Architeuthis dux – pats didžiausias pasaulio kalmaras – stebėtinai drovisi kamerų, rašo „Live Science“. Nepagaunamas milžiniškas galvakojis įsiskverbė į folklorą prieš tūkstantmečius, įkvėpęs pasakas apie siaubą keliančius krakenus, kurių kūnai dydžiu prilygsta saloms.
Realybėje gigantiškieji kalmarai yra mažesni, tačiau gali užaugti iki 14 metrų ilgio. Bet nepaisant savo ilgio, šie gyvūnai beveik niekada nėra matomi vandenyje. Didžioji dalis informacijos apie juos gauta iš negyvų arba mirštančių gigantiškųjų kalmarų, išplautų į krantą arba netyčia sugautų žvejybos tinkluose.
Tai pagaliau pasikeitė 2012-aisiais, kai jūros mokslininkų komanda nufilmavo jauną gigantiškajį kalmarą savo natūralioje buveinėje – maždaug 630 metrų gylyje, jūroje šalia pietinės Japonijos krantų.
Tyrime, publikuotame internetiniame žurnale „Deep Sea Research Part 1: Oceanographic Research Papers“, aiškinama, kaip tyrėjams pavyko užfiksuoti Architeuthis dux savo natūralioje buveinėje 2012-aisiais, o vėliau, 2019-aisiais tą patį padaryti ir Meksikos įlankoje.
Pasak tyrimo autorių, padaras iš dalies išvengia smalsuolių akiračio dėl savo milžiniškų akių, rašo „Live Science“.
Gigantiškieji kalmarai gali gyventi šimtų metrų gylyje po vandenyno paviršiumi. Į tokį gylį patenka labai mažai saulės šviesos, todėl tam, kad adaptuotųsi, milžiniškiems galvakojams išsivystė didžiausios akys iš visos gyvūnų karalystės. Kiekviena akis yra maždaug tokio dydžio kaip krepšinio kamuolys.
Šios didžiulės akys ne tik padeda kalmarui orientuotis tamsiame, giliame vandenyne, bet taip pat greičiausiai jį paverčia ir itin jautriu šviesai, kurią skleidžia jūros mokslininkai per povandenines kameras ir kitus prietaisus. Toks jautrumas galėtų paaiškinti, kodėl šie gigantiški kalmarai taip sunkiai aptinkami savo natūraliose buveinėse – kol mokslininkų transporto priemonės pasiekia kalmaro plaukiojimo vietą, jis jau seniai būna pabėgęs nuo laivo žiburių ir keliamos vibracijos.
Kad tai apeitų, 2012 ir 2019 metais mokslininkai į giliuosius vandenis nuleido prietaisą, kuris užgesino savo šviesas ir nustojo judėti – taip leido gyvūnams priartėti pakankamai arti, vietoje to, kad pats jų ieškotų. Kamerą tyrėjai apšvietė silpna raudona šviesa, o ne ryškiai baltais spinduliais, paprastai naudojamais tokiose ekspedicijose, pasinaudodami natūraliu giliavandenių padarų aklumu spalvoms.
Tyrėjai taip pat pasinaudojo kalmaro potraukiu mėlynai šviesai – prie nuleisto įrenginio jie prikabino specialų masalą, jų pavadintą e-medūza. Mažas besisukantis neoninis žiedas imitavo bioliuminescencinės medūzos judesį ir švytėjimą. Triukas pavyko – mokslininkams pavyko ištraukti gigantiškąjį kalmarą iš tamsių gelmių ir pirmą kartą užfiksuoti jį filmuotoje medžiagoje.
