Pernai Vilniaus lopšelis-darželis „Bitutė“ ant stogo įrengė du bičių avilius. Atšilus orams, bitės lanko specialiai joms įrengtas ganyklėles, Ozo kalvas ir tampa vienu pagrindinių stebėjimo objektų vaikams. Ar miestai tinkami bitėms, ir kaip miesto bitininkystės atstovai tikisi sustabdyti bičių nykimo problemą?
Šeškinės mikrorajonas, lopšelio-darželio „Bitutė“ stogas. Rusvą bitininko kostiumą dėvinti priešmokyklinio ir specialiojo ugdymo mokytoja Asta Girnienė pasiruošia dūminę ir keliauja prie avilių. „Dūmai jas šiek tiek apsvaigina ir jos tampa ramesnės“, – paaiškina mokytoja. Jai atidarius avilio dangtį, pakyla kelios bitės. Jos nutupia Astai ant rankos ir ima ja ropinėti. Astos kolegė siūlosi padėti. „Nieko, nieko. Jos kaip vaikai, apžiūrės ir nuskris“, – sako bitininkė.
Pasak priešmokyklinio ir specialiojo ugdymo pedagogės, tai, kad bitės yra piktos, tik mitas: „Juk įgėlusios jos miršta. O mirti, mes tikriausiai suprantame, jos nenori. Taigi tai daro tik blogiausiu atveju, norėdamos apsiginti.“
Ir vis dėlto, juokiasi Asta, drąsiai, kaip meškoms, ir nedera lįsti. Žvilgtelėję į korį, nuo stogo nulipame, kaip ir užlipome, – gaisrinėmis kopėčiomis.
Mokytoja pas bites užlipa maždaug kartą per 2 savaites. Neretai prie jos prisijungia ir Astai padeda jos vyras, jis lopšelyje-darželyje nedirba, bet, kaip ir Asta, yra aistringas bitininkas. Jiedu maitina bites medumi ir specialiu sirupu, paruošia jas žiemai, t. y. uždeda specialius apklotus, įdeda korių.
Astos šeima bitininkyste jau netrumpą laiką užsiima savo sodyboje, bet miesto bitininkystė, sako ji, turi savitų niuansų: „Mieste sezonas ilgesnis nei kaime. Žiemai ruošiame vėliau, pavasaris irgi anksčiau prasideda. Labiausiai nerimavau, kaip bitės peržiemos. Bet peržiemojo jos gerai, bičių šeimos labai stiprios.“
Aviliai buvo pastatyti pernai rugpjūčio 8 dieną. Iki paruošimo žiemai bitės prinešė net 17 kilogramų medaus.
Kryptį padiktavo darželio pavadinimas
Vilniuje „Bitutė“ yra pirmasis vaikų darželis, pasistatęs ant stogo avilių. Mintis kilo pernai pavasarį, darželio bendruomenei svarstant, kaip paminėti darželio jubiliejų. „Sužinojome, jog Aplinkos ministerija vykdo miesto bitininkystės projektą, – sako Sigita Dailydienė, darželio direktorė. – Tai mus labai sudomino, bet kartu kilo daug abejonių. Reikėjo daug sužinoti apie bites, sužinoti tėvų nuomonę, išsiaiškinti, ar turime vaikų, kurie yra alergiški bitėms. Atlikę ilgą darbą ir gavę visų pritarimą, pradėjome tą darbą.“
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Daiva Saladžiuvienė sako, jog tai buvo proga nuveikti kai ką prasminga. „Dabar žinome apie didžiulę problemą – bičių populiacijos nyksta“, – sako ji.
Darželis taip pat dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės aplinkosauginio švietimo projekte, jo metu įrengtos bičių ganyklėlės su medingais augalais. Prie kiekvieno augalo yra po kortelę su augalo pavadinimu.
Taip pat darželio teritorijoje palikta keletas nešienaujamų pievų plotelių. Nešienaujamų pievų tyrinėti vaikai pernai vasarą ėjo ir netoliese esančias Ozo kalvas – vietą, kur darželio bitės taip pat lankosi. Mat jos renka nektarą 3 kilometrų spinduliu.
„Ant stogo vaikai nelipa, bet nuo pat ankstyvo pavasario ten, kur žydi pievos, krūmai, jie gali stebėti bitę ir jos gyvenimą“, – sako „Bitutės“ direktorė S. Dailydienė. Ant avilio įrengta vaizdo stebėjimo kamera, vaizdą galima stebėti darželio tinklalapyje.
„Mūsų žinia vaikams yra ta, kad bitės gali gyventi ir miesto sąlygomis, kad būtent jos mus skatina kurti tvaresnę aplinką“, – sako S. Dailydienė.
Paulius Chockevičius: bitėms aukščiau yra geriau
Aplinkos ministerijos projektą vykdė, t. y. avilius ant lopšelio-darželio „Bitutė“ stogo įrengė ir mokytoją A. Girnienę su jomis dirbti apmokė „Urbanbee.lt“ – įmonė, kurią įkūrė Paulius Chockevičius. Jie teikia skirtingas bitininkystės paslaugas: stato avilius, siūlo bičių priežiūros, medaus išsukimo paslaugas, taip pat organizuoja seminarus ir edukacijas.
Pirmus avilius ant stogų Paulius su kolegomis pastatė 2018 metais, o miesto bitininkystės idėją į Lietuvą jis parsivežė iš Jungtinės Karalystės, kur netrumpą laiką gyveno.
„Teko dirbti miesto bityne su 500 bičių šeimų, apsilankyti ir tuomet dar princo, dabar jau karaliaus Karolio rezidencijos bityne. Visos šios patirtys lėmė norą miesto bityną įkurti ir Lietuvoje“, – pasakoja Paulius.
Šiuo metu „Urbanbee.lt“ Lietuvoje yra įkurdinusi daugiau kaip šimtą bičių šeimų: daugiausia ant privačių įmonių, o taip pat ir ant viešųjų pastatų stogų. Pavyzdžiui, ant prezidentūros ir Vilniaus miesto savivaldybės. Šiemet įmonė veiklą išplėtė į Rygą.
Pasak P. Chockevičiaus, aukšti stogai bitėms puikiai tinka, nes pakeičia natūralias buveines – medžių dreves. Tokių buveinių mažai belikę, mat medžiams neleidžiama pasenti, jie kertami būtent tuo metu, kai yra tinkamiausi medienos gamybai.
„Bitėms patinka aukštai, kur mažiau drėgmės, geresnė ventiliacija. Ir iš peržiemojusių šeimų skaičiaus matome, kad jos gerai miestuose jaučiasi“, – sako Paulius.
Miesto bitininkas pasakoja, jog miestai tapo bičių užuovėja ir nuo mirtinai jas paveikti galinčių pesticidų. Naudojami kaip derliaus apsauga nuo parazitų, pesticidai bites gali fatališkai paveikti: jais gali būti užterštas nektaras, bitės gali patirti paralyžių ir žūti.
Pasak jo, nors atrodytų, kad kaime bitėms maisto daugiau, Lietuvos miestuose jo taip pat netrūksta. Juk mūsų miestai gerokai žalesni nei Vakarų Europoje, kur miesto bitininkystė išpopuliarėjo seniau. Padeda ir retesnis pievų šienavimas – praktika, kurią Lietuvoje pernai įgyvendino kai kurios Lietuvos savivaldybės.
Kita vertus, per Ozo kalvas, kur skrenda lopšelio-darželio bitės, planuojama tiesti Šiaurinę gatvę. Tad tikriausiai tai, kiek bus galima plėtoti miesto bitininkystę, priklauso ir nuo miesto plėtros.
Ar miestas nėra per daug užteršta vieta bitėms?
Kaimo vietovėse yra didesnė pesticidų tarša, bet ar mieste negresia tarša sunkiaisiais metalais? To klausiau Gamtos tyrimų centro vyresniosios mokslo darbuotojos Laimos Blažytės-Čereškienės.
„Paprastai bitės nėra laikomos šalia pramoninių objektų ar kelių. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai tyrė bičių nektare aptinkamus sunkiųjų metalų kiekius (nuoroda į tyrimą). Dauguma atvejų tos normos nebuvo viršytos. Kita vertus, bičių šeimas specialiai buvo suformavę ir laikė prie taršių objektų: geležinkelių, „Achemos“. Tose vietose sunkiųjų metalų normos buvo viršytos“, – pasakoja mokslininkė.
Miesto bitininkystėje naudojamos Bakfasto veislės bitės, skelbiama, kad jos yra neagresyvios ir nepuola žmonių. Gamtos tyrimų centro mokslininkė L. Blažytė-Čereškienė sako, kad šias bites laikyti patrauklu, tačiau joms reikia nemažai žmogaus pagalbos – gerokai daugiau negu vietinėms medunešėms.
Kaip bičių medunešių laikymas gali padėti išsaugoti bičių populiacijas? P. Chockevičius sako, jog miesto bitininkystė priartina miesto gyventojus prie bičių ir biologinės įvairovės klausimų: „Retas miesto gyventojas pastebi bites, nors jos čia natūraliai gyvena. Dažniausiai pamato, kai pastatome avilius.
Tokiu būdu mes ne tik sukuriame buveinę, užuovėją nuo pesticidų, mūsų veikla turi ir socialinį aspektą. Miestų gyventojai įgyja galimybę iš arčiau pamatyti bitę, paimti į rankas korį, suprasti, kad ir patys gali ką nors nuveikti dėl bičių.“
