Migrantai apie gyvenimą Pabradės Registracijos centre: „Tai vis tiek yra tarsi kalėjimas“

„Tai vis tiek yra tarsi kalėjimas“, „virš galvos – tik dangus“, „tarsi žmogus pusę metų būtų ėjęs iš proto“ – taip kai kurie užsieniečiai apibūdina laiką, praleistą Pabradės Užsieniečių registracijos centre. Jų pasakojimai labai skiriasi: vieni kalba apie sunkias sąlygas, daugybę apribojimų ir nuolatinį stresą, kiti – priešingai, prisimena gerą maistą ir normalią kasdienybę.

Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) su kai kuriais iš šių vertinimų nesutinka. Tarnybos atstovas Giedrius Mišutis sako, kad daugelis skundų grindžiami subjektyviu vertinimu, o dalis pasakojimų yra susiję su laikotarpiu, kai centras veikė pagal kitas taisykles. Jo teigimu, valstybė užsieniečiams užtikrina reikiamas sąlygas, medicininę ir psichologinę pagalbą, o judėjimo apribojimai priklauso nuo jų statuso.

„Tarsi žmogus ten pusę metų būtų ėjęs iš proto“

LRT.lt paskelbus straipsnį apie užsieniečių apgyvendinimo centruose Lietuvoje kylančias problemas, susijusias su pagrindinių gyvenimo sąlygų užtikrinimu, su redakcija susisiekė keli rusakalbiai migrantai. Jie papasakojo apie savo patirtį tokiose institucijose.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba:

2023 m. vasarą neteisėtai Lietuvos ir Baltarusijos sieną kirtusi Rusijos pilietė, kuri paprašė neskelbti jos tikrojo vardo ir straipsnyje bus vadinama Ana, Pabradės Užsieniečių registracijos centre praleido apie septynis mėnesius.

Pokalbyje su LRT.lt ji papasakojo apie nešvarias patalpas, prastą maistą, judėjimo ribojimus ir sunkumus, kilusius prireikus medicininės pagalbos.

Pasak moters, ji kartu su vyru iš Baltarusijos pateko į Lietuvą persikėlę per ežerą, o paskui juos aptiko sienos apsaugos pareigūnai.

„Mes pasisakėme prieš Rusijos politiką ir paprašėme politinio prieglobsčio. Mūsų ieškojo pasitelkę dronus, šunis ir termovizorius. Iš pradžių manė, kad esame kažkokie specialiai parengti žmonės, o mes tiesiog greitai bėgome“, – su šypsena prisimena ji.

Sulaikyti sutuoktiniai keletą dienų buvo laikomi pasienio poste, o vėliau išsiųsti į Pabradę. Pirmąsias dienas migrantai praleido izoliatoriuje. „Ten mus pirmą kartą per visą tą laiką pamaitino. Kelias dienas nevalgius tas maistas atrodė skaniausias gyvenime“, – pasakoja Ana.

Tačiau vėliau įspūdžiai pasikeitė. Per septynis mėnesius moteris spėjo pagyventi keliuose korpusuose – tiek atviro, tiek uždaro tipo. Jos teigimu, ypač slogi atmosfera vyravo uždarose patalpose.

„Įeini į kambarį ir jauti, kad žmogus ten kokius pusę metų ar metus ėjo iš proto. Viskas nešvaru, apleista. Atrodė, kad niekas nieko neprižiūri. Iš tos vietos tiesiog dvelkė depresija“, – sako ji.

Nors centre dirba valytojos, gyventojams dažnai tekdavo patiems išsireikalauti valymo priemonių ir po keletą valandų tvarkyti kambarius.

„Maisto kiekis neapskaičiuotas suaugusiam žmogui“

Pasak pašnekovės, kita problema buvo maitinimas. Moteris tvirtina, kad juos maitindavo tris kartus per dieną, tačiau porcijos buvo nedidelės ir dažnai kompensuojamos dideliu kiekiu baltos duonos.

„Porcijos dydis tarsi apskaičiuotas žmogui, kuris tik valgo ir guli. Jei sportuoji ar tiesiog daugiau judi, gyventi valgant tokį maistą neįmanoma“, – teigia Ana.

Pasak jos, mėsos buvo duodama retai ir mažomis porcijomis, o kai kurie produktai buvo nešvieži: „Būdavo, kad paimi salotas ir iš karto supranti, kad jos sugedusios. Tekdavo tiesiog išmesti.“

Ana taip pat prisimena atvejį, kai vakarienei suvalgę mėsos su pupelėmis aštuoni ar devyni žmonės apsinuodijo.

„Žmonės parašė kolektyvinį skundą. Tačiau, užuot iškėlusi maisto kokybės klausimą, vadovybė išbarė virėjus ir sugriežtino taisykles“, – pasakoja rusė.

Uždari korpusai ir apribojimai

Pasak moters, centre gyvenantys žmonės suskirstomi į kelias kategorijas, priklausomai nuo statuso. Griežčiausi apribojimai taikomi asmenims, kurie laikomi migracijos režimo pažeidėjais. Ana teigia, kad net ir žmonės, turintys laisvesnį statusą, nuolat tikrinami, jiems taip pat taikomi apribojimai.

„Norint išeiti, kartais tekdavo pusvalandį laukti darbuotojo, kad jis atrakintų duris. Stovi ir lauki, kitų variantų nėra“, – sako Ana.

Jos teigimu, centro teritorija pakankamai tvarkinga – aplink pušys, pavėsinės, sporto aikštelės, tačiau gyventojams neleidžiama naudotis daugeliu zonų. „Iš išorės viskas atrodo gražiai. Bet net pavėsinėse mums dažnai draudė sėdėti. Viena pamaina elgėsi normaliai, kita – išvarydavo“, – sako moteris.

Gyvendama centre Ana susirgo COVID-19 ir buvo paguldyta į izoliatorių: „Davė paracetamolio, vitamino C ir liepė gydytis. Jei sveikata būtų buvusi prastesnė, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak jos, į izoliatorių pareigūnai ir socialiniai darbuotojai užsukdavo retai.

„Lieki vienas užrakintoje patalpoje ir nežinai, kada kas nors pas tave ateis“, – tęsia pašnekovė.

Ana teigia, kad galimybės kreiptis į gydytojus buvo ribotos, o medicininė pagalba teikta daugiausia tik skubiais atvejais. Išėjus iš centro, problemos nesibaigė. Moteris sako, kad įteisinti savo statusą Lietuvoje jai užtruko maždaug trejus metus.

„Tai vis tiek yra tarsi kalėjimas“: baltarusis – apie Pabradėje praleistą parą

Baltarusijos gyventojas, paprašęs neskelbti jo tikrojo vardo, Pabradės Užsieniečių registracijos centre atsidūrė šių metų vasarį, pateikęs naują prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje. Jis teigia šalyje gyvenąs nuo 2023 m. ir jau kelerius metus bandąs įrodyti migracijos tarnyboms, kad Baltarusijoje jam gresia persekiojimas už dalyvavimą protestuose ir streikų organizavimą.

Pašnekovas, kurį šiame straipsnyje vadinsime Aliaksandru, papasakojo, kad kai dar kartą kreipėsi į migracijos tarnybą, jis buvo sulaikytas ir nuvežtas į Pabradę, ten laukė teismo sprendimo.

„Paskutinį teismo procesą buvau pralaimėjęs, todėl tuo metu Lietuvoje gyvenau nelegaliai. Kai pateikiau dokumentus dėl pasikeitusių aplinkybių, mane suėmė ir nuvežė į centrą, kol bus priimtas teismo sprendimas“, – pasakoja jis.

Pabradėje vyras praleido šiek tiek daugiau nei parą. Išnagrinėjęs bylą, teismas leido jam gyventi pas merginą Lietuvoje ir įpareigojo reguliariai pranešti apie savo buvimo vietą. Nors jo patirtis Užsieniečių registracijos centre buvo trumpa, įspūdžiai įsirėžė gana giliai.

„Atmosfera ten slogi. Kaip bežiūrėtum, tai vis tiek yra kalėjimas. Galbūt jo negalima lyginti su Baltarusijos įstaigomis, bet vis tiek esi užrakintas ir nežinai, kas bus toliau“, – sako Aliaksandras.

Pasak jo, daugelis šalia buvusių žmonių buvo dar labiau išsigandę.

„Aš bent jau supratau, kas manęs laukia. O daugelį kitų sulaikė netikėtai – vienus oro uoste, kitus po dokumentų patikrinimo. Dauguma jų buvo nelegalūs migrantai. Žmonės buvo prislėgti, daugelis tiesiog sėdėjo ir tylėjo“, – prisimena baltarusis.

Jo nuomone, ypač sunku migrantams iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių. „Baltarusiams ir ukrainiečiams buvo lengviau bent jau dėl to, kad darbuotojams su mumis lengviau bendrauti – panaši kalba, panašus mentalitetas. O žmonėms iš kitų kultūrų buvo kur kas sunkiau“, – mano pašnekovas.

Išpaišytos sienos ir vienkartiniai šaukštai

Aliaksandras pasakoja, kad žmonės, laukiantys teismo sprendimo, apgyvendinami bendroje laikino sulaikymo kameroje, kurioje telpa maždaug dešimt žmonių.

„Iš išorės koridoriai atrodo normaliai, bet pati kamera palieka nemalonų įspūdį. Sienos išmargintos užrašais, maldomis, piešiniais ir ten anksčiau buvusių žmonių vardais“, – sako jis.

Pasak pašnekovo, patalpoje įrengtas atskiras sanitarinis mazgas, tačiau privatumo praktiškai nėra.

„Tualetas atskirame kambaryje, kvapų nėra, veikia ventiliatorius. Tačiau kabinos be durų. Suprantu, kad tai padaryta saugumo sumetimais, bet būtų galima įrengti bent kokias nors pertvaras“, – mano vyras.

Dar viena jo paminėta problema – elementarių buities daiktų trūkumas. „Maistą atnešė induose ir išdalino vienkartinius šaukštus ir šakutes. Bet tik pirmą kartą. Vėliau juos reikėdavo plauti ir naudoti pakartotinai“, – pasakoja Aliaksandras.

Pasak jo, buitinė technika taip pat toli gražu nebuvo geriausios būklės. „Kambaryje stovėjo virdulys su sulūžusiu mygtuku. Įjungtas į kištukinį lizdą, jis iš karto pradėdavo veikti. Keletą kartų teko tiesiog ištraukti kištuką iš lizdo, kad virdulys nesudegtų“, – prisimena pašnekovas.

Baltarusio teigimu, kameroje lovos buvo naujos, tačiau prie jų buvo priderinti netinkami čiužiniai – per maži tokioms lovoms. Patalynė taip pat buvo netinkamo dydžio. Anot jo, kameroje vienu metu buvo apie dešimt žmonių – baltarusiai, ukrainiečiai ir arabų šalių piliečiai.

Skirtingos sąlygos skirtingoms migrantų kategorijoms

Po teismo dalis žmonių perkeliami į laisvesnes gyvenimo sąlygas, o kitiems tenka likti griežtesnėje priežiūroje.

„Man buvo leista gyventi pas merginą ir tiesiog registruotis. Kiti asmenys, kurie buvo ne kartą sulaikyti arba pažeidė taisykles, buvo apgyvendinti kituose korpusuose, ten buvo nuolat stebimi“, – pasakoja Aliaksandras.

Jo nuomone, viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad nesudaromos adaptacijos galimybės iš visiškai kitokios kultūrinės aplinkos atvykusiems žmonėms. „Mačiau, kaip sunku kai kuriems žmonėms. Jiems reikia paaiškinti pačius elementariausius dalykus: kaip naudotis santechnika, kaip čia tvarkoma buitis. Tačiau pirmą dieną niekas nieko labai neaiškina. Tiesiog atveža ir viskas“, – sako jis.

Vis dėlto vyras pabrėžia suprantąs sunkumus, su kuriais susiduria centro darbuotojai.

„Tikriausiai Lietuva tiesiog nebuvo pasirengusi priimti tokio skaičiaus žmonių. Tačiau daugelį kasdienių problemų būtų galima išspręsti gana paprastais dalykais – indais, puodeliais, tinkama įranga. Tam nereikia didelių investicijų“, – mano pašnekovas.

Pasak jo, didžiausias išbandymas daugumai žmonių yra ne kasdienis nepatogumas, o neapibrėžtumas. „Sunkiausia yra nežinomybė. Tu nežinai, kas bus rytoj, nežinai, ar tau leis pasilikti, ar išsiųs atgal. Būtent tai slegia labiausiai“, – sako Aliaksandras.

Baltarusis: „Virš galvos – tik dangus“

Baltarusis Hlebas (pavardė redakcijai žinoma) atsidūrė Užsieniečių registracijos centre Pabradėje po to, kai Lietuvos valdžios institucijos jį pripažino grėsme nacionaliniam saugumui ir panaikino jo dokumentus. Jo teigimu, per Lenkiją į Lietuvą jis atvyko legaliai su humanitarine viza, gavo leidimą gyventi kaip aukštos kvalifikacijos IT specialistas ir daugiau nei metus dirbo pagal specialybę.

„Praeityje turiu politinių epizodų – dalyvavau protestuose Baltarusijoje. Kai man buvo pasakyta, kad keliu grėsmę saugumui, advokatas patarė prašyti prieglobsčio“, – pasakoja Hlebas.

Baltarusis pateikė prašymą Migracijos departamentui, o netrukus po to į jo duris pasibeldė migracijos tarnybos pareigūnai. Vyras buvo nuvežtas į Pabradę. Automobilyje kartu su juo važiavo du kurdų kilmės migrantai, vėliau jie buvo apgyvendinti toje pačioje kameroje.

Pasak Hlebo, sąlygos šioje centro dalyje priminė kalėjimą. Trys vyrai buvo uždaroje patalpoje su mažu grotuotu langu ir galėjo išeiti į lauką tik gavę darbuotojų leidimą.

„Parūkyti mus išvesdavo į vidinį kiemelį, kurio matmenys buvo maždaug 3,5 ir 3,5 metro. Virš galvos – tik dangus, kaip kalėjime“, – pasakoja jis.

Teismo posėdis jo byloje vyko nuotoliniu būdu. Hlebas tvirtina, kad posėdžio metu specialiųjų tarnybų atstovas jam uždavinėjo įžeidžiančius klausimus ir kaltino jį galimai dirbant Rusijos naudai.

„Mane vadino vos ne šnipu. Man tai atrodė absurdiška, nes Baltarusija pati yra veikiama Rusijos, o aš dalyvavau protestuose prieš režimą. Atrodė, kad tai ne Europos teismas, o tipiška baltarusiška teismo parodija“, – sako jis.

Galų gale advokatui pavyko pasiekti, kad būtų skirta švelnesnė kardomoji priemonė: teismas leido Hlebui laukti tolesnių sprendimų savo gyvenamojoje vietoje. Tačiau jo išlaisvinimas užtruko.

Pas kaimynus aptiko utėlių

Kaip prisimena pašnekovas, po teismo paaiškėjo, kad jo kameros kaimynai turi utėlių, todėl patalpa buvo uždaryta karantinui.

„Jau buvau informuotas apie teigiamą sprendimą, bet dėl karantino manęs nenorėjo išleisti. Pasakė: „Sėdėk toliau“, – pasakoja jis.

Iš viso uždarose centro ir tarpinės įstaigos patalpose Hlebas praleido šiek tiek daugiau nei dvi paras. Apie gyvenimo sąlygas Pabradėje jis atsiliepia nevienareikšmiškai. Viena vertus, jo teigimu, patalpos buvo šiltos ir švarios, o maisto net per daug.

„Maitino labai gerai. Kiekvieną dieną atnešdavo maisto davinius, viskas buvo skanu“, – prisimena jis.

Kita vertus, iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai, įskaitant receptinius vaistus. „Vaistus paėmė ir visą tą laiką aš negalėjau jų vartoti“, – sako vyras.

Baltarusiui ypač įstrigo epizodas su knyga, kurios jis paprašė bibliotekoje, norėdamas atsipalaiduoti po to, kas vyko. „Man atnešė kažkokią knygą apie senovės rusus ir skraidančius laivus. Visiška nesąmonė. Aplink ir taip vyko beprotybė, o aš dar apie tai skaičiau“, – juokiasi Hlebas.

Pasak jo, pro langus nuolat sklido šauksmai ir triukšmas iš kitų centro korpusų, kuriuose gyveno migrantai iš Sirijos ir Afrikos šalių.

„Buvo nuolatinis šurmulys tarsi rytietiškame turguje. Žmonės šaukė, keikėsi, kildavo įvairių konfliktų. Visi jie buvo atsidūrę stresinėje situacijoje“, – pažymi jis.

Hlebas Pabradėje išbuvo neilgai, tačiau sako iš kitų užsieniečių, kurie ten buvo laikomi mėnesių mėnesius, girdėjęs apie dar sunkesnius atvejus.

Mišutis: tikrovės neatitinkantys lūkesčiai

VSAT atstovas G. Mišutis, komentuodamas migrantų pasakojimus apie gyvenimą Pabradės Užsieniečių registracijos centre, paragino atsižvelgti į tai, kad daugelis istorijų susijusios su skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis apgyvendinimo sąlygomis. Pasak jo, dalis aprašytų įvykių vyko dar tuomet, kai už užsieniečių apgyvendinimą, socialinę pagalbą ir kasdienį gyvenimą buvo atsakingi pasienio pareigūnai, o dabar didžioji dalis šių funkcijų perduota Priėmimo ir integracijos agentūrai.

Pasak G. Mišučio, daugelis skundų susiję ne tiek su tikrosiomis gyvenimo sąlygomis, kiek su tikrovės neatitinkančiais lūkesčiais.

„Labai dažnai nelegaliai į Lietuvą patekę žmonės atvyksta turėdami pernelyg didelių lūkesčių. Jie įsivaizduoja tam tikrą būsto, maitinimo ir medicininių paslaugų lygį. Kai kurie tikisi brangaus gydymo, operacijų ar dantų protezavimo. Tačiau valstybė užtikrina tai, kas numatyta įstatymuose ir būtina žmogaus oriam gyvenimui“, – paaiškino jis.

VSAT atstovo teigimu, ypač didelį nusivylimą jaučia tie, kuriems nesuteikiamas prieglobstis.

„Kai lūkesčiai neatitinka tikrovės, susidaro įspūdis, kad viskas blogai. Tai labai akivaizdu tokiuose pasakojimuose“, – pažymėjo pareigūnas.

Apie judėjimo laisvę ir „užrakinimą“

G. Mišutis suabejojo kai kuriais Anos teiginiais. Jo teigimu, jei kalbama apie prieglobsčio prašytoją, laukusią sprendimo byloje be judėjimo laisvės apribojimų, ji turėjo teisę išeiti iš centro teritorijos ne ilgiau kaip 24 valandoms.

„Pasakojimo dalis apie nuolatinį užrakinimą ir apribojimus nevisiškai atitinka tuometę situaciją“, – teigė jis.

Pareigūnas taip pat paneigė teiginį, kad moteris neva gavo maisto tik atvykusi į centrą.

„Ji pasakojo, kad pirmą kartą maisto gavo tik tada, kai ją atvežė į Užsieniečių registracijos centrą. Tai taip pat nėra tiesa. Po kiekvieno sulaikymo, kai užsieniečiai atsiduria pasienio postuose, jiems, žinoma, nėra patiekiamas maistas iš kavinės ar keli karšti patiekalai, bet jie gauna visiškai normalius sausus maisto davinius ir karštus gėrimus. Taigi jie tikrai nelieka alkani. Ir jau iš šio fakto matyti tam tikras nusiteikimas – tarsi viskas būtų blogai, tarsi nuolat ko nors trūktų“, – pabrėžė G. Mišutis.

„Už švarą kambariuose atsakingi patys gyventojai“

VSAT atstovas pakomentavo ir skundus dėl nešvarių kambarių. Jo teigimu, valytojos tvarko bendrojo naudojimo patalpas, koridorius ir sanitarinius mazgus, o už švarą gyvenamuosiuose kambariuose atsakingi patys užsieniečiai.

„Gyventojams išduodamos visos būtinos valymo ir higienos priemonės. Jei žmonės, turėdami pakankamai laiko ir viską, ko reikia, nesitvarko, sunku priimti tokius prieš įstaigą nukreiptus skundus“, – sakė jis.

G. Mišutis pažymėjo, kad šeimos paprastai apgyvendinamos atskiruose kambariuose ir nėra verčiamos dalytis gyvenamąja erdve su nepažįstamais žmonėmis.

„Žinoma, negaliu pasakyti, kokia buvo konkretaus kambario būklė prieš trejus metus. Tačiau principas paprastas: žmogus pats palaiko tvarką savo aplinkoje“, – paaiškino pareigūnas.

Kritikos sulaukė ir medicininė pagalba, vaistų konfiskavimas. Pasak G. Mišučio, pasienio pareigūnai negalėjo savarankiškai spręsti, kokius vaistus galima palikti asmeniui. „Sulaikytasis mums nežinomas. Nežinome jo ligos istorijos, nežinome, kokie tai vaistai. Todėl sprendimą priima gydytojas“, – paaiškino jis.

VSAT atstovas papasakojo, kad centre dirba gydytojas ir slaugytojos, jie vertina atvykusiųjų sveikatos būklę, tikrina vaistus ir, jei reikia, skiria gydymą.

„Jei reikia papildomos pagalbos, žmonės siunčiami į ligonines. Labai dažnai pacientai vežami į Švenčionių ligoninę, taip pat yra buvę atvejų, kai jie būdavo siunčiami į Santaros klinikas“, – pažymėjo pašnekovas.

Pasak jo, skundai dėl medicininės pagalbos trūkumo neatitinka tikrovės, nes medicinos pagalba buvo ir yra prieinama. Pareigūno teigimu, kiekvienas pranešimas yra išnagrinėjamas, o prireikus žmogus siunčiamas į specializuotas gydymo įstaigas. Kartu G. Mišutis pripažino, kad kai kurie migrantai tikisi žymiai platesnio paslaugų spektro.

„Jei lūkesčiai susiję su brangiomis operacijomis ar dantų protezavimu, tai tokių paslaugų centras neteikė ir neteikia“, – sakė jis.

VSAT atstovo teigimu, naujai atvykusiems užsieniečiams paaiškinamos pagrindinės gyvenimo centre taisyklės: papasakojama apie dienotvarkę, parodomos patalpos, paaiškinama, kur kreiptis pagalbos ir kaip naudotis infrastruktūra. Jis pažymėjo, kad tarp skirtingų kultūrų atstovų iš tiesų pasitaiko tokių, kurie ne iš karto susiorientuoja naujoje aplinkoje, tačiau darbuotojai ir kiti gyventojai gali padėti jiems susigaudyti. Pašnekovas pabrėžė, kad kalbama apie suaugusius žmones, kurie gali paklausti, jei ko nors nesupranta.

„Juk tai vis dėlto suaugę žmonės. Niekas neveda žmogaus į tualetą ir nepaaiškina žingsnis po žingsnio, kurį mygtuką paspausti duše ir kurią rankenėlę pasukti. Jei žmogus ko nors nežino, jis gali paklausti, kaip bet kuris į viešbutį atvykęs svečias klausia, kur kas yra ir kaip tuo naudotis“, – pažymėjo G. Mišutis.

Apie izoliaciją ir sanitarines sąlygas

Komentuodamas pasakojimus apie tariamą sergančių žmonių izoliavimą ir užrakinimą, VSAT atstovas pažymėjo, kad šiuo metu neįmanoma atkurti visų prieš trejus metus buvusių atvejų detalių. Tačiau jis pabrėžė, kad izoliavimo patalpos naudojamos pagal medicinines indikacijas.

„Jei žmogus buvo izoliuotas, tai padaryta dėl su sveikata susijusių priežasčių. Tai nebuvo kokia nors bausmė“, – sakė jis.

Pareigūnas atmetė teiginius apie tariamą privatumo trūkumą tualetuose ir dušuose. „Tai ne sovietinės kareivinės. Ten yra įprasti sanitariniai mazgai su uždaromomis durimis ir atskiros dušo kabinos“, – paaiškino G. Mišutis.

VSAT atstovas prieštaringais pavadino skundus dėl nepakankamo maitinimo. Jis atkreipė dėmesį, kad net pačių migrantų pasakojimuose maitinimo vertinimai labai skiriasi: vieni kalba apie maisto trūkumą, kiti apie maitinimą atsiliepia teigiamai.

„Du žmonės kalba apie tą patį maistą, bet vertina jį visiškai priešingai. Tai labai subjektyvus dalykas“, – pažymėjo jis.

Pasak G. Mišučio, gyventojai maitinami tris kartus per dieną ir gali rinktis vieną iš kelių meniu variantų: įprastą, be kiaulienos arba vegetarišką. Prireikus gydytojas skiria dietinį maistą. Jo teigimu, mitybos normos nėra centro administracijos išgalvotos – jas apskaičiuoja specialistai, kaip ir mokyklose, ligoninėse ir kitose įstaigose. Be to, kai kurioms kategorijoms priskirti užsieniečiai gali savarankiškai pirkti maisto produktus ir patys ruošti sau maistą.

G. Mišutis pakomentavo skundus ir dėl žmonių psichologinės būklės. Jis pripažino, kad prieglobsčio prašytojų nerimas, stresas ir depresija yra visiškai suprantami. „Žmonės nežino, ar jiems bus suteiktas prieglobstis, kas toliau nutiks jų gyvenime. Tai visiškai suprantami žmogiški jausmai“, – sakė jis.

Pasak jo, centre dirba psichologai, vertėjai ir socialiniai darbuotojai. „Psichologinė pagalba teikiama, be kita ko, ir rusų kalba. Be to, yra vertėjų ir socialinių darbuotojų, kurie padeda žmonėms spręsti kasdienius klausimus ir organizuoja įvairias veiklas“, – pažymėjo VSAT atstovas.

„Tai nėra sanatorija ar SPA centras“

Atsakydamas į kai kurių migrantų teiginius, kad centras primena kalėjimą, G. Mišutis priminė, kad gyvenimo sąlygos priklauso nuo asmens teisinio statuso. Asmenims, sulaikytiems teismo sprendimu, iš tiesų taikomi judėjimo apribojimai. O štai prieglobsčio prašytojai gali išeiti iš centro tam tikram laikui.

Pasak pareigūno, skirtingoms gyventojų kategorijoms numatytos atskiros zonos, tačiau visi jie turi galimybę naudotis pasivaikščiojimo takais, sporto aikštelėmis, treniruokliais ir kita infrastruktūra.

„Nėra taip, kad žmogus uždaromas kambaryje su mažu langeliu ir jis nieko daugiau nemato. Tai neatitinka tikrovės“, – pareiškė jis.

„Kalbant apie teritorijas, taip, jos yra atskirtos: atskirai laikomi tie, kurie yra suimti, ir tie, kuriems taikomas laisvesnis judėjimo režimas. Ir vėlgi tai daroma saugumo sumetimais – siekiant užkardyti bet kokių daiktų perdavimą ir užkirsti kelią įvykiams, susijusiems su nusikalstamais aspektais. Tai būtina pačių žmonių saugumui užtikrinti. Tačiau lauko infrastruktūra naudojasi ir vieni, ir kiti, įskaitant sulaikytuosius“, – patikslino VSAT atstovas.

G. Mišutis taip pat pabrėžė, kad šiuo metu centras nėra perpildytas iki kritinio lygio. „Šiuo metu užimta maždaug trečdalis turimų vietų. Jokios spūsties ar vietų trūkumo nėra“, – sakė jis.

Apibendrindamas VSAT atstovas pažymėjo, kad daugelis skundų yra subjektyvūs.

„Tai nėra sanatorija ar SPA centras. Nė viena valstybė negali sukurti tokių sąlygų, kurios tenkintų absoliučiai visus. Todėl skundų buvo, yra ir bus“, – reziumavo jis.