kompetencijų žmones, vienijamus to, kad visus juos domina smegenys.
– Kokius mokslo klausimus gvildenate šiuo metu? Neuromokslų tyrimai – atsakymai į klausimus apie mūsų smegenis – sulaukia tikrai nemažo visuomenės susidomėjimo.
– Šiuo metu neuromokslų klausimus ir toliau derinu su ląstelių ir molekuline biologija: smegenų vystymosi tyrinėjimuose taikome molekulines technologijas. Ieškome, kaip galėtume genų redagavimo technologijas pritaikyti smegenų tyrimams ir kaip jos gali padėti kovoti su įvairiais smegenų vystymosi sutrikimais, neurologinėmis ligomis.
– Esate vykdžiusi projektus, susijusius su smegenų degeneracija, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, demencija. Lietuvos visuomenė ateityje sparčiai senės. Gal pakomentuotumėte, kaip Lietuvos gyventojai pasitinka senėjimo procesus?
– Sakyčiau, čia nėra vien tik mūsų visuomenės klausimas. Apskritai visoje mokslinėje bendruomenėje vyksta labai daug diskusijų: keliame klausimą, ar neurodegeneracija senėjant yra norma, ar patologija. Dalis tyrėjų remiasi tam tikrais esminiais, bet senais, dar 19 amžiaus pradžios, leidiniais apie senatvę – juose neurodegeneracija neaprašoma. Tai rodo, kad senėjimas tais laikais nebuvo siejamas su demencija.
Dabar mes demenciją senatvėje matome kaip neišvengiamybę. Išties mūsų kognityviniai gebėjimai senstant silpnėja: tiesiog mažėja smegenų efektyvumas, kaip ir viso kūno.
Jau nustatyti ankstyvą Alzheimerio ligą sukeliantys genai, dėl kurių variantų žmonės Alzheimerio liga suserga būdami maždaug keturiasdešimties. Visgi tai nėra senatvinė demencija. Įdomu, kad genai, kurių variantai itin didina riziką susirgti Alzheimeriu senatvėje, yra visai kiti.
– Ar kas nors priklauso ir nuo mūsų, ne tik nuo genų? Ar galime padėti savo smegenims kuo sveikiau pasitikti senatvę?
– Tikrai egzistuoja ir kiti veiksniai – juos dažniausiai vadiname aplinkos veiksniais. Tai tarsi molekulinės patirtys, kurios kaupiasi per mūsų gyvenimą. Šiuo metu laikomasi dviejų neigiamų poveikių teorijos. Pirmas neigiamas poveikis smegenims (pavyzdžiui, patirta smegenų trauma) aktyvuoja smegenų imuninę sistemą ir ją įjautrina kitiems sutrikdymams ateityje. O tuomet antrasis stimulas inicijuoja neurodegeneracinius procesus ir smegenų funkcija pradeda silpti.
– Tad visi turime po vieną šansą, o antrasis bandymas – jau pavojingas?
– Pavyzdžių galėtume rasti visoje mūsų populiacijoje. Jau penkiasdešimtmečių smegenų audinyje pastebimi senėjimo požymiai. Bet didžioji dalis penkiasdešimtmečių dar nejaučia jokių senėjimo simptomų. Priešingai, tai yra aktyvi mūsų visuomenės dalis, sukaupusi labai daug patirties ir galinti itin daug nuveikti. Tačiau įsivaizduokime, žmogus nugriuvęs patiria traumą ar įvyksta insultas. Ir nors insulto tiesioginis poveikis nebūtų toks stiprus, jis gali „užvesti“ neurodegeneracinius procesus, jei tai nebe pirma žmogaus trauma. Tokiais atvejais kognityviniai sutrikimai gali pradėti vystytis labai sparčiai.
– Ar Lietuvoje pakankamai rūpinamės savo sveikata, kad kuo ilgiau išvengtume tokių klaidų?
– Galime padaryti tam tikrą kiekį klaidų, bet reikia saugotis. Pavyzdžiui, reikia kiek galima stengtis išvengti smegenų traumų. Šaunu, kad vis daugiau žmonių važinėja dviračiais, paspirtukais ar slidinėja su šalmais, bet net ir šalmo ne visuomet pakanka. Šalmas apsaugo nuo koncentruotos išorinės traumos, bet sutrenkimas vis tiek gali paveikti smegenis. Kokie yra tiesioginiai to įrodymai? Turbūt ryškiausiai tai matome iš bobslėjaus sportininkų tyrimų: buvo pastebėta, kad jiems prasideda ankstyvi neurodegeneraciniai požymiai. Bet juk jie visą laiką su šalmais, visą laiką apsisaugoję, kodėl taip nutinka? Visgi esant dideliam greičiui ir vibracijoms, smegenys patiria mikrotraumas, kurios kaupiasi ir galiausiai prasideda patologiniai pakitimai. Panašūs susikaupiantys pažeidimai matomi tiriant boksininkus, amerikietiško futbolo žaidėjus.
– Kas dar, be traumų, gali pakenkti smegenims?
– Smegenis taip pat gali pažeisti kraujotakos sutrikimai, insultai. Apskritai Lietuvoje širdies ir kraujagyslių sistemos ligos yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių. O gera kraujotaka yra būtina mūsų smegenims. Smegenys sunaudoja 10 kartų daugiau energijos, negu turėtų vertinant pagal jų masę, – tai itin didelis kiekis. Ši energija į smegenis patenka tik per kraują: jis atneša deguonį ir maistines medžiagas. Vadinasi, jeigu kraujotaka visame kūne sutrikusi, deguonies trūksta ir jūsų smegenims. Todėl rūpinimasis bendrąja fizine sveikata yra gyvybiškai svarbus ir smegenų sveikatai. Kol esame jauni, galime sau leisti daugiau ir nejausti neigiamų pasekmių. Bet kaip minėjau, visi neigiami poveikiai kaupiasi.
– O ar galime smegenis sąmoningai stiprinti, treniruoti – gal jos taptų atsparesnės?
– Taip, išties svarbu, kaip mes savo smegenis naudojame. Pastaraisiais metais publikuotame tyrime buvo apibendrinti Jungtinėje Karalystėje dešimtmetį vykdyti tyrimai, įtraukę tūkstančius žmonių: mokslininkai tyrė jų senėjimą ir vertino, ar jų smegenų būklė senatvėje priklauso nuo to, kokia veikla žmogus užsiima. Paaiškėjo, kad smegenų audinys sensta vienodai, nepriklausomai nuo veiklos, tačiau vieni žmonės to senėjimo poveikį pajaučia iškart, o kiti jį pradeda jausti vėliau. Taip yra dėl kognityvinio rezervo: žmonės, kurie užsiima aktyvia protine veikla, smegenų senėjimo simptomus pajaučia vėliau negu tie, kurie to nedaro. Jei nuolat naudosime įvairias mąstymo funkcijas, ilgiau išlaikysime jas aktyvias.
– Tad kokios veiklos turi didžiausią apsauginį poveikį?
– Šiuo metu manoma, kad viena iš labiausiai mus apsaugančių veiklų yra dvikalbystė: ji gali suteikti nuo penkerių iki septynerių papildomų sveikos smegenų funkcijos metų.
– Geros naujienos Lietuvai? Juk dauguma mūsų visuomenės – dvikalbiai.
– Išties Lietuvoje mes turime itin palankią situaciją, nes mūsų šalyje beveik visi žmonės moka bent dvi kalbas. Anksčiau tai buvo lietuvių ir rusų, o dabar dažniausiai – lietuvių ir anglų. Kad dvikalbystė turėtų apsauginę funkciją, nepakanka tiesiog būti mokiusis užsienio kalbos mokykloje, antroji kalba turi būti aktyviai vartojama kasdien arba bent kelis kartus per savaitę. Kol kas nežinoma, ar kalbėti trimis, keturiomis kalbomis yra dar geriau nei kalbėti dviem, nes įprastai didžioji dalis tokių tyrimų atliekami JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Ten ne visi žmonės moka ir antrąją kalbą.
– Kokią matote Lietuvos švietimo sistemos ateitį? Kokių gebėjimų mūsų mokiniams reikės 2050 metais? Ar šiuo metu pakankamai ugdome analitinį mąstymą? Dažnai Lietuvos mokyklos kritikuojamos dėl mokymosi atmintinai – vadinamojo žinių iškalimo.
– Teiginys, kad mums išvis nereikia nieko mokytis atmintinai, pagrįstas tinginyste. Joks analitinis, kritinis mąstymas neįmanomas be žinių – juk aš privalau turėti žinių bagažą, kurį galiu naudoti lyginimui, analizavimui. Atsidaryti „Google“ ir perskaityti kažkieno suvirškintą ir parašytą straipsnelį ar tris nėra kritinis mąstymas. Tai tiesus kelias į pažeidžiamumą.
Tad mano pirmutinis noras – kad susitartume, kokiomis žiniomis, ne tik gebėjimais, turėtų pasižymėti brandus žmogus. Man Lietuvos ateities vizijoje pritrūko to, kad susitartume, kokių žinių turi turėti žmogus, išėjęs iš mokyklos su brandos atestatu. Žinios yra pagrindas, kuris galės įveikti ir mokinių socioekonominius skirtumus.
Žinoma, žinios nereiškia kalimo. Tačiau kad ir kaip vertinsime, mes operuojame tik ta informacija, kurią atsimename, – ta, kurią įkeliame į darbinę atmintį. Tad net jei mokiniai internete ieško dar visiškai nežinomos informacijos tam tikra tema, jie turi įsiminti, ko ir kodėl ieško, taip pat įsisavinti šią naujai rastą informaciją. Vėliau galime mokyti tas įgytas žinias rekonstruoti, dėlioti. Todėl daug kritikos skiriama procedūriniam mokymui, kurio Lietuvos mokyklose tikrai yra, kai žinias išmokstame pritaikyti paeiliui, be gilesnių apmąstymų, kaip tam tikrą protokolą – tik kad gautume teisingą standartinį atsakymą. Tokiu atveju žinių tinkamai neįgaliname.
– Galbūt taip atimame mokinių originalumą ir neparengiame jų netikėtoms gyvenimo situacijoms? Pavyzdžiui, pastebima, kad Lietuvos mokiniai dažnai sutrinka, kai jiems reikia spręsti tarptautinius testus, tokius kaip PISA. Šių testų užduočių sąlygos jiems – naujos, nematytos.
– Tikrai taip – originalumas, lankstumas sprendžiant nematytas problemas nukenčia. Man labai gerai įsiminė vienas kritinis pavyzdys iš standartizuotų testų prieš keletą metų. Tai buvo teksto suvokimo užduotis pradinukams – ištrauka iš vaikų mėgstamos knygos „Mamulė Mū ir Varna“. Buvo suformuluotas klausimas: „Ar norėtum tokio draugo kaip varna?“, į kurį teisingas atsakymas buvo „ne“. Mes mokome atspėti, ko reikalauja tikrintojas, o ne pateikti savo nuomonę ir argumentuoti. Nesu vertinimo priešininkė – egzaminai, testai turėtų egzistuoti, bet jie mokiniams ir mokytojams turėtų parodyti, kaip sekasi mokytis ir mokyti, o ne tapti savaiminiu tikslu.
Gebėjimas išspręsti uždavinį yra gebėjimas išspręsti problemą. Ekonomikas Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas padalijo mūsų mąstymą į lėtąjį ir greitąjį. Greitasis – stereotipinis, pagrįstas tuo, kad mes atpažįstame situaciją ir pritaikome anksčiau tokiose situacijose sėkmingai veikusį sprendimą. Lėtasis mąstymas – tas, kuris reikalauja aktyvaus, sąmoningo analizavimo. Procedūrinis mokymas viską perkelia į greitąjį mąstymą. Ir nors nė vienas mąstymo būdas nėra ydingas (vienas tinka, kai situacijos pažįstamos, kitas yra būtinas, kai situacijos naujos), mokytis turėtume jų abiejų.
– Kaip įsivaizduojate Lietuvos mokslo potencialą ateityje? Ar Lietuva galėtų tam tikrais savo pasiekimais išsiskirti būtent pasauliniame mokslo kontekste?
– Ne tik galėtų, bet jau ir išsiskiria. Turime lazerių fiziką ir molekulinę biologiją – ypač genų redagavimo technologijas. Lietuvos mokslininkai pasiekę aukščiausią lygmenį pasaulyje. Turime ne tik intelektinį potencialą, bet ir įdirbį. Prieš 20 metų, kai pradėjau studijuoti bakalaurą, biochemija Lietuvoje jau buvo stipri sritis. Mūsų lyderystė pasaulyje per dieną neatsirado, ji neatsirado tiesiog įrašius strategijoje – ji iš esmės užaugo iš tradicijos.
Šiuo metu turime lūkesčių stiprinti puslaidininkių tyrimus. Tikiu, kad Lietuvoje aktyviai vystysime biomedicinos technologijas: Vilniaus universitetas baigia statyti naują Medicinos fakultetą, kuriame atsiras didelis laboratorijų korpusas. Jis gerokai paspartins biomedicininius tyrimus.
– Kiek realu susigrąžinti išvykusius Lietuvos mokslininkus?
– Sugrąžinti nieko niekada negalima. Žmonės gali sugrįžti. Jeigu pažiūrėtume į Gyvybės mokslų centrą, per paskutinį dešimtmetį grįžo daugybė žmonių. Tapęs kompetencijų centru, jis tapo ir traukos centru, į kurį žmonės nori grįžti.
Pastaraisiais metais pritraukėme ir užsienio tyrėjų iš beveik visų pasaulio žemynų, ir iš kitos Žemės rutulio pusės: Azijos, Pietų Amerikos, Australijos. Itin padėjo Vilniaus universiteto ir Europos molekulinės biologijos laboratorijos partnerystės institutas – pažymėjęs Vilnių molekulinių biomokslų žemėlapyje.
– Pabrėžėte, kad nesate futurologė. Tačiau gal turėtumėte patarimų skaitytojams, kaip kryptingai planuoti savo ateitį?
– Visą laiką, kai pradedame darbą su naujais doktorantais, planuojame, ką jie pasieks. Sakau, planuokite daug – galiausiai pasieksite to trečdalį, bet tai vis dar bus labai gerai. Jeigu iš karto planuosite įvykdyti tik tą trečdalį, tikrai to neįvykdysite – pasieksite dar mažiau. Aš manau, kad gyvenime užmojai turi būti platūs: net tada, kai mums nepavyks pasiekti visko, ką suplanavome, vis tiek būsime nuėję kur kas toliau, negu ten, kur kitu atveju būtume atsidūrę.
Tokių plačių užmojų ir mėginimo siekti tolių aš labai tikiuosi ir mūsų valstybėje. Vakarykščiame „Lietuva 2050“ rengėjų posėdyje kolegos išsakė tą pačią nuomonę: visi tikisi, kad šis procesas nesustos. Mes vėl susirinksime ir šnekėsimės apie tai, kokios ateities norime. Tai į valstybės kūrimą įtraukia tiek ekspertus, tiek mūsų piliečius. Ir tai pats geriausias pilietiškumo ugdymas – galvoti apie tai, kokios Lietuvos norime.
Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt
