Po Krymo aneksijos 2014-aisiais Europos Taryba (ET) suspendavo Rusijos balsavimo teisę Parlamentinėje Asamblėjoje. Draudimas galioja iki šiol. Šiemet gegužę ET, organizacija, ginanti žmogaus teises ir demokratiją, minės įkūrimo 70-metį. Birželio pabaigoje ET Parlamentinė Asamblėja balsuos, kas taps generaliniu sekretoriumi. Dėl kandidatų kovo 27-ąją apsispręs ET Ministrų Komitetas. O šią savaitę Ministrų Komitetas išklausė 4 kandidatus į ET generalinio sekretoriaus postą. Vienas iš tų keturių – Lietuvoje vadinamas „krizių premjeru“ Andrius Kubilius.
Kiti trys kandidatai į generalinio sekretoriaus postą – Belgijos, Graikijos ir Kroatijos užsienio reikalų ministrai. Interviu su A. Kubiliumi – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.
– Pone A. Kubiliau, jūsų konkurentai yra tikrai rimti. Belgijos užsienio reikalų ministras – 20 metų regioninis ministras. Graikijos atstovė yra buvusi Atėnų merė tuo metu, kai Atėnai rengėsi olimpinėms žaidynėms. Bet vis dėlto pačios aukščiausios pareigos yra jūsų, jūs esate buvęs premjeras, tačiau ar kiek nors gali turėti įtakos Ministrų Komitetui balsuojant?
– Šiaip anksčiau Ministrų Komitetas svarstydavo vadinamus formalius kriterijus, ar kandidatai atitinka tuos formalius kriterijus, o tuos kriterijus dar 2006 metais yra suformulavęs dabartinis Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude`as Junckeris, tuo metu būdamas Liuksemburgo premjeru. Ir jis pasiūlė, kad iš tikrųjų generaliniu sekretoriumi turėtų būti asmuo, kuris turi politinės lyderystės patirties, t. y., kad, pavyzdžiui, yra buvęs premjeru arba buvęs prezidentu. Dabar tas sąrašas šiek tiek išplėstas į tai, kad gali būti ir ministrai. Tai pagal tuos kriterijus visi keturi kandidatai esame pakankamai atitinkantys tuos kriterijus, bet, jeigu traktuotume premjero postą, tai aš vienintelis. Iš kitos pusės – iš tikrųjų teko apeiti visus 47 Ministrų Komiteto narius.
– Beje, jūs vienas tai padarėte?
– Aš vienas tai padariau, ir po valandėlę gerą, nepilną valandą, 45 minutes su kiekvienu ambasadoriumi. Ir daugelis tų ambasadorių arba Ministrų Komiteto narių, kaip jie yra vadinami, jie kalbėjo apie tai, kad organizacija dabar pergyvena krizę. Tai aš sakydavau, žiūrėkit, aš turiu patirties, du kartus buvau krizių premjeru. Ir su šypsena sakydavau, tai galiu, taip sakant, čia ieškoti, padėti būdų, kaip iš tos krizės išlipti.
– Bet ar tiesa, kad kažkas iš kandidatų pradėjo naudotis jūsų šituo šūkiu – krizių premjero? Kažkas pabandė paveržti šitą idėją iš jūsų?
– Belgų vicepremjeras. Jis sako, kad jis irgi yra krizių meistras, krizių valdymo meistras, nes, būdamas 20 metų ministru, jis buvo finansų ministru, ir turbūt iš dalies ir per paskutinę krizę buvo finansų ministru. Na, tik tiek, kad ta krizė galbūt Belgijoje buvo šiek tiek lengviau valdoma, negu čia mums, Lietuvoje, teko.
– Žinau, kad per savo prisistatymą jūs sėdėjote tiesiogiai prieš Rusijos ambasadorių. Tai bene įdomiausia turbūt bus šita pozicija, kaip Rusija reaguoja į jūsų kandidatūrą, ar jūs tą patyrėte, ar jūs iš gandų tą žinote, matėte, kaip tas ambasadorius į jus žiūri?
– Na, čia yra turbūt keli dalykai. Kaip jis ten žiūrėjo, gana tolimas atstumas iš tikrųjų, ta salė tokia didelė, jis prieš mane sėdėjo, bet kaip jis ten reagavo, nelabai turėjau kada įsižiūrėti. Bet iš karto, kai keturi kandidatai jau buvo nominuoti, po sausio 10 dienos, Rusijos žiniasklaidoje teko skaityti jų politikų, jų užsienio reikalų ministerijos atstovų žodžius, kad iš keturių kandidatų jiems visiškai nepriimtinas yra A. Kubilius. Labiausiai priimtina yra graikė, antroje vietoje būtų belgas. Tai tą jie yra pasakę.
Lankydamasis pas 47 ambasadorius, aš neapėjau Rusijos ambasadoriaus Ivano Soltanovskio. Buvo klausimų, kur nesutarėme – dėl tos pačios Krymo okupacijos labai aiškiai pasakiau. Bet aš išdėsčiau savo poziciją, kaip aš matau, nes iš tikrųjų, mano įsitikinimu, būtų labai svarbu, kad Rusija toliau būtų Europos Tarybos nare. Dabar balsavimo teisės yra sustabdytos po Krymo okupacijos, nes svarbu yra tai, kad Rusijos žmonėms, eiliniams žmonėms tai yra viena iš galimybių ginti europietiškais standartais, pasinaudojant savo žmogaus teisėmis, nes jie gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Rusijos kreipimaisi sudaro didžiausią dalį dabar nagrinėjamų bylų, apie 20 procentų Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų yra ateinančių iš Rusijos, ir būtų svarbu, kad žmonės tą teisę išlaikytų.
– Bet rusai po to, kai buvo sustabdyti jų kredencialai Parlamentinėje Asamblėjoje, jau dvejus metus nemoka mokesčių, ir dėl to Europos Taryba patiria šiokių tokių finansinių iššūkių, gal net krizių. Ne veltui jūs esate tas krizių premjeras, ir aš taip suprantu, kad jūs siūlėte išeitį, kaip tuos finansinius iššūkius likviduoti, t. y. steigti stabilizavimo fondą?
– Taip, vienas iš mano labai konkrečių siūlymų, tai iš tiesų, šiek tiek žiūrint galbūt labiau į ateitį, kad kitą kartą nekiltų kitoms šalims, kokioms nors didelėms šalims ir turinčioms kitą kartą irgi galbūt problemų su žmogaus teisėmis arba Europos Tarybos kokiais nors sprendimais, kad joms nekiltų pagunda taikyti tokį patį tokio finansinio šantažo instrumentą, kaip kad Rusija taiko. Tai būtų gerai Europos Tarybai sukurti tokį fondą maždaug 30 milijonų eurų apimties, kiek moka didžiosios valstybės per metus, tiek ir Rusija dabar moka, ir tokiu būdu labai aiškiai pasakyti, kad tos šalys nesigundytų naudoti tokius pat metodus, nes tai neišgąsdins Europos Tarybos. Rusijai sugrįžus, ji turėtų sumokėti savo skolą, apie 60 milijonų. Ir tai būtų iš tikrųjų svarbus dalykas, nes pats organizacijos biudžetas, reguliarus biudžetas yra tikrai labai nedidelis. Aš net nustebau – bendras metinis biudžetas yra 240 milijonų eurų.
– Bet Rusija gali po dviejų metų tokio nemokėjimo, teoriškai galima svarstyti, kad ji būtų apskritai pašalinta iš Europos Tarybos?
– Jeigu ji iki liepos mėnesio vienaip ar kitaip nesusitvarko savo problemų, tai tada pagal statutą, kitą straipsnį jau turi būti keliamas klausimas dėl jos tolesnio statuso. Ir čia gali būti, kad iškils klausimas ir bus siūlymų dėl jos finansinių įsipareigojimų nevykdymo, kad jos veikla irgi turi būti suspenduojama. Tai visi tikisi, kad to pavyks išvengti.
– Na, Rusija ir Krymo aneksija, kuri tęsiasi jau penkerius metus, yra ne vienintelis turbūt klausimas, kuris yra svarstomas Europos Taryboje. Ne mažiau turbūt yra iššūkių pačioje Europoje, tai yra iššūkiai demokratijai ir nacionalinių, ir radikalių jėgų kilimas.
– Na, jūs čia palietėte man labai svarbų klausimą, kadangi iš tikrųjų štai šitoje Europos Tarybos kampanijoje į generalinius sekretorius aš kaip vieną iš svarbiausių akcentų, kalbėdamas apie Europos Tarybos tolesnę ateitį, ne tiktai tą, kaip jūs teisingai pastebite, Rusijos klausimą, aš kaip tik sakiau, kad šalia žmogaus teisių, šalia teisinės valstybės reikalų, kam Europos Taryba skiria daug dėmesio, reikėtų, kad Europos Taryba skirtų dar daugiau dėmesio ir trečiai vertybei, kurią Europos Taryba gina pagal savo apibrėžimą – demokratijai, nes demokratija, mano įsitikinimu, visame Europos kontinente susiduria su vis didesniais iššūkiais tiek senojoje Europoje, tiek naujoje Europoje. Ir tie iššūkiai yra visur labai panašūs, tai yra populizmo, radikalizmo ir net ekstremizmo plėtra. Šitoje srityje Europos Taryba galėtų suvaidinti tokį labai svarbų vaidmenį, tokio, kaip aš vadinu, ankstyvo perspėjimo, kad prasideda procesai, kurie gali nuvesti į dideles problemas.
Ir vienas iš tų reiškinių iš tikrųjų yra ir tai, ką mes matėme pastaraisiais metais, to paties mūsų kolegos, partinio kolegos Viktoro Orbano veiksmai. Tai aš manau, kad Europos liaudies partija padarė tikrai svarbų žingsnį, teisingą žingsnį, gal net šiek tiek pavėluotą, bet savalaikį, vis tiktai pasakydama, kad su tokiomis tendencijomis mes, kaip bendruomenė, besiremianti krikščioniškomis konservatyviomis vertybėmis, demokratijos, žmogaus teisių vertybėmis, nesitaikstysime.
– Ką gi, labai ačiū jums. Dabar lauksime bent jau kitos savaites ir vilsimės, aišku, kad jūs būsite tarp tų žmonių, kurie bus pateikti Parlamentinei Asamblėjai balsavimui, kad galėtumėte užimti Europos Tarybos generalinio sekretoriaus postą.
