Muzika yra neatskiriama žmogiškumo dalis. Ji egzistuoja visose kultūrose jau dešimtis tūkstančių metų. Itin įdomu tai, kad tik ką į šį pasaulį atėję kūdikėliai atpažįsta muziką ir reaguoja į ją. Tai turbūt patvirtintų kiekviena mama. Atrodo, kūdikis ateina į pasaulį su smegenimis, jau gerai paruoštomis suprasti muzikinį pasaulį. Muzika persmelkia kiekvieno iš mūsų kasdieną. Mes, žmonės, jaučiame stiprų potraukį klausytis muzikos ir esame visą savo aplinką užpildę muzikos garsais. Lifte, parduotuvėje, viešbučio vestibiulyje, ausinėse, mašinoje – muzika skamba beveik visur. Muzika yra universali ir stipriai veikia mūsų emocijas. Pažvelkime giliau į smegenis, kad geriau suprastume, kaip ir kodėl mus taip jaudina muzika.
Viskas, ką galvojame, jaučiame, darome, suvokiame ir esame, mūsų sąmonė, realybės suvokimas ir tikrovės formavimas kyla iš 3 kilogramų masės mūsų kaukolėje – smegenų. Dėl jų mes galime mąstyti ir bendrauti naudodami sudėtingas simbolines reprezentacijas ir aukštesnio lygio abstraktų informacijos apdorojimą, tačiau tuo pačiu metu galime itin lengvai pasiduoti patiems primityviausiems impulsams ir potraukiams.
Straipsnių ciklas „Mano smegenys ir ...“, publikuojamas bendradarbiaujant su neuromokslininke Laura Bojarskaite, skirtas visiems, norintiems geriau suprasti, kaip aplinka ir išoriniai veiksniai gali paveikti mūsų smegenis ir kaip visa tai veikia mus pačius ir mūsų gyvenimą! Geriau suprasdami, kaip aplinka veikia mūsų smegenis, galime tikslingai daryti sprendimus ir rinktis veiklą, kuri palaikys ar net pagerins bendrą smegenų sveikatą arba norimus protinius gebėjimus, pavyzdžiui, atmintį, dėmesio sutelkimą ar emocinę kontrolę.
Šiuose straipsniuose bus aprašytas tik poveikis smegenims, nors yra efektų ir kitoms kūno dalims. Pateikiama informacija nėra medicininė ir jokiais būdais nepakeičia medicinos gydytojo konsultacijos. Šis ciklas yra tik edukacinis, švietimo tikslais, skirtas papasakoti, kaip skirtingi dalykai veikia mūsų smegenis, ir neteikia jokių medicininių patarimų ar rekomendacijų.
Kadangi muzika susideda iš garsų, pirmiausia supraskime, kaip mes, tai yra mūsų smegenys, garsą iššifruoja ir sukuria garso jutimą – kaip mes girdime. Garsas yra slėgio bangos, kurios patenka į mūsų smegenis pro ausyse esančias specialias plaukuotąsias ląsteles. Garso bangos suvirpina tų ląstelių plaukelius ir tuomet tos ląstelės šią informaciją apie garsą paverčia elektriniais impulsais ir siunčia toliau į smegenis. Plaukuotosios ląstelės yra tarytum mūsų analoginis skaitmeninis konverteris, kuriame garso bangų savybės, pavyzdžiui, dažnis ir aukštis, apibūdinančios garso aukštį ir garsumą, yra paverčiamos itin sudėtinga elektrinių impulsų kombinacija.
Šie signalai klausos nervais keliauja į smegenų kamieną, kur prasideda tam tikrų muzikos aspektų, tokių kaip aukštis ir garsumas, nesąmoningas apdorojimas. Tuomet smegenų kamienas informaciją apie garsą siunčia tolyn į daugybę skirtingų smegenų dalių ir oro virpesiai ausyse tampa tikra magija mūsų smegenyse. Kai garsinė informacija pasiekia auditorinę smegenų žievę, mes sąmoningai išgirstame tuos garsus, prasideda sąmoningas garso informacijos apdorojimas. Taip, nesuklydote, mes girdime smegenimis, o ne ausimis.
Smegenų auditorinėje žievėje iššifruojama daug kitų garso aspektų, tokių kaip garso tonas, garsumas, garso šaltinio vieta (kaip toli garsas yra nuo mūsų, ar dešinėje, ar kairėje, – tai priklauso nuo to, kada garsas suvirpina kairės ir dešinės ausų plaukuotąsias ląsteles), sąskambis, disonansas, harmonija. Taip pat įvyksta auditorinė scenos analizė (angl. auditory scene analysis), dėl kurios mes gebame atskirti draugo balsą kavinėje nuo aplinkinių garsų. Tam, kad garsus suvoktume kaip muziką, ši garsinė informacija turi keliauti toliau iš auditorinės žievės į daugybę kitų smegenų dalių, kuriose iššifruojama vis daugiau garso aspektų (muzikos ritmas, melodija, reikšmė, sintaksė, struktūra) ir jų visuma suvokiama kaip muzika.
Muzika susideda iš galybės skirtingų garsų ir yra vienas galingiausių stimulų mūsų smegenims. Niekas vienu metu nesuaktyvina tiek skirtingų smegenų dalių ir taip stipriai kaip muzika. Muzika įtraukia beveik visas žmogaus kognityvines funkcijas – net ir iš pažiūros paprasta veikla, tokia kaip pažįstamos melodijos niūniavimas, smegenyse sukelia sudėtingus garsinės informacijos apdorojimo mechanizmus, dėmesio įsitraukimą, atminties saugojimą ir atkūrimą, motorinį programavimą, sensorinės ir motorinės informacijos integravimą ir galybę kitų.
Muzika paveikia smegenų dalis, atsakingas už klausą, regą (muzikantai vizualizuoja natas), judesius (paveikia tiek muzikos klausymas, bet labiausiai, jei grojama muzikos instrumentu), emocijas (emocijų sukėlimą, emocinio atsako reguliavimą; šiurpuliukai, nueinantys per kūną klausant muzikos), atmintį (dažnai muzika sukelia prisiminimus), bendravimą tarp smegenų pusrutulių, organizmo homeostazę (muzika gali paveikti širdies ritmą, kraujospūdį ir nuotaiką ar net lytinį potraukį; pabandykite paklausyti Mozarto, Darude „Sandstorm“ ar George'o Michaelo „Careless Whisper“ ir stebėkite, kaip jaučiatės), malonumą ir atlygį, aukštesniąsias kognityvines funkcijas (planavimą, sprendimų priėmimą, pasekmių nuspėjimą), kalbą, ritmą, judesių koordinaciją, tikslius smulkiuosius judesius bei vadinamąją raumeninę ar judesių atmintį (važiavimas dviračiu, tam tikros melodijos grojimas). Visos šios sritys turi veikti kartu, kad integruotų įvairius garso sluoksnius erdvėje ir laike, kad garsų seriją suvoktume kaip muzikinę kompoziciją.
Muzika gali ne tik padidinti šių sričių aktyvumą, bet ir paveikti tam tikrų smegenų sričių struktūrą. Patyrę muzikantai turi didesnį smegenų ląstelių kiekį tam tikrose smegenų srityse, pavyzdžiui, tose, kurios susijusios su garsinės informacijos interpretavimu, muzikos ir ritmo supratimu, daugiasensorinės informacijos integravimu, atmintimi, kalbos suvokimu ir kūrimu, bei kitose. Šis tam tikrų smegenų dalių padidėjimas gali būti susijęs su faktu, kad žmonės, kurie pradeda groti ankstyvame amžiuje ir šią praktiką tęsia visą gyvenimą, taip pat turi mažesnę riziką susirgti neurodegeneracinėmis ligomis, turi geresnes protines funkcijas senstant. Senstant mažėja smegenų ląstelių kiekis ir dėl to mažėja smegenų masė, blogėja kognityvinės funkcijos. Taigi muzikavimo sukeltas didesnis smegenų ląstelių kiekis gali apsaugoti mūsų smegenis. Tyrimai su graužikais taip pat rodo, kad muzika skatina naujų smegenų ląstelių susidarymą. Tiesa, tam tikros smegenų dalys yra mažesnės ekspertų muzikantų smegenyse nei nemuzikantų smegenyse, pavyzdžiui, smegenų žievės dalis, atsakinga už smulkiąją motoriką, smulkius judesius. Taip greičiausiai yra dėl neuroadaptacinių mechanizmų – ekspertai muzikantai tiek daug kartų kartoja tam tikrus judesius, kad jiems atlikti nebereikia tiek daug smegenų resursų, tiek daug smegenų ląstelių, taigi smegenys palieka jų tiek, kiek reikia.
Priklausomai nuo to, ar muzikos klausomės, ar grojame jau pažįstamą muziką, ar kuriame naują muziką, bus aktyvuojama ir paveikiama skirtinga smegenų dalių kombinacija. Muzikos klausymas suaktyvina daug smegenų dalių vienu metu, tačiau grojimas muzikos instrumentu suaktyvina praktiškai visas smegenis ir yra tiesiog fejerverkai mūsų smegenims! Grojimas muzikos instrumentu nuo paprasto muzikos klausymosi skiriasi tuo, kad grojimas reikalauja subtilių motorinių įgūdžių, kurie kontroliuojami tam tikrų smegenų dalių, esančių abiejuose smegenų pusrutuliuose. Taigi grojimas muzikos instrumentu padidina smegenų pusrutulius jungiantį „greitkelį“ – vadinamąją didžiają smegenų jungtį (angl. corpus callosum). Tai reiškia, kad informacija iš vieno smegenų pusrutulio į kitą perduodama lengviau ir greičiau, o tai gali padėti spręsti sudėtingas problemas produktyviau ir kūrybingiau.
Šie muzikos sukelti smegenų struktūros ir aktyvumo pokyčiai priklauso nuo amžiaus, kada žmogus pradėjo muzikuoti ir kiek laiko praleidžia muzikuodamas. Kuo anksčiau pradėtas muzikinis treniravimas, kuo daugiau laiko praleidžiama praktikuojant muziką, tuo didesni pokyčiai smegenyse. Muzikos sukelti pokyčiai smegenyse gali būti tiek momentiniai ir paveikti mūsų smegenis, kai muzikos klausomės ar ją grojame, tiek pasireikšti per kelias savaites, mėnesius ir metus ir veikti mūsų smegenis nuo kelių sekundžių ar kelių dienų iki kelerių metų ar net gyvenimo galo. Muzikinis išsilavinimas gali pakeisti smegenų struktūrą per keletą metų, o funkciškai smegenims pakeisti gali užtekti tik šešių savaičių pianino pamokų.
Vien tai, kad muzika paveikia smegenų struktūrą ir aktyvumą, nebūtinai paaiškina, kaip muzika paveikia smegenų funkcijas, t. y. mūsų elgesį, fiziologiją, emocinį atsaką ar protines funkcijas. Didesnis aktyvumas tam tikrose smegenų dalyse gali būti susijęs tiek su teigiamu, tiek su neigiamu efektu. Čia į pagalbą ateina tyrimai, palyginantys muzikantus ir ne muzikantus, jų elgesį bei savybes. Tyrimai rodo, kad muzikantai turi geresnę atmintį, geriau moks sutelkti dėmesį, yra kūrybingesni ir geriau sprendžia sudėtingas problemas, turi geresnes aukštesniąsias kognityvines funkcijas – planavimą, pastabumą bei pasekmių nuspėjimą. Tokių tyrimų pagrindinė problema yra ta, kad negalime būti tikri, ar šie žmonės jau gimė su tokiomis smegenimis bei savybėmis ir genetika juos nuvedė link muzikos, ar būtent muzikavimas sukėlė smegenų, savybių ir elgesio pokyčius. Tačiau tyrimai su niekad nemuzikavusiais žmonėmis, tiek vaikais, tiek suaugusiaisiais, rodo, kad jau po kelių savaičių muzikavimo, pavyzdžiui, 6 savaičių pianino pamokų, niekad prieš tai nemuzikavusių žmonių smegenyse aptinkame tiek struktūrinių, tiek smegenų aktyvumo pokyčių, tiek geresnes protines savybes.
Billis Joelis yra pasakęs: „Manau, muzika gydo. Tai galinga žmogiškumo išraiška. Tai kažkas, kas mus visus paliečia.“ Nors B. Joelis ir nebuvo neuromokslininkas ar medicinos gydytojas, sakydamas, kad muzika gydo, tikrai neklydo. Žinome, kad muzika gali paveikti daugelio skirtingų smegenų dalių struktūrą ir aktyvumą. Muzika galime suaktyvinti tam tikras pažeistas smegenų sritis, kad paskatintume jų gijimą ir atkurtume su šia smegenų dalimi susijusias funkcijas. Nors mes ir negalime atgaivinti jau numirusių smegenų dalių, pavyzdžiui, po insulto ar neurodegeneracinių ligų, muzika galime suaktyvinti ir taip sukurti naujus kompensacinius kelius smegenyse, kurie atliks tą pačią užduotį, kaip ir senieji smegenų keliai jau numirusiame audinyje, ir taip padės sumažinti simptomų sunkumą.
Muzika yra tokia galinga, kad net gali prikelti iš neurodegeneracinių ligų sukelto amnezijos rūko. Paprastai vėlyvose neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio liga, stadijose pacientai nebeatsimena daugelio autobiografinių prisiminimų. Tačiau paleidus mėgstamą muziką jų akys nušvinta, jie pradeda judėti, o kartais ir dainuoti. Poveikis gali tęstis net ir išjungus muziką.
Vienas labiausiai širdį griebiančių pavyzdžių, kaip muzika gali prikelti iš neurodegeneracijos, užfiksuotas vaizdo įraše, kuriame buvusi primabalerina, serganti Alzheimerio liga, tiesiog atgyja išgirdusi „Gulbių ežerą“. Tai gali reikšti, kad su muzika susiję prisiminimai yra giliai įsišakniję smegenyse ir atsparesni neurodegeneraciniam poveikiui. Tyrimai rodo, kad pakartotinis mėgstamos ir asmeniškai prasmingos muzikos klausymas apskritai gali pagerinti demencija ar Alzheimerio liga sergančių pacientų smegenų plastiškumą, kognityvinę veiklą bei gyvenimo kokybę.
Muzikos terapija taip pat turi teigiamą poveikį Parkinsono liga sergantiems asmenims. Parkinsono ligą turintiems žmonėms sunku, pavyzdžiui, pradėti eiti ar sustoti dėl žalos su motorika susijusioms smegenų dalims. Tyrimai rodo, kad maršų ar kitos ritmingos muzikos klausymasis stimuliuoja smegenų grandines, kurios skatina juos fiziškai judėti, ir taip padeda žmonėms, sergantiems Parkinsono liga, judėti ir kartu su tradicinėmis gydymo formomis pagerina motorinių ir nemotorinių simptomų būklę, prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės.
Panašiai ritmingos muzikos terapija gali padėti atgauti sutrikusią judėjimo funkciją po insulto ar trauminio smegenų pažeidimo. Epilepsija yra neurologinis sutrikimas, kai smegenų veikla tampa nenormali, sukelianti traukulius arba neįprasto elgesio, pojūčių ir kartais sąmonės praradimo periodus. Tyrimai rodo, kad muzikos terapija gali padėti normalizuoti smegenų veiklą ir sumažinti traukulių dažnį. Galiausiai muzikos terapija pagerina nuotaiką, gerovę ir gyvenimo kokybę, mažina stresą ir nerimą tiek sveikiems vaikams, paaugliams ir suaugusiems žmonėms, tiek depresiją ir nerimo sutrikimų patiriantiems pacientams.
Nuotaikos gerinimas, gerų emocijų sukėlimas klausantis muzikos greičiausiai yra susijęs su tuo, kad muzikos klausymas suaktyvina tuos pačius malonumą teikiančius biologinius mechanizmus smegenyse kaip maistas, narkotikai ar seksas. Šie mechanizmai – mūsų dopamino ir opiatų sistemos.
Supaprastintai pasakius, dopaminas yra smegenyse esanti molekulė, vadinamasis neurotransmiteris (neuronešiklis), kurio padedamos nervinės ląstelės bendrauja viena su kita. Dopaminas jungiasi prie smegenyse esančių nervinių ląstelių ir yra labai svarbus centrinės nervų sistemos funkcijoms, tokioms kaip judėjimas, malonumas, dėmesys, nuotaika ir motyvacija. Muzika sukelia dopamino bei opiatų išsiskyrimą smegenyse, kas yra susiję su palaimos, laimės jausmu.
Taigi „The Rolling Stones“ vokalistas Keithas Richardsas, nors ir ne neuromokslininkas, buvo teisus sakydamas „seksas, narkotikai ir rokenrolas“ – pasirodo, visi šie malonumai stimuliuoja tas pačias smegenų sistemas.
