Apie mirtį kalbėti nėra paprasta, nors ji neišvengiamai laukia mūsų visų. Daugiau apie mirtį, jos procesą, sielą ir pomirtinį gyvenimą LRT RADIJO laidoje „Mokslas skubantiems“ pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas Andrejus Suchomlinovas.
Mokslininkas paaiškino, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, kai sustoja visos gyvybinės funkcijos. Mirties priežasčių gali būti daug, tačiau paprastai ji įvyksta dėl to, kad sustoja širdis.
„Gali būti pirminis kvėpavimo sustojimas, jeigu žmogus, pvz., nuskendo, į plaučius pateko vandens arba įvyko taip vadinamas sausas skendimas, kai tiesiog nepatenka oras į plaučius, bet dažniausiai vis tiek tai įvyksta dėl širdies darbo sustojimo arba neefektyvumo, kai kraujas nebecirkuliuoja organizme, maisto medžiagos, deguonis nepatenka į ląsteles ir jos žūsta. Taip įvyksta jų negrįžtami pokyčiai – tai yra negrįžtama mirtis“, – sakė A. Suchomlinovas.
Kai kurie žmonės, atsidūrę itin arti mirties arba išgyvenę klinikinę mirtį, pasakoja istorijas apie šviesą tunelio gale. Pasak docento, mokslinių teorijų apie tai yra, nors jos nebūtinai yra visiškai patvirtintos. Šios teorijos skirtingos, tačiau jas sieja vienas dalykas – hipoksija. Tai deguonies trūkumas smegenyse, kuris arba pačiose smegenyse, arba akies tinklainėje iššaukia įvairias haliucinacijas.
„Tai nėra tikrasis tunelis ir šviesa jo gale, bet tai, kas žmogui gali atrodyti. Jis yra įsitikinęs, kad iš tikrųjų kažką mato, tačiau tai sąlygoja pokyčiai smegenyse, susiję su hipoksija“, – teigė mokslininkas.
Kalbant apie mirtį, negalima nepaminėti ir sielos, kuri dažniausiai turi religinę prasmę. Žvelgiant iš mokslo pusės, A. Suchomlinovas įvardijo, jog materialinio pagrindo siela neturi. Vis dėlto, yra įvairių senesnių teorijų apie tai, kad galbūt siela kažkiek sveria, o žmogui mirštant, jo kūno masė sumažėja 21 gramu. Tačiau tai nėra patvirtinta ir patikimo mokslinio pagrindo neturi. Panašiai ir su pomirtiniu gyvenimu – anot mokslininko, tai yra dalis tikėjimo, tačiau nėra pagrįsta moksliškai.
Prieš keletą metų mokslininkai džiaugėsi netikėtu laimėjimu – jiems pavyko kiaulės smegenis dalinai prikelti iš mirties. A. Suchomlinovo teigimu, negalima sakyti, kad šio tyrimo metu smegenys išties buvo atkurtos.
„Visa esmė tai, kad mokslininkai pasigamino specialų perfuzijos aparatą. Perfuzija tai ląstelių aprūpinimas krauju arba tam tikrais maitinamaisiais skysčiais. Jie išgavo šiokį tokį ląstelių aktyvumą, tačiau pačios smegenys nebuvo atkurtos, nes smegenų aktyvumo tyrimas rodė tiesią liniją.
Sakyčiau, kad tas tyrimas labai gerai pasitarnavo tam, jog mes dabar geriau suprantame, kiek laiko gali praeiti nuo konstatuojamos audinio arba ląstelės mirties iki to laiko, kai galime dar kažkiek tas ląsteles atgaivinti. Iki šiol yra diskusijos, kiek reikėtų tęsti gaivinimo procesą, kai žmogui jau neplaka širdis arba jis nekvėpuoja. Ar tai pusė valandos, ar 40 minučių, ar dar ilgesnis laiko tarpas. Tai tas tyrimas mums pasakė, kad net ir praėjus, jei neklystu, 4 valandoms, gali būti atkurtas tam tikras, labai ribotas ląstelių aktyvumas. Tačiau tos kiaulės smegenys nebuvo prikeltos iki tokio lygio, kokios buvo iki mirties“, – LRT RADIJUJE kalbėjo mokslininkas.
A. Suchomlinovo manymu, kalbant apie prikėlimą iš mirties apskritai, labai svarbus laiko tarpas – t.y. kol neprasidėjo negrįžtami pokyčiai, pavyzdžiui, kūno irimas, tai galbūt būtų įmanoma.
„Greičiausiai yra kažkokios ribotos galimybės. Yra tikrieji mirties požymiai. <...> Pavyzdžiui, lavondėmės, kūno sustingimas, atšalimas. Jeigu jau konstatuojami šie požymiai, tai apie jokį atgaivinimą mes kalbėti nebegalime, nes audinys yra biologiškai negrįžtamai pakitęs“, – sakė mokslininkas.
Jis įvardijo, kad iš visų klausimų apie mirtį jį labiausiai domintų sužinoti, kodėl kai kuriuos kūdikius ištinka staigi ir netikėta mirtis. A. Suchomlinovas įvardijo, jog tokių atvejų Lietuvoje pasitaiko 10 per metus ir niekas nežino, kas tai sukelia.
„Sveikas vaikas paguldomas miegoti, o ryte jis randamas nebegyvas savo lovytėje. Iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl tai vyksta. Tai diagnozė, kuri parašoma atmetant kitas priežastis. Smurtinę mirtį, organinę patologiją. Sveikas vaikas tiesiog miršta dėl neaiškių priežasčių. Man tai labai įdomu, ir kaip žmogui, kuris savo vaiką turi. Tai dalykas, kurio aš labai bijojau, kai vaikas buvo mažas“, – dalijosi A. Suchomlinovas.
Tekstą parengė Patricija Kilminavičienė
Viso pokalbio kviečiame klausyti radijo įraše:
