Ar įmanoma objektyviai ir moksliškai paaiškinti mirtį? Kada ji prasideda? Kas nutinka po to? Ką rodo akistatoje su mirtimi atsidūrusių žmonių patirtys? Ar mes turime sielą? „Deutsche Welle“ (DW) aptaria penkis mirties aspektus iš biologijos, medicinos ir fizikos perspektyvos.
„Tikėtina, kad mirtis yra pats geriausias gyvenimo išradimas. Tai yra gyvenimą keičiantis veiksnys. Ji išvalo tai, kas sena, kad atsirastų vietos naujam“, – „Apple“ įkūrėjo Steve`o Jobso atsisveikinimo kalba sujaudino daugelį. Mirčiai žvelgiant į akis, nei turtas, nei naujausi pasiekimai, nei santykiai su aplinkiniais jam nepadėjo. Technologijų pradininkas mirė nuo vėžio sulaukęs vos 56-erių.
Kodėl biologinė mirtis yra neišvengiama?
Mirtis sukuria erdvės naujiems dalykams. Tai pasakytina ir apie žmogaus kūną, kurį sudaro milijardai kasdien besidalijančių ir tokiu būdu augimą užtikrinančių ląstelių. Gyvi organizmai turi veiksmingą būdą sunaikinti nereikalingas ar potencialiai pavojingas ląsteles, tokias kaip virusai ar vėžinės ląstelės. Tai yra užprogramuota ląstelių mirtis. Senas ląsteles keičia naujos identiškos ląstelės. Tačiau tam tikru momentu ląstelių dalijimasis ima lėtėti ir galiausiai sustoja. Tikriausiai tai lemia chromosomų galuose esančios telomeros.
Jei ląstelėms dalijantis šie apsauginiai dangteliai sutrumpėja, ląstelių dalijimasis galiausiai sustoja. Tada nebeatsiranda naujų ląstelių, o senos ląstelės miršta. Nors fermentas telomerazė gali užtikrinti, kad ląstelių dalijimasis tęstųsi, jis taip pat gali paspartinti vėžį, todėl biologiškai prasminga, kad šis fermentas būtų aktyvus tik keliose ląstelėse. Jei procesas sutrinka, pavyzdžiui, mums energiją gaminančiose mitochondrijose, tą pajunta kiekviena mūsų organizmo ląstelė.
Biologiškai žmogaus organizmas funkcionuoja ne daugiau kaip 120 metų. Tačiau dėl pagerėjusių gyvenimo ir higienos sąlygų gyvenimo trukmė laikui bėgant ženkliai pailgėjo. Pavyzdžiui, Vokietijoje numatoma gyvenimo trukmė kasmet pailgėja maždaug 3 mėnesiais.
Kaip apibrėžiama mirtis?
Fizinis senėjimo procesas dažniausiai baigiasi kelių organų nepakankamumu – sutrinka širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, atsisako plaučiai ir smegenys. Žmogus miršta. Medicininiu požiūriu yra įvairių mirties tipų, pavyzdžiui, „klinikinė mirtis“, kai sutrinka širdies ir kraujagyslių sistema, sustoja pulsas ir kvėpavimas, organai nebeaprūpinami deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Tačiau klinikinės mirties atveju įmanomas kardiopulmoninis gaivinimas, kuris dažnai būna sėkmingas.
Deja, tai neįmanoma „smegenų mirties“ atveju. Tai reiškia, kad sutriko smegenų, smegenėlių ir smegenų kamieno veikla. Nors smegenų mirties metu tam tikros gilesniuose sluoksniuose esančios smegenų ląstelės vis dar gali būti aktyvios, „sąmonė“ jau prarasta. Nepaisant to, galima dirbtinai pakankamai ilgą laiką palaikyti žmonių, kurių smegenys yra mirusios, gyvybę. Tokioje būklėje esančios moterys gali pilnai išnešioti kūdikius. Kai kurie pacientai, kurių smegenys mirusios, reaguoja į išorinius dirgiklius, pavyzdžiui, operacijų metu. Tačiau medicininiu požiūriu tai tėra nugaros smegenų refleksai, o ne skausmo pojūčiai. Nepaisant griežčiausių taisyklių, smegenų mirties apibrėžimas tebėra prieštaringas.
Kas nutinka mūsų kūnams?
Iš pradžių mūsų organai kurį laiką gali išgyventi be deguonies ir maistinių medžiagų. Tačiau palaipsniui visiškai sustoja ląstelių dalijimasis ir jos žūsta. Žuvus tam tikram skaičiui ląstelių, organai nebegali atsinaujinti. Greičiausia reakcija vyksta smegenyse, kur ląstelės žūsta jau po trijų ar penkių minučių. Širdis gali plakti dar apie pusvalandį. Sutrikus kraujotakai, kraujas subėga į vieną vietą – susidaro „mirties dėmės“. Jos teismo medicinos ekspertams padeda nustatyti mirties priežastį ir mirties vietą.
Po dviejų valandų kūnas sustingsta, nes organizmas nebegamina adenozino trifosfato –gyvybiškai svarbus ląstelių energijos šaltinio. Be jo raumenys tampa standūs. Po kelių dienų pomirtinis sąstingis praeina ir kūnas vėl atsipalaiduoja. Virškinimo trakto veikla sustoja tik po dviejų–trijų dienų – jame esančios bakterijos paspartina organizmo irimą. Tačiau organizme esantys patogenai išlieka pavojingi ilgą laiką. Pavyzdžiui, hepatito sukėlėjai būna aktyvūs keletą dienų, tuberkuliozės bakterijos – net keletą metų. Apskritai kūnui visiškai suirti reikia apie 30 metų.
Ko mus moko akistatos su mirtimi?
Moksliniu požiūriu, akistata su mirtimi įvyksta tarp klinikinės mirties ir gaivinimo. Ne tik mokslas, bet ir religijos bei ezoterika intensyviai domisi tokiose situacijose atsidūrusių žmonių pasakojimais, kurie gali labai skirtis, priklausomai nuo kultūrinės ar regioninės interpretacijos. Daugelis tokių žmonių apskritai neturi, ką papasakoti, nes tą akimirką nieko nejuto. Kiti pasakoja apie pro akis praskriejančius prisiminimus, apie atitrūkimą nuo kūno, apie peizažus ar ryškią šviesą (tunelio gale).
Vieni kalba apie palaimos pojūtį, kiti teigia patyrę baimę ar paniką.
Panašu, kad akistatos su mirtimi prisiminimai būna ryškesni tuomet, kai gaivinimas užsitęsia ypač ilgai ir ilgiau būna sutrikęs smegenų aprūpinimas deguonimi. Nepakankamas smegenų aprūpinimas deguonimi daugiausia paveikia smilkininę ir momeninę smegenų skiltis, taip pat kampinį vingį, laikomą tarpiniu smegenų perjungimo tašku. Visgi lieka neaišku, ar akistatos su mirtimi vaizdiniai formuojasi būtent šiose smegenų srityse. Mokslininkai taip pat tiria, kaip šie vaizdiniai gali būti susiję su panašia gyvenimiška tų žmonių patirtimi. Pavyzdžiui, kai kurie migrena sergantys pacientai taip pat mato šviesą, o kai kurie epilepsijos priepuolius patiriantys asmenys pasakoja apie „atsiskyrimą nuo kūno“.
Kaip su siela susijusi kvantinė fizika?
Paslaptingus akistatos su mirtimi reiškinius intensyviai analizuoja ne tik teologai ir ezoterikai, bet ir fizikai. „Fiziškai apibūdinamos sielos“ pagrindas yra kvantinėje fizikoje aptariamas susisiejimo reiškinys. Šį keistą efektą atrado Albertas Einsteinas, tačiau atmetė kaip „šiurpiai tolimą reiškinį“. Remiantis šia teorija, dvi tarpusavyje susisiejusios dalelės elgiasi kaip dvynių pora, nepaisant tarp jų esančio atstumo. Jei dalelės savybė nustatoma matuojant, iš karto nustatoma ir dalelės partnerės kvantinė būsena.
Šiandien daugelis kvantinės fizikos atstovų laikosi nuomonės, kad šis efektas iš tikrųjų egzistuoja. Kaip ir dalelių atveju, egzistuoja kūno ir sielos dualizmas. Tačiau pasiteiravus, ar kvantinė fizika gali „įrodyti“ žmogaus sielos egzistavimą, kalba pasisuka apie tikėjimą, kuris gali būti tiek moksliškai, tiek religiškai motyvuotas.
