„Kunigas yra šventas“ arba „nereikia juodinti Bažnyčios“ – tokias frazes, anot kunigų seksualinę prievartą patyrusių asmenų, jiems teko išgirsti. Kad visuomenė tarsi nemato kunigų nusižengimų, rodo ir tai, kad po paskelbtos žinios apie naujus teisėsaugos tyrimus į piketą susirinko tik 4 žmonės. Prieš kelis dešimtmečius kardinolo Henryko Gulbinowicziaus seksualinį tvirkinimą patyrusi Alina Obolewicz klausia, ar visuomenė pajėgi labiau spausti Bažnyčią, griežčiau reaguoti ir užkardyti tokius nusikaltimus Lietuvoje. Apie tai buvo kalbama LRT TELEVIZIJOS laidoje „Ne taip paprasta“.
„Klausykloj bažnyčioj, koplyčioj, pirmos išpažinties metu pradėjo klausinėti apie berniukų lytinius organus. Ar aš su broliuku maudausi vienoj vonioj, ar esu mačiusi berniukų lytinius organus, ar liečiau, ar bučiavausi.
Aš sakau, kad man vienuolika metų, aš dar per maža, o jis toliau ten kažką dūsauja toj klausykloj ir judina kažką po sutana. (...) Blogai jaučiausi po to, kad aš buvau liudininkė kažkokio proceso, kurio aš kaip vaikas dar nežinojau ir negalėjau suprasti. Be to, pamačiau visą tą vaizdą, kaip baigė masturbuotis. Visa tai nustūmiau į pasąmonę. Aš sapnavau košmarus, aš bijojau vyrų, ypač kunigų“, – kalba Alina Obolewicz.
Laidos „Ne taip paprasta“ įrašas:
„Iki šiol nematome adekvačios reakcijos“
Šią vasarą išgirdome apie du jau teismą pasiekusius tyrimus, kuriuose vienas kunigas kaltinamas 23-ejus metus galimai vykdęs seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, o kitas – disponavęs vaikų pornografija. Tuomet Vilniaus arkivyskupijos atstovas Mykolas Sotničenka sakė: „Bažnyčia yra ne tik vyskupai ir kunigai. Bažnyčia yra visi pakrikštytieji.“ Lietuvoje tai yra daugiau nei du milijonai žmonių.
Kalbėdama apie visuomenės atsakomybę psichologė, iniciatyvinės grupės „Svarbus reikalas“ atstovė Danutė Gailienė primena, kad Bažnyčia yra griežta hierarchinė struktūra.
„Kaip niekur kitur šioje struktūroje hierarchai yra hierarchai, tai yra vertikali struktūra ir atsakomybė hierarchų, Bažnyčios vadovų yra ypatinga. (...) Lietuvoje nematome adekvačios reakcijos. Iki šiol matome daugiausia tik atsikalbinėjimus, neigimus. Tai nenorima atsakomybe dalintis, kol nematyti atsakingųjų asmenų tikrai rimtų reakcijų“, – sako Danutė Gailienė.
Vienuolis dominikonas, kunigas Jokūbas Marija Goštautas pritaria, kad Bažnyčia yra hierarchinė struktūra, bet mano, kad tokios problemos yra visos visuomenės reikalas.
„Hierarchinė struktūra priima sprendimus, hierarchinė struktūra nusprendžia, kokia kryptimi eisime, bet mes apskritai gyvename didžiuliame kultūros keitimosi periode, kur dalykai tampa vieši daug greičiau, negu būdavo prieš trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt metų.
Ir tai nėra mano išradimas. Šešerius metus gyvenau Prancūzijoje kaip tik tuo metu, kai įvyko didysis sprogimas Prancūzijos Bažnyčioje, kai pasipylė atvejai. Galime įsivaizduoti: tai yra 330 tūkst. išnaudotų vaikų. (...) Ir kodėl? Dėl to, kad nebebuvo įmanoma nutylėti“, – sako vienuolis.
„Lietuvos ryto“ Žurnalistinių tyrimų skyriaus redaktorė, tyrusi ir aprašiusi kunigų pedofilijos skandalus, Rasa Karmazaitė sako, kad visuomenė turi teisę užduoti klausimus ir reikalauti, kad prieš įstatymą visi būtų lygūs.
Anot jos, jei klausimai nebus keliami, tuomet liks tik laukti kitos audros ir klausytis, kaip Bažnyčia nusimeta nuo savęs atsakomybę.
„Taigi jau ne pirmą kartą atliekamos kratos. Jos buvo atliekamos ir dėl Vilniaus arkivyskupijos kanclerio anksčiau, buvo ieškoma vaikų pornografijos, nes jos buvo rasta jo namuose esančiame planšetiniame kompiuteryje. Taigi buvo krata ir arkivyskupijoje. Ir kas tada buvo? Ką arkivyskupas pareiškė? Kad jiems nežinoma, dėl ko vyko krata, nors iš tiesų jų atstovas kratoje dalyvavo. Tada ir girdėsim tokius atsikalbinėjimus ir raginimus melstis arba pasitikėti Dievu, kad išspręstų tą problemą“, – teigia pašnekovė.
Visuomenė toleruoja kunigų nusižengimus
Šio skandalo kontekste Lietuvos Bažnyčios hierarchai kartoja: „Mes žiūrime į kitų šalių pavyzdžius ir žiūrime, pavyzdžiui, į Lenkiją, kuri yra didesnė, ne mažiau katalikiška ir taip toliau.“ Lenkijoje kardinolas Henrykas Gulbinowiczius pripažintas kaltu dėl nusižengimų. Tai paskelbė ir Vatikanas. Nors jis buvo Vroclavo arkivyskupas, jį buvo uždrausta laidoti Vroclavo katedroje, jam dar esant gyvam neleista dalyvauti viešose pamaldose, dėvėti arkivyskupo drabužius.
Tuo metu Vilniaus rajone yra rengiama gyventojų apklausa, ar reikėtų pervadinti jo vardu pavadintą gatvę, ar jis turi likti garbės piliečiu, ar ne.
Lietuvos socialinių mokslų centro direktorė Milda Ališauskienė sako, kad kai „nepavyksta suprantama kalba gyventojams išaiškinti, kas įvyko, arba nenorima išaiškinti, kas įvyko, kodėl tas žmogus neteko visų savo regalijų, pavyzdžiui, Lenkijoje, tada galbūt yra ieškoma sprendimų prisidengiant demokratija, kad mes atliksime apklausą“.
Anot jos, vertinant naujausius atvejus, buvo tik laiko klausimas, kada Lietuvoje imsime girdėti apie realius pedofilijos atvejus Katalikų Bažnyčioje.
M. Ališauskienė sako, kad Bažnyčioje hierarchinė struktūra egzistuoja ne vien dėl Bažnyčios noro, bet ir dėl visuomenės palaikymo. Pašnekovės teigimu, visuomenė toleruoja kunigų nusižengimus.
„Mes žinome atvejų, kai kunigai yra praktiškai sudievinami bendruomenėse, kai jie tampa aukščiau įstatymo, kai jie tampa aukščiau visokių žmogiškų santykių, susitarimų, taisyklių. Juk girdime tuos atvejus“, – teigia M. Ališauskienė.
Kad visuomenė nekreipia dėmesio į kunigų nusižengimus, rodo ir tai, kad po paskelbtos žinios apie naujus teisėsaugos tyrimus į piketą susirinko tik 4 žmonės.
Prieš penkerius metus į tikėjimą atsivertęs aktorius ir dviejų vaikų tėtis Marius Repšys sako, kad, nors yra stačiatikis, jam vis tiek skaudu girdėti tokias istorijas. Tačiau jis teigia, kad nuo tikėjimo nenusisuks: „Mes vairuojam, keliuose žūsta daug žmonių, bet vis tiek neatsisakom sėsti prie vairo.“
D. Gailienė teigia, kad Bažnyčioje patirti nusikaltimai palieka ypatingų traumų.
„Vis tiek vieni žmonės sako „aš tikintis“, kiti yra netikintys, bet visiems yra kažkas tokio aukštesnio, tyresnio, yra viltis, kad yra kažkoks objektyvus gėris. Ir kai šie dalykai nutinka būtent bažnytinėje erdvėje, dvasingumo aspektas yra ypač skaudus“, – sako D. Gailienė.
Tuo metu vienuolis Jokūbas Marija Goštautas teigia, kad jam tokie atvejai yra didžiulis vilties ženklas: „Kodėl vilties? Nes tai yra dalykai, kurie iš tikrųjų netgi tam tikra prasme ištiria mūsų tikėjimą. Ant ko stovi mūsų tikėjimas? Ant protingų, išmintingų kunigų, ant gražių žodžių ar kažkokių idėjų, ar iš tikrųjų ant to tikėjimo pagrindo?“
Apsinuoginti prieš visą Lietuvą
Socialiniuose tinkluose žmonės klausia, „kodėl tos [Gulbinowicziaus] aukos dvidešimt ketverius metus tylėjo, o dabar atsibudo? Ar nepaaiškės, kad tai kažkieno pasirinktas būdas sąmoningai juodinti Bažnyčią?“
Kitas komentatorius rašo: „Savo akimis matėte, kad jis tą darė? Tai apie ką mes tada kalbame?“
Tačiau A. Obolewicz sako: „Aš buvau tvirkinama. Man sunku kalbėti ir po kiekvieno interviu turiu atsigauti kelias dienas. Man net skauda fiziškai, ne tik morališkai, dvasiškai, psichologiškai. Tai aš nelabai įsivaizduoju, kaip susitvarko tie žmonės, kurie būdami vaikai buvo prievartaujami, ir dar ne šiaip kažkokių pedofilų, o kunigų, kuriais šventai pasitikėjo.“
Ji pasakoja, kad dar ir dabar soc. tinkluose sulaukia neapykantos kalbos, jei viešina su šia tema susijusią informaciją.
„Labai daug heito, ypač iš tų Vilniaus rajono savivaldybės narių, kurie nuolat atmeta pasiūlymą pakeisti gatvių pavadinimus“, – kalba moteris.
Psichologė D. Gailienė sako, kad jeigu aukos yra vaikai, tai jie tyli, nes nesupranta, kas vyksta, neturi žodžių, kuriais galėtų įvardyti savo patirtį. Tuo metu suaugę jaučia didelę gėdą kalbėti.
„Žmonės ne taip lengvai susivokia, kad jiems padaryta kažkokia įtaka, kad jų gyvenimą paveikė. Kai kurie per laiką pradeda susivokti, kai kurie išgirsta ką nors. (...) Ir galų gale pati dinamika, pati esmė tokios traumos yra gėdinga“, – teigia D. Gailienė.
„Gėdos jausmas toks, lyg aš dabar prieš visą Lietuvą apsinuoginu“, – priduria A. Obolewicz.
Šventas kunigas ir juodinama Bažnyčia
Menininkas Denisas Kolomickis sako prieš 17 metų remiamų šeimų vaikams skirtoje stovykloje patyręs kunigo seksualinį išnaudojimą. Tuomet jis kreipėsi į stovyklos vadovę, bet ji berniuku nepatikėjo.
„Kai buvome prie ežero, buvo laužas ir palapinės. Kai nuėjau anksčiau miegoti, pabudau nuo to, kad mano trumpikėse buvo kunigo rankos. Aš bandžiau vartytis vaidindamas, kad miegu ir vis vartydavausi, nes tos rankos vis atsirasdavo skirtingose vietose. Kai esi vaikas, tai yra labai keisti jausmai. Tu nesupranti, kas vyksta. Tu supranti, kad yra blogai, bet kartu ką gali padaryti? Tuo metu aš taip pat pasidalinau apie šitą situaciją su stovyklos vadove, bet ji pasakė, kad taip būti negali, kad kunigas yra šventas ir kad aš meluoju.“
Anot vyro, kai jis vėliau apie tai kalbėjo su Gintaru Grušu, jis teigė: „Kalbėdamas ir kovodamas su Bažnyčia aš kovoju su šimtatūkstantine karių minia, nes visame pasaulyje yra katalikų, kurie gins Bažnyčią.“
Vilniaus arkivyskupas G. Grušas, kaip ir Kauno arkivyskupas, dalyvauti laidoje nesutiko.
Anot Jokūbo Marijos Goštauto, „sakymas, kad nekovok, patylėk, ne tu esi svarbiausias, yra nesuvokiamas“.
Jis teigia, kad, dominikonų provincijoje Prancūzijoje kuriant Išklausymo komisiją, buvo svarbu, jog joje nebūtų nė vieno kunigo, nė vieno vienuolio, nė vienos vienuolės: „Tai turi būti būtent nepriklausoma komisija specialistų, kurie būtų teisininkai, būtų psichologai, būtų gydytojai, būtų pedagogai, būtų istorikai ir taip toliau.“
Anot jo, tam, kad sumažintume žmogaus baimę eiti ir kalbėti, turime sukurti sistemą, kurioje žmogus jaustųsi saugus.
„Lietuvos ryto“ Žurnalistinių tyrimų skyriaus redaktorė R. Karmazaitė pasakoja apie vieną iš pedofilijos aukų Kęstutį, kuris vienas pirmųjų neanonimiškai prabilo apie savo vaikystėje patirtas traumas. Anot pašnekovės, žurnalistinis tyrimas parodė, kad apie Kęstutį prievartavusio kunigo polinkius buvo žinoma jau kunigų seminarijoje. O kai įvyko nusikaltimas, kunigas buvo tiesiog perkeltas į tolimą parapiją.
„Tas pats atsitiko ir Ukmergės rajone, ten per tikybos pamoką kunigas tvirkino pradinukes, davęs joms skaityti storą knygą, ir kai pradinukės pasiskundė tėvams, tėvai kreipėsi į teisėsaugą. Paantrinsiu, kad dalis bendruomenės smerkia tėvus, kurie kreipėsi į teisėsaugą. (...) Ir tuo atveju kunigas pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas, tačiau aukštesnės instancijos teismas nuteisė. Ir ką padarė Bažnyčia? Jį perkėlė į kitą parapiją ir jis toliau tarnavo“, – teigia R. Karmazaitė.
Alina sako, kad prieš keliolika metų kreipėsi į Lietuvos ir Lenkijos kunigus norėdama plačiau kalbėti apie savo patirtį, tačiau dalis kunigų apskritai vengė su ja bendrauti ta tema, o pažįstami sakė, kad nereikia juodinti Bažnyčios.
Apie tai, kad tokios istorijos juodina kunigus, rašo ir internautai. Štai po 2007 m. įvykusios Kęstučio istorijos žmonės sakė: „Netikim visai šitomis pasakomis. Kunigas auksinis, padėkoja kiekvienam išeinant.“
Kitas komentaras: „Jam dar čia ateinant mes skaitėme spaudoje, o žmonės čia tolerantiški, klausimų niekas nekelia, yra kitų reikalų.“
M. Repšys sako, kad visa tai panašu į neigimą, kai žmonės negali patikėti, kad kunigas galėjo taip elgtis, nes jie su tuo nesusidūrė.
Ar Bažnyčia gali keistis?
Sociologė dr. Milda Ališauskienė nuogąstauja, kad Lietuvoje ir Lenkijoje Bažnyčia dar nuo sovietmečio laikų matoma kaip kankinė.
„Nuolat puolama, nuolat kovinės būsenos. Ir, atvirai sakant, nematyti, kad nepriklausomybės laikotarpiu Bažnyčios, na, vadovybės pozicija šiuo klausimu būtų labai pasikeitusi. (...) Ir manau, kad Lietuvoje pačių hierarchų situacija gal ir nelabai keičiasi, nors man irgi teko girdėti, kad ir Vyskupų konferencijoje yra įvairių nuomonių, bet vis tiek yra pasirinkta pozicija, kad yra vienas balsas, vienu balsu yra kalbama“, – svarsto M. Ališauskienė.
Vis dėlto ji džiaugiasi, kad Lietuvoje yra tikinčiųjų bendruomenė „Svarbus reikalas“, kelianti šiuos klausimus.
Anot jos, Bažnyčios autoritetas Lietuvoje silpnėja, o palaikymas mažėja.
„Matome, kad, įvairiais duomenimis, per tuos 30 metų palaikymas sumažėjo maždaug nuo 70 proc. iki 40–45 proc. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vis tiek Bažnyčia ateis iki to taško, kai ji supras, kad palaikymas jau yra pasiekęs tokias žemumas, kad reikia kažkaip keistis ir tada tikrai bus tas pokalbis. Tik vėlgi klausimas, ar visuomenė dar norės tuo metu kalbėtis?“
Alina atvirauja, kad ją stipriai nustebino arkivyskupo G. Grušo mintis, jog dabar yra ne laikas kelti tuos klausimus, spręsti tas problemas, kurti nepriklausomą komisiją arba peržiūrėti archyvus: „Man šokas. Tai yra skandalingas pasakymas, nes seniausiai laikas sukurti tokią bendrą nepriklausomą komisiją ir kelti tuos reikalus į viešumą, nes Bažnyčioje bręsta arba jau subrendo krizė. Dėl to yra mažai pašaukimų. Dėl to žmonės atsisuka nuo Bažnyčios. Ten yra per daug neišspręstų problemų.“
Po mišių LRT pasiteiravus tikinčiųjų apie dabartinę Bažnyčios situaciją, viena tikinčioji sakė, kad „metas priimti nepatogius sprendimus, kurie turbūt pažadintų aktyviau reaguoti pačią Bažnyčią“.
R. Karmazaitės nuomone, svarbu, kad tokios valstybinės institucijos kaip Vaiko teisės, Švietimo ministerija ar teisėsauga sudėtų saugiklius, kurie leistų apsaugoti labiausiai pažeidžiamą visuomenės grupę – vaikus.
Visai neseniai atliktos apklausos rodo, kad apie 70 proc. apklaustųjų netiki, jog Bažnyčia gali susidoroti su pedofilijos problema. Jie mano, kad tai turi daryti išorės ekspertai.
„Man teko rengti žurnalistinį tyrimą iš katalikiškų vaikų globos namų, kur buvo labai sudėtinga situacija. Buvo labai dramatiškų likimų, labai skaudžių, netgi pasibaigusių vaikų mirtimis. Ir iš tiesų ta vyskupija, kuri buvo atsakinga už tuos globos namus, iš pradžių viską neigė, kalbėjo su manimi iš tiesų labai piktai. Bet po antro žurnalistinio tyrimo, kai atskleidžiau labai skausmingus liudijimus ir seksualinę, fizinę ir psichologinę prievartą, man paskambino pats kanauninkas, atsakingas už tuos vaikų namus, ir pažadėjo imtis radikalių priemonių“, – teigia R. Karmazaitė.
Vaikams buvo suteikta psichologinė pagalba. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė informavo, kad, pasirodo, ten problemų buvo daug metų. Visi apie tai žinojo. Mergaitės netgi buvo vadinamos prostitutėmis, jeigu jos pasiskųsdavo, kad patyrė seksualinę prievartą.
Tačiau, anot R. Karmazaitės, „pati Bažnyčia irgi sutelkė specialistus ir situacija kardinaliai pasikeitė, vaikai ten saugūs“.
Diskutuojant, kaip galima būtų apsaugoti vaikus, siūloma, kad tėvų komiteto pirmininkas dalyvautų tikybos mokyme, stebėtų Pirmosios Komunijos pamokas.
Be to, socialiniuose tinkluose žmonės rašo: „Kai Seime vėl bus svarstomas pagalbinio apvaisinimo, partnerystės ar bet koks kitas šeimos politikos klausimas, labai siūlau politikams lygiai taip pat nesiteikti atsakyti Bažnyčios hierarchams.“
Čia yra reaguojama į tai, kai Seimo pirmininkas sako pasiūlęs G. Grušui susitikti ir kurį laiką buvo delsiama atsakyti į tą kvietimą.
Sociologė M. Ališauskienė sako, kad Lietuvoje valstybės ir Bažnyčios santykiai yra labai problemiški. Tačiau, anot jos, teisėsaugos institucijos šitoje situacijoje galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį: „Tie žmonės nebūtinai jau eitų į bažnyčią ir ieškotų kažkokių komisijų, bet jau tiesiog į valstybės institucijas kreiptųsi ir jos žinotų, ką daryti.“
Gydytojai turi pincetas.lt. Laidoje dalyvavęs vienuolis pritartų, kad panašus instrumentas, pavyzdžiui, pavadintas altorius.lt, atsirastų ir tarp tikinčiųjų.
„Mes tarpusavyje kalbėjome su keletu kunigų, kad didžiausia problema yra ta, kad nėra kalbėjimosi. Kai nėra kalbėjimosi, yra gandai, o kai yra gandų, tuomet yra ir nepasitikėjimas. Viskas yra surišta. Tai gerai, atsiranda kažkokia platforma, kur mes, kaip pincetas.lt, rašome, „čia tu pas tą neik, pas tą eik, tas blogas kunigas, tas fainas“ ir taip toliau. Bet, kita vertus, kaip atsakas būtų skaidrumas“, – svarsto Jokūbas Marija Goštautas.
Internautų nuomone, Bažnyčiai apsivalyti nuo pedofilijos skandalų labiausiai padėtų nepriklausomas tyrimas. Tačiau Vilniaus arkivyskupijos atstovas sako: koks tikslas sužinoti, jog praeityje trisdešimt, penkiasdešimt ar šimtas kunigų išnaudojo nepilnamečius.
Anot D. Gailienės, svarbu suprasti, „kokia ta mūsų visuomenė, kurioje tai įmanoma, kaip tos aukos jaučiasi dabar? Kokia yra situacija? Ir tada, kai kalbama apie prevenciją, pagalbą, tai nuo to pagalba turėtų atsispirti“.
Anot jos, tuomet galima keisti nuostatas.
„Turi pasikeisti esminė nuostata, kad pas mus tai neįmanoma, taip nedaroma ir taip nebus daroma“, – sako psichologė.
