Lietuvoje vyrai nusižudo maždaug keturis kartus dažniau nei moterys. Panašiai yra ir daugelyje kitų pasaulio šalių, visgi ši tendencija yra labiau išreikšta rytų Europos šalyse. Kyla klausimas, kodėl taip yra?
Viena iš priežasčių yra ta, kad vyrai dažniau renkasi žiauresnius, labiau mirtinus savižudybės būdus, todėl jų savižudiškas elgesys baigiasi mirtimi. Manoma, kad moterų savižudiškas elgesys nėra retesnis, tačiau jis rečiau pasibaigia mirtimi.
Yra duomenų, kad ekonominiai sunkumai kilsteli vyrų savižudybių rodiklius, o moterų savižudybių rodikliai lieka nepakitę arba kinta nedaug. Konkretus pavyzdys – 2008 metų ekonominė krizė, kai savižudybių padaugėjo daugelyje pasaulio valstybių, o Lietuvoje, kaip ir kitose naujai į Europos Sąjungą įstojusiose valstybėse, šie pokyčiai buvo vieni didžiausių. Labiausiai krizės metu ir po jos savižudybių skaičius padidėjo jaunų ir vidutinio amžiaus asmenų (15-44 m.), ypač vyrų, grupėje.
Taip pat žinome, kad savižudiškas elgesys yra susijęs su žalingu alkoholio vartojimu. Vėlgi, vyrai alkoholio vartoja ženkliai daugiau, nei moterys. Pavyzdžiui, LR Statistikos departamento 2019 m. duomenimis, bent kartą per savaitę alkoholį vartojo 21 proc. vyrų ir tris kartu mažiau moterų – 7 proc.
Galime klausti toliau – o kodėl vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus? Kodėl ekonominiai sunkumai labiau paskatina jų savidestrukcinį elgesį? Kodėl jie vartoja daugiau alkoholio?
Mokslininkai iš įvairių pasaulio valstybių pastebi, kad vyrų savižudiškas elgesys yra susijęs su vyriškumo samprata. Bandžiusių žudytis ar nusižudžiusių vyrų istorijose tyrėjai įžvelgia, kad dėl nuostatų apie vyriškumą vyrai siekė nuslopinti kylančias emocijas ir nerodė vidinių išgyvenimų aplinkiniams, o tai sunkino pagalbos teikimo galimybes esant savižudybės rizikai.
Taip pat pastebima, kad prieš mėginimą nusižudyti vyrai dažnai patiria įvairius neigiamus gyvenimo įvykius, kurie yra išgyvenami kaip pavojus jų suvokiamam vyriškumui: suprastėjusi finansinė padėtis, pasikeitę lyčių vaidmenys šeimoje, nerimas dėl skyrybų su sutuoktine, negebėjimas aprūpinti šeimos finansiškai, seksualinės impotencijos ir vaisingumo problemos, savigarbos ir kitų pagarbos netektis, sunkumai atliekant kultūrinius vyro vaidmenis, sutrikdytas orumas ir socialinė padėtis bendruomenėje.
Savižudybė pati savaime gali būti bandymas atkurti vyriškumą, nes šis poelgis suprantamas kaip kontrolės atgavimas, galios ir drąsos demonstravimas. Pavyzdžiui, psichologė iš Norvegijos Mette Rasmussen kartu su kolegomis atliko nusižudžiusių jaunų vyrų atvejų analizę ir nustatė, kad daugumoje nagrinėtų istorijų vyrai prieš pat savižudybę aplinkiniams bandė parodyti, kad viskas yra gerai, slėpė savo išgyvenimus, taip pat savo atsisveikinimo rašteliuose nurodė, kad dėl visko kaltina tik save. Autoriai interpretuoja, kad tokiu elgesiu jie neleido sau būti silpniems kitų akivaizdoje ir pats savižudybės veiksmas buvo pateikiamas kaip herojiškas, taigi atimdami sau gyvybę jie norėjo išlikti vyriški.
Norėdami geriau suprasti, kaip Lietuvos vyrų vyriškumo supratimas yra susijęs su savižudybėmis, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro psichologai atliko tyrimą, kuriame surinko 281 vyro nuo 19 iki 92 metų atsakymus į klausimą „Kas Jums yra vyriškumas?“. Šie raštiški atsakymai buvo koduojami naudojant turinio analizę, vėliau suskaičiuojant dažniausiai pasitaikančių kategorijų dažnį. Tada palyginome, kurios vyriškumo sampratos kategorijos buvo dažnesnės tarp tų vyrų, kurie turėjo minčių apie savižudybę.
Paaiškėjo, kad vyrai, turintys minčių apie savižudybę, dažniau minėjo emocijų valdymo, ramumo, santūrumo svarbą bei gebėjimą išlaikyti „šaltą protą“ ir nerodyti kylančių jausmų. Taigi, toks vyriškumo supratimas, kai siekiama neparodyti vidinių išgyvenimų, yra susijęs su mintimis apie savižudybę. Gali būti, kad dėl tokių nuostatų vyrai gali sulaukti mažiau emocinės paramos, palaikymo ar kitos aplinkinių pagalbos. Be to, žinome, kad vienas iš būdų kaip žmonės bando nuslopinti savo jausmus – alkoholio vartojimas, kuris, kaip jau minėjome, yra susijęs su didesne savižudybės rizika.
Turintys minčių apie savižudybę vyrai dažniau siejo vyriškumą su intelektualumu ir orientacija į sprendimus. Gali būti, kad susidūrus su emociniais sunkumais racionalūs sprendimai ir orientacija į sprendimus atveda į aklavietę, nes jokio tenkinančio racionalaus sprendimo niekaip nepavyksta atrasti. Be to, žmogui, išgyvenančiam psichologinį skausmą, savižudybė gali atrodyti kaip racionalus veiksmas susiklosčiusioje situacijoje, tarsi logiškai ir objektyviai apskaičiuotas sprendimas.
Mūsų tyrime buvo nustatytas ir vienas vyriškumo sampratos aspektas, kuris buvo susijęs su mažesne minčių apie savižudybę tikimybe. Tie vyrai, kurie atsakydami į klausimą, kas jiems yra vyriškumas, dažniau minėjo šeimą, rečiau turėjo minčių apie savižudybę. Jie savo vaidmenį šeimoje matė kaip saugotojo, aprūpintojo, finansinės ir emocinės paramos teikėjo. Taigi, toks vyriškumo supratimas gali būti apsauginiu veiksniu nuo savižudybių. Tačiau, lieka klausimas, kas atsitinka tuomet, kai vyrai susiduria su sunkumais išpildydami šį saugotojo ir aprūpintojo vaidmenį? Pavyzdžiui, vyras netenka darbo, patiria finansinių sunkumų ar sutrinka jo sveikata. Mūsų tyrimo metodologija į šį klausimą atsakyt neleidžia, tačiau galime kelti prielaidą, kad toks vyriškumo supratimas ekonominių krizių metu gali lemti vyrų savižudybių skaičiaus didėjimą.
Finansavimą šiam tyrimui skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-21-33.
