Pasaulinio pripažinimo sulaukusio lietuvių startuolio vadovas: sovietinis miestų išdėstymas yra ir problema, ir gėris tuo pat metu

Tarp neseniai vykusio pasaulinio skaitmeninių projektų konkurso „World Summit Awards“ (WSA) nugalėtojų – net trys lietuvių komandos. Tai yra geriausias visų laikų Lietuvos pasiekimas šiame konkurse. Vieni iš nugalėtojų – lietuvių startuolis „Citify: Your City Tomorrow“, pasiekęs pergalę išmaniųjų gyvenviečių ir urbanizacijos kategorijoje. Apie „Citify“ projekto pasiekimus, ateities miestus ir Lietuvos miestų išdėstymo išskirtinumą kalbamės su įkūrėju Edmundu Jankausku.

– Net trijų Lietuvos komandų pergalė „World Summit Awards“ konkurse – dar neregėtas pasiekimas Lietuvai. Jūsų projektas laimėjo Išmaniųjų gyvenviečių ir urbanizacijos kategorijoje. Iš 800 kandidatų patekote tarp 40 geriausiųjų – ką tai reiškia jums?

– Visų pirma Lietuvai tai yra įvertinimas, kad esame tikrai inovatyvi tauta, nes beveik kiekvienais metais šiame konkurse lietuvių startuoliai pasiekia pergalių. O tai, kad šiemet net trys lietuvių projektai tapo laimėtojais, yra ypač geras rezultatas.

Mums patiems tai yra įvertinimas darbo, kurį darome, tai dar vienas patvirtinimas, kad einame teisinga kryptimi. Kai nuolat dirbi įsisukęs į rutiną, kartais sunku atsitraukti ir pamatyti, kiek nuveikei. Pradedi galvoti – gal mūsų projektas ne toks aktualus, naudingas, kaip manėme, bet toks įvertinimas yra labai geras postūmis judėti toliau į priekį.

– Koks buvo jūsų kelias iki šio konkurso?

– Dalyvaujame šiame konkurse pirmą kartą. Kelias nueitas tikrai netrumpas – pirmiausia dalyvavome skaitmeninio knygnešio konkurse Lietuvoje, tapome nugalėtojais išmaniųjų miestų ir gyvenviečių kategorijoje. Paskutinę minutę užpildėme paraišką, tačiau į atranką suspėjome. Mes turėjome ambiciją skleisti savo idėją – tai, kad miestų plėtros planai turėtų būti prieinami visiems. Tuomet mus nominavo į šį tarptautinį konkursą, jame varžėmės su dalyviais ir inovatoriais iš viso pasaulio.

– O kas, jūsų nuomone, lėmė tokį aukštą „Citify“ projekto pasiekimą „World Summit Awards“ konkurse?

– Manau, kad tai lėmė faktas, kad mūsų idėja nėra vien komercinė. Pagrindinis šio konkurso tikslas ir yra išrinkti tuos projektus, kurie prisideda prie visuomenės vystymo, demokratijos, gyventojų įtraukimo. Mūsų projektas suderina verslo, savivaldos ir visuomenės interesus. Tikriausiai tai ir patraukė konkurso žiuri dėmesį. Taip pat turbūt įtakos turėjo ir projekto inovatyvumas – kol kas nesame matę daug panašių projektų pasaulyje.

– Kas buvo svarbu kuriant „Citify“ projektą? Kokį miestų gyventojų poreikį stengėtės patenkinti?

– Pirminė šio projekto idėja atsirado dar 2014 metais – diskutuodami internete, įvairiuose forumuose, pastebėjome, kad nėra galimybės matyti visų miesto plėtros planų vienoje vietoje. Pabandėme sukurti pirmąjį Vilniaus projektų žemėlapį, jame žymėjome statomus daugiabučius, verslo centrus, gatves, mokyklas.

Stengėmės patenkinti poreikį matyti ir žinoti, kas vyksta mūsų mieste ir kokia apimtimi. Norėjome, kad sumažėtų atvejų, kai ieškai informacijos apie naują statybvietę, o jos nėra arba ji yra kur nors užslėpta, sudėtinga prie jos prieiti ir suprasti. Iš poreikio ir noro dalyvauti bendruomenės plėtroje ir gimė „Citify“ projektas.

Turbūt trys ketvirtadaliai mūsų lankytojų yra privatūs asmenys – tai yra žmonės, kurie ieško informacijos apie tai, kas yra planuojama ar jau vyksta jų mieste, jų aplinkoje. Jie ieško atsakymų į klausimus, kur geriausia įsigyti būstą, kada prie nusižiūrėto sklypo bus pastatytas vaikų darželis.

Dabar jau akivaizdu, kad tokį poreikį turi ne tik gyventojai, bet ir verslas. Nors verslo atstovai daugiausia projektų ir stato, tačiau jiems trūksta informacijos apie tai, ką stato konkurentai, kaip vyksta miesto plėtra.

– Kaip, naudodamos „Citify“ įrankį, į miesto plėtrą galėtų įsitraukti gyventojų bendruomenės?

– Visų pirma, mūsų įrankis pateikia visą informaciją vienoje vietoje, ją gyventojai gali bet kada patikrinti. Ją renkame iš daugybės viešai prieinamų šaltinių ir pateikiame suprantamai – gyventojams toks informacijos pateikimo būdas yra labai patogus.

Taip pat pateikiame informaciją apie artimiausius viešuosius susirinkimus, skirtus naujiems projektams aptarti. Gyventojai gali įsitraukti į viešas diskusijas su vystytojais, vykdančiais projektus jų kaimynystėje. Taip atsiranda proga bendruomenei išsakyti savo nuomonę, aktyviai dalyvauti sprendimų priėmime. Šie įrankiai leidžia tiek proaktyviai, tiek pasyviai sekti tai, kas vyksta gyventojų aplinkoje, ir laiku įsitraukti į svarstymus, pateikti komentarus savivaldybei ar vystytojui.

– Kokie tolimesni planai dėl „Citify“, ar planuojate jį pristatyti platesnei tarptautinei bendruomenei, ne tik Latvijos ir Estijos?

– Toliau planuojame plėstis ir į kitas šalis – kol kas dar neatskleisime, kurios tai šalys. Šiuo metu stipriname savo projekto vystymą verslui, kuriame naujus įrankius, kad būtume finansiškai patrauklus startuolis. Užsienio auditorijai prisistatyti tenka ir dabar – dalyvaujame konferencijose ir Lietuvoje, ir užsienyje. Neseniai pristatėme savo projektą konferencijoje Taline. Galimybių užsienio rinkoje yra ir tikimės, kad ateityje jų bus dar daugiau.

Tačiau pastebime vieną niuansą – lyginant su užsienio šalimis, Lietuva yra labai pažengusi prieinamų duomenų atžvilgiu. Savivaldybė viešina informaciją apie planuojamus projektus. Galbūt ta informacija nėra taip lengvai randama, jos reikia pasiieškoti, tačiau ji yra viešai prieinama. Kitose šalyse – Latvijoje, Estijoje – šie duomenys nėra lengvai prieinami. Reikia žinoti, kur ir kaip jų ieškoti. Todėl mūsų produkto patrauklumas skirtingose šalyse taip pat skiriasi.

Lietuvoje šiuo metu turime didesnę vartotojų bazę, nes esame „vietiniai“. Kitose šalyse mūsų vartotojų bazės dydis priklauso nuo to, kiek aiškiau mes galime pateikti duomenis, negu jie yra prieinami viešuose šaltiniuose. Iš esmės – kuo prasčiau ten pateikiama informacija apie miestų plėtrą, tuo patrauklesni mes tampame vartotojams tose šalyse.

– Ar turite konkurentų, vystančių panašius projektus?

– Turime konkurentų Lietuvoje – manau, kiekviena naudinga idėja sulaukia kelių konkuruojančių tarpusavyje sprendimų. Yra keli startuoliai, kurie pradeda vykdyti veiklą, panašią į mūsiškę, tik gal kiek kitu kampu.

O štai užsienyje panašių ar tiesioginių konkurentų kol kas nesame sutikę. Svarbu paminėti, kad tokių platformų, kurios renka duomenis apie statybų projektus, yra nemažai, tačiau didžioji jų dalis yra mokamos. Kol kas nėra tekę matyti tokios miestų plėtros duomenų analizės platformos, kur duomenys būtų laisvai prieinami gyventojams. Turbūt nuo konkurentų pirmiausia ir skiriamės duomenų viešumu. Informacija yra prieinama visiems, nesvarbu, ar tu esi verslo atstovas, ar ne.

– Kokia išmaniojo miesto vizija tikite jūs?

– Turbūt dažniausias vaizdinys, kylantis pagalvojus apie išmanų miestą, yra gatvės, nukabintos įvairiais davikliais, kurie nuolat renka duomenis. Tačiau, mano nuomone, išmanus miestas visų pirma yra tas, kuris veikia proaktyviai – sprendžia įvairius iššūkius (transporto grūsčių, pandemijų ir pan.) ir ruošiasi tam iš anksto.

Išmanus miestas turėtų įtraukti savo gyventojus į jo vystymą, tą matome įvairiuose pasaulio miestuose, pavyzdžiui, Niujorke pastebimas labai didelis vietinių bendruomenių įsitraukimas į miesto planavimą, žmonės aktyviai gina savo, kaip gyventojų, teises ir dirba kartu su savivaldybėmis, merija, kad pagerintų savo aplinką.

Sąvoką „išmanus“ reikėtų suvokti plačiau, į tai įtraukiant ir tvarumą bei kitus aspektus. Išmanus miestas yra tas, kur planavimo sprendimai priimami pagal gyventojų poreikius. Vien pakabinus daviklį gatvėje, miestas netaps išmanus – dažnai įvairūs miestuose renkami duomenys lieka nepanaudoti.

– Kokie iššūkiai laukia ateities miestų (ką galime pastebėti jau dabar), kokių paslaugų prireiks ateityje ir kas iš šiandien naudojamų dalykų ar taikomų naujovių yra ateities miestų elementai?

– Yra iššūkių, su kuriais miestai susiduria jau dabar ir taip pat susidurs ateityje. Pirmiausia tai yra klimatas, jo kaita. Lietuvoje, nors klimato pokyčiai kol kas nėra labai drastiški, jau matome tokius reiškinius kaip dažniau užklumpantį snygį ar karščio bangas vasarą. O štai tokiose šalyse kaip, pavyzdžiui, Amerika ar Japonija, jau yra buvę atvejų, kai rekordiniai klimato pokyčiai kuriam laikui sustabdo ištisų miestų veiklą: neveikia viešasis transportas, uždaromos mokyklos, parduotuvės. Miestai turės prisitaikyti prie staigių klimato pokyčių ir ekstremalių sąlygų, nes prognozės rodo, kad klimatas ateityje vis aštrės.

Kai kurie miestai jau bando prie to prisitaikyti, Vilnius yra vienas iš šių miestų. Pastaruoju metu Vilnius daug investuoja į želdynų plėtrą mieste, tai labai aktualu per vasaros karščius – tyrimai rodo, kad kuo daugiau želdynų mieste, tuo žemesnė temperatūra, medžiai, krūmai padeda vėsinti, kondicionuoti miestą.

Kitas iššūkis bus gebėjimas susitvarkyti su pandemijomis ir panašiomis situacijomis, kylančiomis dėl sveikatai pavojingų padėčių. Reikia proaktyviai apsvarstyti tokius aspektus, kaip viešojo transporto veikimas per pandemiją, ugdymo vykdymas, miesto gyventojai turi galėti pasiekti jiems reikalingas paslaugas gyvai ar nuotoliniu būdu.

Taip pat pasaulyje plinta patogaus keliavimo mieste idėjos – daug kas jau dabar kalba apie 15 minučių ar 20 minučių miesto konceptą, kad svarbiausias paslaugas nuo bet kurio taško mieste galima būtų pasiekti pėsčiomis per 20 minučių. Lietuvoje tai kol kas atrodo gana tolima idėja. Mūsų miestų išdėstymas nepatogus, daug kur stiprią įtaką padaręs sovietinis miestų planavimas. Viešojo transporto sistema, kamščiai yra kol kas dar neišspręstos problemos.

Visame pasaulyje matome bandymų įvairiais būdais spręsti šias problemas, pavyzdžiui, riboti ar apmokestinti eismą tam tikrose miesto dalyse, tačiau ateities miestų užduotis – šalia ribojimų pasiūlyti ir alternatyvų. Tai galėtų būti ir dviračiai, paspirtukai, vaikščiojimas pėsčiomis, svarbiausia, kad šalia eismo ribojimo būtų ir investicijų į kitus keliavimo mieste būdus.

Taip pat vienas iš ateities miestų elementų, jau dabar sėkmingai taikomų kai kuriose šalyse, yra zonų, esančių toliau nuo miesto centro, vystymas. Šiuo metu viena iš problemų Lietuvos miestuose yra monofunkciniai miegamieji rajonai. Tokių rajonų gyventojai ryte sėda į automobilius, kad nukeliautų į darbą centrinėje miesto dalyje, nuvežtų vaikus į mokyklas, o vakare visi važiuoja atgal. Nauji verslai turi labai nedaug galimybių įsikurti tokiame rajone dėl komercinių zonų trūkumo, patalpų kainos.

Vilnius, bandydamas spręsti šią problemą, įvedė reikalavimą statytojams pirmuosius naujų patalpų aukštus skirti komercinėms veikloms. Nauji projektai, vystomi miegamuosiuose rajonuose, atneša daugiau galimybių kurtis verslams, susidaryti naujiems traukos taškams. Daugėja paslaugų, pramogų prie pat gyvenamųjų vietų. Mažėja gyventojų poreikis važiuoti į miesto centrą praleisti laisvalaikio, mažėja transporto poreikis.

– Ar pagrindinis kelias Lietuvai link miestų patogumo yra sovietinio išdėstymo miestų perplanavimas?

– Sovietinis miestų išdėstymas yra ir problema, ir gėris tuo pat metu. Gėris tuo aspektu, kad sovietiniai mikrorajonai yra labai prisitaikę prie klimato. Jie yra labai arti gamtos, turi daug žaliųjų erdvių, kai kurie daugiabučiai pastatyti beveik miške ar prie pat jo. Tai yra didelis privalumas. O štai darbo vietų ir susisiekimo prasme šie rajonai nėra labai patogūs.

Ar įmanoma šias problemas spręsti neperplanuojant miestų? Aš manau, kad ne. Tam yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, šiuo metu yra tikrai per retas gatvių tinklas. Daugiau gatvių nesuplanuosi, nes miestuose daug draustinių, parkų, o esamų gatvių platinti taip pat nėra galimybės, todėl gana logiška išeitis miestams būtų perkelti kuo daugiau darbo vietų ten, kur žmonės gyvena, kad nebereikėtų su visu srautu važiuoti į darbą miesto centre ar ten keliauti praleisti laisvalaikio.

– O kokių išskirtinių patogumų turi Lietuvos miestai?

– Pirmoje vietoje tikrai yra želdynai. Daugelis tankiai apgyvendintų miestų pasaulyje labai daug investuoja į tai, kad būtų padidintas želdynų kiekis. Pavyzdžiui, Singapūras yra vienas iš lyderiaujančių miestų želdynų klausimu. Kuriami dideli skaitmeniniai miesto modeliai, atliekami tyrimai, kaip vėdinasi miestas. Apželdinami pastatų fasadai, stogai, kiek įmanoma – ir gatvės. Tai reikalauja didžiulių investicijų, o Vilnius ir kiti Lietuvos miestai nemažą įdirbį jau turi. Reikia tik pastangų tą apželdinimą išlaikyti ir plėsti ten, kur jo dar neturime.

Išskirtinumas yra tai, kad mūsų miestai yra ne tik apsupti miškų, bet ir turi daug žalių plotų, parkų miestų dalyse. Galbūt šios erdvės dar ne iki galo išnaudojamos rekreacijai – trūksta suoliukų, patogiai įrengtų pasivaikščiojimo takų, apšvietimo, bet tą tikrai galime pakeisti.

Taip pat vienas iš privalumų yra tai, kad turime nemažai įvairių pramoninių teritorijų, kurias galime vystyti ir atgaivinti. Mums pasisekė, nes daugelis pasaulio miestų dėl naujų projektų turi griauti senuosius, perkelti gyventojus, o mes dar turime daug neišnaudotų galimybių miestams plėstis į vidų.

– Senamiesčio gyventojai ir vieši masiniai renginiai – pastarųjų metų viešo pasipiktinimo fokusas. Kaip šį dviejų pasaulių – noro gyventi ramiai ir noro gyventi smagiai – susidūrimą matote jūs?

– Akivaizdu, kad miesto centras net istoriškai visuomet buvo ir bus traukos taškas. Čia nuo senovės vykdavo turgūs, renginiai, mugės. Negalime tikėtis, kad centre nevyks renginiai, šventės. Kita vertus, turime prisitaikyti ir prie gyventojų poreikių, užtikrinti, kad, pavyzdžiui, miesto centras nebūtų uždaromas automobilių eismui visą vasarą, nes tai apsunkintų gyventojams kasdienybę. Reikia derinti gyventojų poreikius ir miesto poreikius. Tai galima pasiekti įtraukiant gyventojus, diskutuojant su verslu. Tai yra ta pati bendruomenės įtraukimo idėja, ja tikime.

– Gedimino prospekto prakeiksmas – kodėl viena pagrindinių sostinės arterijų verslui vis dar yra nepalanki? Bent toks įspūdis susidaro iš nuolat besikeičiančių kavinių ir parduotuvių dalyje nuo Lukiškių aikštės link Seimo...

– Turbūt galima apsukti šį klausimą ir paklausti, kodėl kita prospekto pusė tokia aktyvi. Vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Atsakymas yra traukos taškai – šioje pusėje turime Gedimino pilį, Katedros aikštę, Bernardinų sodą. Šioje pusėje yra miesto centras, jis yra vienas didelis traukos taškas. O toje dalyje nuo Lukiškių aikštės iki Neries to neturime, čia tik Seimo aikštė su neveikiančiu fontanu, Neries krantinė be pasivaikščiojimo takų.

Tokių vietų tvarkymas kurtų naujus traukos objektus ir žmonės pradėtų lankytis. Vasarą traukos tašku galėtų būti sutvarkytas Seimo fontanas, čia galėtų kurtis kavinės – tai tikrai pritrauktų žmonių. Galbūt net tame pačiame Seime galėtų atsirasti komercinių patalpų, atvirų visiems? Kodėl gi ne.

Miestas yra kaip gyvas organizmas, jis nuolatos keičiasi. Net apmirusios vietos gali atgyti, kaip jau ne kartą matėme. Kur yra žmonių srautas – ten gyva. Jei pavyks pritraukti žmonių, atsigaus ir verslas.