Mūsų Saulė ne visą laiką šviečia vienodai. Jos aktyvumas, pasireiškiantis energingos (ultravioletinės ir rentgeno) spinduliuotės intensyvumu, žybsniais ir masės išmetimais, nuolat kinta. Geriausiai žinomas 11 metų ciklas, bet taip pat egzistuoja ir ilgesni – maždaug 85 metų Gleissbergo ciklas, beveik 200 metų Suess-de Vries ciklas.
Istoriniai ir geologiniai duomenys rodo, kad maždaug kas 1000-1500 metų atsikartoja reikšmingi klimato pokyčiai, vadinami Bondo įvykiais – kartais jie siejami su dykumų išplitimu, kartais su ledkalnių pagausėjimu Atlanto vandenyne. Nors jau senokai aišku, kad šie pokyčiai Saulėje susiję su žvaigždės magnetiniu lauku, kol kas nėra aišku, kas sukelia paties magnetinio lauko pokyčius.
Viena iš hipotezių teigia, kad pokyčiai nutinka dėl planetų gravitacijos. Naujame tyrime ši hipotezė nagrinėjama modeliuojant galimą poveikį. Yra žinoma, kad kažkas panašaus vyksta Žemėje: mūsų planeta aplink Saulę juda ne visai apskritimu, todėl jos orbitinis judėjimo greitis truputį keičiasi. Tai sukelia bangas skystame Žemės branduolyje, kurios gali paveikti ir magnetinio lauko savybes. Saulė taip pat juda nepastoviu greičiu.
Ji sukasi aplink Saulės sistemos centrą, kuris neretai yra netgi žvaigždės išorėje. Šis judėjimas, nulemtas daugiausiai Jupiterio ir Saturno orbitų judėjimo, yra apytikriai periodinis – vieną ratą Saulė apsuka kas 19,86 metų. Tuo tarpu kas 11,07 metų Žemė, Venera ir Jupiteris išsirikiuoja maždaug vienoje linijoje; tuo metu jų gravitacija sukelia stipriausią potvynio bangą Saulėje. Nors ta potvynio banga visiškai mažytė, jos stiprumo gali užtekti, kad išsikreiptų tachoklina – riba tarp vidinės ir išorinės Saulės dalių, kuriose energija į išorę perduodama skirtingais būdais.
Taigi gali būti, kad pagrindinį Saulės aktyvumo ciklą sukelia Veneros, Žemės ir Jupiterio potvynio bangos, veikiančios išvien. Šis ciklas yra „dvigubas“ – kas antras ciklas yra tarsi veidrodinis atspindys, taigi visiškai į pradinę padėtį Saulė grįžta po dviejų ciklų. Dvigubas potvynių ciklas ir orbitinis ciklas, veikdami kartu, stipriausią pokytį Saulei sukuria kas 193 metus – būtent kaip stebimas Suess-de Vries ciklas.
Tokį rezultatą tyrėjai gavo, įtraukę orbitinį ciklą į ankstesnį modelį, kuriame jau buvo įskaičiuotos potvyninės jėgos. Taip pat modelis parodė, kad kas tūkstantį ar kelis tūkstančius metų nutinka daug stipresni Saulės minimumai, tačiau jie atsikartoja neperiodiškai – tai gali paaiškinti Bondo įvykius. Ilgą laiką Saulę tiriantys mokslininkai skeptiškai žiūrėjo į hipotezę, kad žvaigždės pokyčius lemia planetų judėjimas, tačiau tokie rezultatai, kaip šis, keičia ir bendrą nuomonę. Naujasis modelis taip pat turėtų padėti geriau prognozuoti Saulės aktyvumą ateityje.
