IT milžinės vadovas Baltijos šalims apie Lietuvą Europos kontekste: turime pamiršti idėją, kad esame pigūs ir kažkas mums kažką skolingas

Prieš pusantrų metų į Lietuvą įžengė IT pasaulio milžinė „Accenture“, ambicingai užsibrėžusi įdarbinti šimtus žmonių ir tapti viena didžiausių įmonių Lietuvoje. Kompanija savo padalinių turi 50 pasaulio šalių, juose yra įdarbinusi virš 720 tūkst. darbuotojų. Kaip LRT.lt teigia Latvijos ir Lietuvos padalinių vadovas Maksimas Jegorovas, Lietuvoje tokiam verslui kurtis ir vystytis yra daug potencialo, tačiau turime iš galvos išmesti mintį, kad esame pigus kraštas Rytų Europoje, turime tapti konkurencingi pasauliniu mastu. Link to po truputį ir einame.

Portalui LRT.lt M. Jegorovas papasakojo, kaip jo akimis atrodo Vilnius, kokios Lietuvos perspektyvos IT rinkoje, kaip sekasi ieškoti čia darbuotojų ir kokie didžiausi iššūkiai, kuriuos turime įveikti, jeigu norime būti žinomi bent jau Europos, o gal net ir viso pasaulio mastu.

– Lietuvoje „Accenture“ veikia jau pusantrų metų. Kokie jūsų pastebėjimai iš šio laikotarpio?

– Lietuvoje prieš tai lankiausi ne vieną kartą, tačiau kai atvyksti į šalį čia atidaryti verslo, pamatai ją iš kitos – daug gilesnės – perspektyvos. Pradėti vystyti verslą naujoje šalyje filosofiškai yra daug įdomiau. Visur žmonės gyvena skirtingai, kiekviena šalis turi savo istoriją. Pirmiausia pastebėjau, kad nors esame kaimynai ir žmonės ne visada mus atskiria, turi kartais pabrėžti, kad čia yra Latvija, o čia Lietuva, gyvenimo būdas yra skirtingas.

Į Lietuvą atvykau 2021 metų spalį ar lapkritį, kai dar buvo įsismarkavusi pandemija. Viešbučiai buvo tušti, o kainos labai geros, tačiau buvo šiek tiek baisu, nes bent jau Latvijoje kasdien girdėjome pranešimų apie COVID-19 atvejus, mirštančius žmones. Manau, kad buvo labai geras laikas atidaryti ką nors naujo, nepaisant to, ką tuo metu visi patyrėme.

Kitas dalykas – pastebėjau, kad verslo aktyvumas Lietuvoje yra daug didesnis nei Latvijoje. Kaip turistas atvykęs matai vieną kitą viešbutį ar barą, muziejų, eini į teatrą, bet kai pradedi čia iš tikrųjų gyventi, bendrauti su žmonėmis, pastebėti, kaip jie reaguoja, kaip sprendžia įvairias situacijas, supranti viską daug giliau. Tai verslo aktyvumas visada suteikia galimybių, jeigu tik sugebi jas išnaudoti.

Savo biuruose čia ir Latvijoje turime darbuotojų iš daugiau nei 40 skirtingų šalių. Aš esu atsakingas už verslą Baltijos ir Šiaurės šalyse. Buvo gera pamatyti, kad Lietuva yra tokia stipri.

Kalbant apie darbą, kurį atlieka „Accenture“, tai mes dirbame su labai dideliais klientais. Didžioji dalis mūsų projektų prasideda nuo 50–100 milijonų eurų už sandorį. Galima palyginti su statybų kompanijomis. Yra tokių, kurios sutelkusios dėmesį į vilas, o yra tokių, kurios fokusuojasi į oro uostus ar dangoraižius. Tai mes irgi sutelkę dėmesį į dangoraižius.

Vienas iš mano asmeninių įsitikinimų yra toks, kad Baltijos šalys yra labai mažos, turime būti labai laimingi ir besididžiuojantys savimi, kad tapome nepriklausomi, tačiau, kalbant iš ekonominės perspektyvos, tai nėra labai naudinga. Viskam reikia masto. Iš pradžių mums reikėjo vytis kitas šalis, tačiau dabar pragyvenimo lygis Vilniuje, Rygoje ir Lisabonoje yra labai panašus. Mūsų oras nekoks, bet to mes negalim pakeisti. Mūsų verslo aplinka yra labai gera, palyginti su Pietų Europa, ji yra labiau įsitvirtinusi, bet čia viskas brangiau.

Mums reikia sugalvoti, kaip konkuruoti su kitais. Svarbu lygintis ne viduje, bet su kitomis šalimis, pavyzdžiui, su Lenkija. Ji turi gerokai daugiau resursų nei mes, yra gerai valdoma, labai susitelkusi į gamybą, toliau nuo Rusijos. Mes turime „Accenture Baltics“, o ne „Accenture Ryga“, „Accenture Vilnius“ ir t. t. Taip yra todėl, kad konkuruojame su Lenkija, o ji daug didesnė, kaštų lygis toje šalyje yra pakankamai geras, žmonės ten gali gauti gerą būstą už mažesnę kainą nei Vilniuje. Mes turime paversti savo miestus prieinamais, kad iš įvairių aplinkų atvykę turintys idėjų žmonės galėtų sau leisti gyventi tose vietose, kuriose jie nori vykdyti savo veiklą.

Iššūkis yra ir tai, kad daug jaunų žmonių išvyksta, nes jeigu nori turėti geriausią įmanomą darbą, turi baigti geriausią universitetą. Tai ne visada pavyksta ten, kur gimei, todėl mes, kaip visuomenė, turime tai išspręsti.

– Šiuo metu Vilniuje turite 123 darbuotojus, kiek dar planuojate plėstis? Su kokiais projektais dirbate Lietuvoje?

– Šiame versle dydis yra svarbus, nes nuo to priklauso, kokio tipo darbus gali padaryti. Mūsų verslas vystosi labai greitai ir yra labai specializuotas. Kad galėtum konkuruoti šioje sferoje, reikia turėti bent 100 žmonių, tai minimalus skaičius, kad klientai tavimi pasitikėtų. Turėsi šiek tiek jaunesniųjų specialistų, šiek tiek vyresniųjų – klientas nenori mokėti per daug ir tik už vyresniuosius, jis nori mišinio. Vieni darbuotojai ateina, kiti išeina, svarbu turėti pakankamai pinigų, kuriuos būtų galima investuoti į mokymus, nes ši sritis keičiasi kas ketvirtį, todėl vis reikia investuoti.

Jeigu tai vietinė kompanija, kuri dirba, pavyzdžiui, tik Baltijos šalims, joje gali dirbti mažiau žmonių. Baltijos rinkoje įmonės, turinčios 50–200 darbuotojų, yra pačios stabiliausios. Tačiau, kaip ir sakiau, mes dirbame su pačiais didžiausiais klientais. Turime keletą ir Baltijos šalyse, bet tik vieną kitą, dauguma jų yra Šiaurės šalyse, Vokietijoje, Šveicarijoje, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

Šis verslo modelis turi pliusų ir minusų, bet didelis ir aiškus pliusas susijęs su didžiaisiais duomenimis. Mūsų pirmasis projektas su jais buvo JAV. Jie visada pirmieji investuoja į naujausias technologijas. JAV turi daug daugiau duomenų, o tai mums leidžia būti priekyje. Bet kad galėtume dirbti su jais, turime būti dideli. Lietuvoje mes turėtume turėti mažiausiai 1000 darbuotojų, nes Europos mastu reikia bent 500, o tam tikrą stabilumą pasieki su 1000.

– Ar Lietuvoje sudėtinga rasti talentų? Kaip sekasi čia ieškoti darbuotojų?

– Yra toks terminas „talentų karai“. Skirtingos sferos susiduria su šia tendencija ir skirtingomis jos fazėmis. Mes galime visus Baltijos šalyse paversti įdarbinamais mokydami juos programuoti. Žinoma, tai nėra visiškai įmanoma, nes ne visi nori tai daryti, kitiems trūksta bazinių matematikos žinių iš mokyklos. Taigi, situacija sudėtinga, bet mes suprantame, kad universitetų absolventų nepakanka. Lietuvos ir Latvijos universitetuose absolventų skaičius nepadidėjo tiek, kiek kasmet auga verslas, kiek atsiranda naujų darbo vietų. Darbuotojų poreikis išaugo 10 kartų, o universitetus baigiančių studentų skaičius padidėjo tik 30 proc. Lieka didelis trūkumas.

Esame didžiausia IT kompanija Baltijos šalyse. Žinome, kaip, ir turime galimybių dirbti su universitetais ir jiems padėti, taip pat suprantame, kad mūsiškiai konkuruoja su Šiaurės šalių aukštosiomis mokyklomis. Matome, kaip jie konkuruoja ir su Indijos, Turkijos universitetais, turime žmonių ir iš Australijos, Ispanijos, tai viską matome. Kartoju – Baltijos šalys turi būti konkurencingos europiniu mastu, vietiniu lygmeniu tai jau nebeturi reikšmės.

Žmonės nori dirbti įdomioje įmonėje, tobulėti, lavinti savo įgūdžius, dirbti su įdomiais ir profesionaliai valdomais projektais. Svarbu, kad kompanija būtų gerai valdoma. Per tam tikrą laiką žmonės priima sprendimus ir mes matome, kad yra daug tokių, kurie pritampa mūsų bendruomenėje ir užsilieka ilgam laikui, yra tokių, kurie ieško ko nors kito. Turime daugybę projektų, 500–600 jų vykdomi iš Baltijos šalių, kai kurie jų prasideda, kiti baigiasi, vieni vykdomi labai sklandžiai, o kai kurie kelia iššūkių, todėl dalis žmonių pasako, kad nori ko nors paprastesnio ar labiau pažįstamo, bet yra ir tokių, kurie nori tų sunkumų.

Mums užtruko 10–15 metų, kad sukurtume savo prekių ženklą Latvijoje. Lietuvoje mes norime ką nors duoti visuomenei, bendruomenei, tačiau turime būti stipria ekosistemos dalimi, dirbti sunkiai ir jeigu gerai pasirodysime, laikui bėgant, žmonės mus atpažins.

– Kaip mes šiuo metu atrodome Europos kontekste? Minėjote, kad turime būti konkurencingi. Ar dabar tokie esame?

– Aš mačiau Vilnių daug prastesnės formos, nei jis yra šiandien. Taip pat ir Rygą, Taliną. Manau, kad tai jau nebėra svarbu, nes praėjo 30 metų, mes žengėme didelį žingsnį į priekį, esame kažkur per vidurį, transformavome savo ekonomiką. Kai tik pradėjome transformaciją 90-aisiais, neturėjome tinkamų ryšių, normalių telefonų.

Esame normali Europos dalis. Klausimas, ką jai galime duoti. Pirmuosius 30 metų daug ėmėme iš Europos, ji mums daug davė, padėjo atsigauti. Šiandien jau turime jai ką nors duoti, kelti klausimą, ką galime padaryti, kad Europa būtų stipresnė.

Turime pamiršti idėją, kad esame pigūs, – nesame. Turime mesti iš galvos, jog galime gaminti paprastus dalykus, – negalime. Privalome pamiršti, kad kažkas mums kažką skolingas, – niekas neskolingas. Mums reikia galvoti apie tai, ką mes galime duoti bendrajam Europos šalių gėriui, ir turime mąstyti, kaip sukurti produktų, sulauksiančių pasaulio dėmesio ir įkainotų progresyviai, kaip ir visų kitų pažengusių šalių, nes jeigu dabar parduodi ką nors iš Baltijos šalių, daroma prielaida, kad produktas bus pigesnis nei iš, pavyzdžiui, Suomijos ar Švedijos.

Tam, kad ištrūktume iš šio rato, turime sukurti ką nors unikalaus. Tai jau visai kitoks žaidimas.

– Praėjusio amžiaus viduryje niekas nebūtų pagalvojęs, kad turėsime tai, ką turime šiandien. Kaip manote, kas mūsų laukia po 20 metų?

– Mes nežinome, kaip atrodys metavisatos pritaikymas. Turime technologijų, galime daug ką padaryti, suprantame, kaip tai pritaikyti žaidimams. Žaidimai yra daugelio technologijų priešakyje. Tačiau kol kas neturime metavisatos pritaikymo nežaidžiantiems žmonėms. Kas konkrečiai su tuo bus daroma? Yra įvairių idėjų, bet kaip tiksliai tai atrodys, neaišku. Per ateinančius 20 metų kas nors turėtų pasirodyti.

Didžiausias proveržis, kurio visi laukiame, tai tinkamai funkcionuojanti kvantinė kompiuterija. Kvantinės kompiuterijos pritaikymas yra labai svarbus. Naudojant kvantinį kompiuterį, galima tiksliai apskaičiuoti dalykus, kuriuos įprastai detaliai apskaičiuoti neįmanoma. Pavyzdžiui, esame kambaryje ir norime sužinoti, kaip sklinda šiluma. Yra labai sudėtingų skaičiavimų, ir tai mes galime apskaičiuoti tik apytiksliai. O su kvantiniu kompiuteriu galėsime itin tiksliai apskaičiuoti, kaip sklinda karštis ar šaltis, kaip vyksta cheminės reakcijos ir pan.

– Naujosios technologijos kelia egzistencinių ir etinių klausimų. Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais gali susidurti žmonija, žvelgiant iš šios perspektyvos?

– Technologijos gali padėti sukurti ir gerų, ir kvailų dalykų. Mes nesuprantame, kad kvaili dalykai, kuriuos žmonės gali padaryti su technologijomis, daugeliu atvejų gali būti padaryti ir be jų. Mes vis tiek esame atsakingi už save. Kai sakome, kad technologijos mums leidžia platinti turinį, kuris neturėtų būti platinamas, ir bandome kaltinti būtent technologijas, manau, kad ypač šiuo metu technologijos mums tapo veidrodžiu.

Kai atsirado vienas pirmųjų „botų“ anglų kalba, su kuriuo žmonės galėjo bendrauti, vos paleistas, po kelių valandų jis pradėjo keiktis. Taip nutiko ne todėl, kad programa buvo taip sukurta, o todėl, kad ji pradėjo komunikuoti su žmonėmis, o šie tai darė keikdamiesi. Kadangi tai buvo dirbtinio intelekto sistema, ji pradėjo daryti tą patį. Iš sociologinės perspektyvos buvo labai įdomu pamatyti, kas vyksta, nes tai buvo veidrodis, per jį visuomenė galėjo pažiūrėti į save.

Mums tai nepatiko, žmonės pasijuto įžeisti, kad robotas pradėjo plūstis. Jei pažiūrėsime į visas technologijas, visuomenė dėl to netampa nei geresnė, nei blogesnė. Tačiau tai neabejotinai suteikia galimybę įžvelgti gerųjų ir blogųjų pusių. Manau, visada užtenka prisiminti tai, kad pasirinkimą turime savo rankose. Turime pasirinkimą neimti telefono į rankas kas 10 sekundžių arba niekada nepadėti jo į šalį – tai kiekvieno asmeninis sprendimas. Etiniai klausimai atrodo lengvai sprendžiami tol, kol suprantame, kad tai yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė.

Jeigu kalbėtume apie pavojus – ar technologijos gali tapti nekontroliuojamos, manau, kad einame prie taško, ties kuriuo išsitrina atskaitomybė. Šiandien galima nužudyti žmogų su dronu iš labai toli ir niekas nesužinos, kas nuspaudė mygtuką. Skaičiau, jog Jungtinėse Valstijose diskutuojama, ar jie turėtų naudoti policijos dronus, galinčius šauti į žmones. Turėtume būti labai atsargūs su tuo, nes labai daug dalykų pasaulyje paremta tuo, kad koks nors fizinis asmuo priima sprendimą ir jis bus už jį atsakingas. Net ir tai kelia problemų, bet kai imamės veiksmų, kai neaišku, kas juos atlieka, kai nėra konkretaus žmogaus atsakomybės ir galima ką nors nužudyti už tūkstančio kilometrų niekuo nerizikuojant, tai skamba baugiai.

Jeigu pažiūrėsime į turimas technologijas ir iššūkius, su kuriais susidūrėme, vis dėlto manau, kad turėtume tiesiog su tuo susitvarkyti, reikia išmokti kontroliuoti tam tikrus procesus. Kalbant apie socialinius tinklus, yra daug diskusijų apie tai, kokie jie nekontroliuojami. Tai nėra tiesa. Pavyzdžiui, Brazilijoje „WhatsAppas“ tapo nekontroliuojamas, tada jie apribojo žmonių, kuriems gali persiųsti žinutę, skaičių. Tai padėjo išspręsti didelę dalį problemos.

Tas pats ir su „Facebooku“. Vienas dalykas, kai aš ką nors siunčiu asmeniškai, o kitas, kai pradedu transliuoti visiems, tai kitas atsakomybės lygis. Jeigu siunčiu žinutę draugui, mes esame saugomi žodžio laisvės, bet jeigu visiems siunčiu žinutę apie ką nors blogo, tuomet susiduriu su tam tikra reguliacija, masinė medija turi jai paklusti.