Lietuvoje

2019.04.03 16:29

Šiaušiasi dėl „Baltų dramblių“ seksistinio įrašo: jie turi prisiimti atsakomybę

LRT.lt2019.04.03 16:29

Restoranui „Balti drambliai“ viešai paskelbus seksistinę žinutę apie savo darbuotoją, atsakingos institucijos neįžvelgia nieko blogo, tačiau teisininkai ir psichologai sako, kad toks verslininkų elgesys turėtų būti įvertintas labai griežtai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro (NPLC) direktorius Dr. Algimantas Čepas sako nesuprantantis, kodėl į šį atvejį institucijos tik numoja ranka.

„Ši situacija yra gryniausias nesaugios darbo aplinkos ir seksualinio priekabiavimo prie darbuotojos pavyzdys. Tačiau atrodo, kad sprendžiant ar tikrai šiuo atveju buvo priekabiaujama, valstybės institucijos vadovaujasi vien Baudžiamojo kodekso seksualinio priekabiavimo sąvoka. Pagal ją priekabiavimu laikoma tik nedaug tokių atvejų, mat reikia, kad kaltininkas siektų seksualinio pasitenkinimo, be to tarp šių žmonių turi būti pavaldumo santykiai“, – sako A. Čepas.

Tačiau, pasak teisininko, Lygių galimybių įstatymas priekabiavimą apibrėžia gerokai plačiau.

„Restorano „Balti drambliai“ savininkų elgesyje priekabiavimo požymiai yra gan aiškūs. Užtenka vien to, kad darbdavys leido komentatoriams tyčiotis iš merginos savo pačių socialinėje paskyroje. Jei taip siekiama pritraukti į barą atitinkamą publiką, tai kas dėsis tame bare? Lygių galimybių įstatymas sako, kad priekabiavimu laikomas ir elgesys, kai „siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka“. Vertinant tai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tikrai neturėtų teigti, jog šis atvejis nėra jų kompetencijos srityje“, – situaciją komentuoja teisininkas.

Aukoms trūksta realios pagalbos

A. Čepo teigimu, tai, kad pati darbuotoja sutiko skelbti prie savo nuotraukos seksistinę žinutę taip pat niekaip neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės.

„Įstatymai todėl ir draudžia seksualinį priekabiavimą tiek „susitarus“, tiek ir ne, nes taip pažeidžiami ne tik nukentėjusiųjų, bet ir visos valstybės interesas. Interesas, kad seksualinio priekabiavimo pas mus nebūtų, – sako NPLC direktorius. – Jau vien tai, kad darbdavys apskritai pateikė tokį siūlymą darbuotojai yra vertintinas kaip seksualinis priekabiavimas. Ar prieš klausdami jie galėjo nuspėti, kad mergina sutiks? Kaip apskritai galima to prašyti darbuotojo? Pats klausimas savaime jau pažeidžia darbuotojos teises“.

Teisininko teigimu, jei baro savininkas, surinkęs pas save ir atitinkamą klientūrą, taip pat nesiims priemonių užkirsti kelią patyčioms savo darbuotojų atžvilgiu (taip kaip nesiėmė savo socialinėje paskyroje kuomet trynė savininkus įžeidžiančias žinutes, bet paliko tas, kuriomis tyčiojamasi iš darbuotojos), seksualinio priekabiavimo požymiai ir vėl bus gana aiškūs.

„Kartu toks savininkų elgesys turėtų būti įvertintas ir Darbo inspekcijos kaip darbuotojų saugos reikalavimų pažeidimas. Jei darbo vietoje sąmoningai kuriama nesaugi aplinka ten dirbantiems žmonėms (aplinka, kurioje prie jų gali priekabiauti kiti, net ir bare nedirbantys asmenys, klientai) tai yra vienareikšmis pažeidimas“, – sako A. Čepas.

Tiesa, jei būtų norima siekti baudžiamosios atsakomybės, už tokias veikas pagal mūsų įstatymus tai nebūtų įmanoma. Griežtesnių bausmių išvengti padeda kiek keistai suformuluotas pats baudžiamojo kodekso straipnis (BK 152 str.), pagal kurį už priekabiavimą baudžiami tik tie, kas taip „siekė seksualinio pasitenkinimo“ ir nelabai aišku nei kaip tas seksualinis pasitenkinimas vulgaraus elgesio sukeliamas, nei kaip jo siekis gali būti įrodytas.

Pasak A. Čepo, tokioms aukoms nėra palanki ir teismų praktika.

„Pavyzdžiui, skandalingoje K. Pūko byloje buvo konstatuota, kad baudžiamosios atsakomybės nėra, jei tarp kaltininko ir aukos nėra pavaldumo santykių. Tai reiškia, kad jei žmogus dirba pagal individualią veiklą, paslaugų ar autorines sutartis, susidūręs su seksualiniu priekabiavimu įstatymiškai pagal baudžiamąjį kodeksą net nebus ginamas“, – teisines spragas vardijo NPLC vadovas.

Tačiau visa tai nereiškia, kad aukomis apskritai neturi būti pasirūpinta.

„Tokių nusikaltimų aukos gali siekti prisiteisti rimtas sumas civilinio proceso tvarka už garbės ir orumo pažeidimą, darbuotojų saugos reikalavimų nesilaikymą ir tai galėtų būti net geresnis stabdis priekabiautojams nei baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė, – sako A. Čepas. – Galbūt šiuo atveju mergina to ir nesieks, tačiau kiek yra tokių atvejų kai darbuotojai tiesiog nesupranta, kad prie jų seksualiai priekabiaujama arba nežino, kur kreiptis pagalbos“.

Teisininko nuomone, Lietuvoje nusikaltimų aukoms apskritai dar labai trūksta ne tik informacijos, tačiau ir realios pagalbos.

„Deja, bet šiuo metu nagrinėjant nusikaltimus niekas negalvoja, o kokius gi poreikius turi auka? Pirminis tikslas yra tiesiog nubausti kaltininką, o kokios pagalbos – teisinės, psichologinės ir kt. – reikia aukai, deja, visai nesirūpinama. Šiuo klausimų mūsų šalyje dar reikia labai stipriai padirbėti“, – sako NPLC vadovas.

Psichologai taip pat ragina atsakingas institucijas reaguoti

Asociacijos „Pagalbos nusikaltimų aukoms iniciatyva“ psichologė Kotryna Stupnianek sako, kad šioje situacijoje institucijų neveiklumas yra labai žalingas.

„Dažniausiai seksualinio priekabiavimo atvejais egzistuoja psichologinis galios disbalansas, t.y. kai auka (šiuo atveju darbuotojas) jaučiasi silpnesnė už savo vadovą ir seksualinio priekabiavimo atveju tarsi neturi išeities kaip pasipriešinti. Auka jaučia psichologinį spaudimą, nes juk vadovas priėmė tave į darbą, jis moka tau atlyginimą ir nuo to, kaip tu reaguosi realiai priklauso tavo karjeros likimas. Tokiu atveju žmogui, net jei jo vadovas tarsi atsiklausia, būna labai sunku pasakyti ne. Todėl šiuo atveju labai svarbus vaidmuo tenka atsakingoms institucijoms bei įstatymams, kurie tam ir sukurti, kad gintų asmenų žemesnėje padėtyje interesus“, – sako psichologė.

Kitas svarbus aspektas, K. Stupnianek nuomone, yra tai, kad dažnai į viešumą išlindusiais seksualinio priekabiavimo atvejais mes matome tik ledkalnio viršūnę, o už uždarų durų visko vyksta kur kas daugiau.

„Jei mes pakalbėtume su auka ar su kitais toje aplinkoje dirbančiais žmonėmis, kur vyksta seksualinis priekabiavimas, dažniausiai pamatytume, jog netinkamo elgesio yra gerokai daugiau nei apie jį prabylama iš pradžių. Todėl institucijų dar vienas labai svarbus darbas yra ne tik sureaguoti į pirminius faktus, bet ir atlikti išsamų tyrimą, kad būtų iš esmės užkirstas kelias bet kokiam netinkamam elgesiui, – sako psichologė. – Net tais atvejais, kai atrodo, kad teisiškai niekas nepažeista, suteikti pagalbą aukai būtina. Beteikiant pagalbą gali išaiškėti daugiau atvejų, kurie galbūt yra net rimtesni ir gali užtraukti teisinę atsakomybę vadovui“.

Svarbu suvokti ir tai, pasak K. Stupnianek, kad kai valstybinės institucijos nereaguoja į tokius atvejus, arba prastai sureaguoja, mažėja ir pasitikėjimas jomis. Tuomet nutikus kitiems seksualinio priekabiavimo ar kitokių nusikaltimų atvejams, ne tik ta pati auka, į kurios atvejį nebuvo sureaguota, bet ir kitos aukos nebus linkusios kreiptis pagalbos bei pranešti apie įvykį.

Paklausta, kaip reiktų vertinti visuomenės reakciją ir tai, kad „Baltų dramblių“ atveju mergina sulaukė labai daug įžeidinėjimų bei smerkimo iš viešų komentatorių, psichologė teigia, jog moksliniu požiūriu tai yra tam tikras įprastas modelis.

„Visuomenė turi pasąmoninį suvokimą, kad pasaulyje ir apskritai visose situacijose egzistuoja teisingumas. Šis suvokimas mums yra labai svarbus kasdieniame gyvenime, todėl mes mėginame visais įmanomais būdais jį išlaikyti. Tad jei mes matome, kad situacijoje kaltininkas nėra niekaip baudžiamas, mes imamės paradoksalaus būdo tą suvokimą išlaikyti – apkaltinti auką. Todėl ir merginos puolimas šiuo atveju yra ne kas kita, kaip klasikinis poreikis patenkinti teisingumo poreikį ir kažką apkaltinti, – sako K. Stupnianek. – Kas galėtų tai pakeisti? Vėlgi, atsakingos institucijos. Jei jos sureaguotų laiku ir tinkamai, visuomenės reakcija būtų visai kitokia“.

Vertinant komentarus, kad neva į tokią seksistinę verslininkų komunikaciją reikėtų žiūrėti atlaidžiau ir per originalumo prizmę, psichologė taip pat pastebi, kad mūsų kultūroje seksizmas dar apskritai yra labai gajus.

„Ir dažniausiai jis užslėptas juokeliais, tad kai mes priimame tuos seksistinius juokelius, mes normalizuojame seksizmą, tarsi leidžiame jam egzistuoti. Taip pat reikia suvokti, kad tai, kokį komentarą galime pasakyti namuose žmonai ir kokį darbo aplinkoje, yra du skirtingi dalykai. Neretai ši suvokimo riba yra stipriai išblukusi, todėl ir susiduriame su tokiomis seksualinio priekabiavimo situacijomis, ir dar bandome jas pateisinti“, – sako K. Stupnianek.

Kalbant apie seksualinio priekabiavimo aukas, asociacijos „Pagalbos nusikaltimų aukoms iniciatyva“ atstovė sako matanti ir dar vieną bėdą. Anot jos, kad kai kurios aukos mūsų šalyje nesulaukia tinkamo rūpesčio. Jei smurto artimoje aplinkoje ar prekybos žmonėmis atvejais valstybė jau yra sukūrusi pagalbos aukoms mechanizmus, tai nukentėjusieji nuo vagysčių, užpuolimų ir kitų nusikaltimų vis tik dažniausiai nėra vertinami kaip tie, kuriems reiktų suteikti ir psichologinę ar kitą pagalbą. 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius