Nužudymas, kokio nebuvo tekę tirti Lietuvos kriminalistams: pusnuogiam vyrui šauta į galvą

Po sėkmingų 2015 metų, kai Marijampolės apskrityje buvo išaiškinti visi nužudymai, 2016-ieji policijai paruošė rimtą išbandymą – žmogžudystę, kokios iki tol nebuvo tekę narplioti ne tik Marijampolės, bet ir visos Lietuvos kriminalistams. Balandžio mėnesį pranešta apie vyro kūną, rastą prie „Via Baltica“ magistralės. Narpliodami bylą, pareigūnai ne kartą pateko į aklavietę – auka neturėjo jokių dokumentų, liudininkų nebuvo, o pirmieji įkalčiai vedė už Lietuvos ribų.

Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Sekliai“ įraše:

LRT.lt kviečia prisiminti įdomiausius naujausių laikų Lietuvos kriminalinės policijos tyrimus, privertusius pasukti galvas geriausius Lietuvos kriminalistus.

Pirmosios versijos

Balandžio 12 dieną pagalbos telefonu 112 paskambinęs Kalvarijos savivaldybės gyventojas pranešė prie žvyrkelio, netoli „Via Baltica“ magistralės, pamatęs vyro kūną.

Tuometis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas Airidas Remeikis prisimena, kad iš pradžių įvykis neatrodė sudėtingas – svarstytos tiek savižudybės, tiek nelaimingo atsitikimo versijos. Tačiau, daugėjant duomenų, ėmė aiškėti, kad ši byla neeilinė.

„Kol neturime argumentų, paneigiančių tam tikras versijas, ar informacijos apie nusikaltimo pobūdį, visada vertiname, kad gali būti kažkas rimtesnio ir atitinkamai galbūt susiję su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis“, – sako A. Remeikis.

Tą pačią dieną pareigūnai nuvyko į įvykio vietą, kur šalikelėje gulėjo negyvas vyras, vilkintis tik trumpikes ir marškinėlius. Netrukus ekspertai patvirtino, kad aukai šauta į galvą.

„Kai atvažiavome, asmuo atrodė tarsi miegantis, iš galvos jam tekėjo kraujas, o praėjus 10–15 min., pastebėjome, kad jo kūno spalva pasikeitė. Tai irgi sufleravo, kad nusikaltimas padarytas neseniai, nes kūnas nebuvo pakeitęs spalvos ir neatsirado dėmės“, – pasakoja tuometis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Donatas Merkevičius.

Pareigūnai svarstė įvairias nusikaltimo versijas – nuo konflikto vakarėlyje iki organizuoto nusikaltimo, bandymo nuslėpti pėdsakus ar kitą nusikalstamą veiklą.

„Šis kelias veda į vieną pasilinksminimo vietą. Viena iš prielaidų buvo, kad rastas asmuo galbūt lankėsi vakarėlyje, kur įvyko konfliktas, nes jis buvo be rūbų. Vėlgi kilo daug klausimų: ar buvo bandoma nuslėpti tam tikrus pėdsakus, ar tai tiesiog sutapimas su kitų įvykių pasekmėmis“, – teigia A. Remeikis.

Nebuvo nė vieno liudininko

Kriminalinėje policijoje dirbantys pareigūnai paprastai iš matymo atpažįsta savo regione veikiančių gaujų atstovus. Tačiau šįkart jie buvo tikri, kad auką mato pirmą kartą. Nužudyto vyro tapatybės nustatyti nepavyko – prie kūno nebuvo jokių dokumentų. Atsakymus kriminalistai bandė rasti tarp jo turėtų daiktų.

„Po aukos marškinėliais rastas auksinis kryželis su slaviškais užrašais. Vyro tatuiruotės irgi buvo slaviškos. Tai mums sufleravo, kad asmuo – ne vietinis, o pakeleivis, nes šalia yra ir automagistralė A5 – pagrindinis kelias į Vakarų Europą“, – sako D. Merkevičius.

„Pagal įvykio vietą neatmetėme nė vienos versijos – tai galėjo būti ir Lietuvos pilietis, ir tranzitu per šalį vykęs vilkiko vairuotojas. „Via Baltica“ magistrale nuolat juda dideli žmonių srautai iš Skandinavijos į Vakarų Europą“, – priduria A. Remeikis.

„Niekas nieko nematė, nebuvo jokių liudininkų. Gyventojas yra už miško, o artimiausia firma – už kelio“, – prisimena D. Merkevičius.

Įvykio vietoje pareigūnai pradėjo ieškoti net menkiausių užuominų, už kurių galėtų užsikabinti.

„Iš karto kilo klausimas, kaip jis čia atsirado. Pats juk neatvažiavo, jei automobilio šalia nėra. Vadinasi, kažkas turėjo atvežti. Bet tada jeigu atvežė, o kelias neasfaltuotas, tai kur pėdsakai?“ – sako D. Merkevičius.

Įtarimų sukėlė padangų žymės

Pareigūnų dėmesį patraukė kelkraštyje likusios automobilio padangų žymės.

„Matau, kad padangų raštas yra su vadinamąja C raide. Tai aukšto slėgio padanga. Ant lengvųjų automobilių tokios nededamos“, – teigia D. Merkevičius.

Sekdami pėdsakais, kriminalistai aptiko galimą transporto priemonės apsisukimo vietą. Jie padarė prielaidą, kad po įvykdyto nusikaltimo nužudytas žmogus galėjo būti išmestas. Padangų žymės leido manyti, kad auka, o gal ir žudikas atvažiavo mikroautobusu arba automobiliams pervežti skirtu nedideliu sunkvežimiu. Tačiau vienas dalykas pareigūnams kėlė nerimą.

„Pagrindinis transporto priemonės pėdsakas buvo dubliuotas – tarsi pervažiuotas kitu ratu“, – prisimena A. Remeikis.

Įtartini pėdsakai dingo pasiekus „Via Baltica“ asfaltą, todėl pareigūnai svarstė, kur tęsti paieškas ir ar žudikas vis dar gali būti Lietuvoje.

„Pagal pirminius liudytojų parodymus, nustatėme maždaug 3–4 valandų laiko intervalą prieš ir po nusikaltimo įvykdymo, nes pro įvykio vietą važiavo žmogus, kuris ryte dar nematė kūno, o grįždamas po kelių valandų – jau pamatė“, – sako D. Merkevičius.

Pasiekę aklavietę, pareigūnai kreipėsi į visuomenę

Galiausiai kriminalistų pora nusprendė eiti nuo nusikaltimo vietos Lenkijos link. Jie svarstė, kad automobiliu išvažiavęs žudikas, prieš pasiekdamas sieną, galėjo bandyti atsikratyti įkalčių. Kol kriminalistai tikrino šiukšlių konteinerius ir nuošalius keliukus, ieškodami daiktų ir automobilio ratų pėdsakų, jų kolegos siekė išsiaiškinti, ar nužudytasis gyveno Marijampolės ir Kalvarijos apylinkėse.

„Visos gyvenamosios vietos: ir nuolatinės, ir tos, kurios teikia trumpalaikę nuomą, ir viešbučiai – buvo aplankytos, visur parodytos nuotraukos ir apklausti žmonės“, – sako A. Remeikis.

„Nežinojome, ar auka buvo nušauta automobilyje, ar išvilkta iš automobilio ir vietoje nušauta. Dar neturėjome tokių duomenų, todėl buvo priimtas sprendimas tikrinti visas transporto priemonių valymo paslaugas teikiančias įmones ir pavienius asmenis, kurie galėjo atlikti šiuos darbus“, – priduria jis.

Pareigūnams pasiekus aklavietę, Marijampolės apskrities policija priėmė neįprastą sprendimą – kreipėsi pagalbos į visuomenę.

„Mes nebuvome pratę to daryti. Niekada nesiremdavome visuomene ar žiniasklaida. Griebėmės bet kokio šiaudo, tai rodė, kad atsidūrėme aklavietėje“, – sako D. Merkevičius.

Policija pranešė apie nužudytą žmogų, išplatino rasto kryželio, marškinėlių bei tatuiruočių nuotraukas ir laukė, kol kas nors atsilieps. Pasipylus pranešimams, juos visus teko tikrinti.

„Važiavome į namus, pas žmones. Būdavo, pasako, kur tas žmogus gali gyventi, atidaro žmona duris, prašome, kad išvestų jį parodyti, nes mes netikime, kad jis yra namie“, – pasakoja D. Merkevičius.

Kameros užfiksavo įtartiną mikroautobusą

Pirmąją tyrimo dieną kriminalistai baigė be rezultatų – auka vis dar nebuvo identifikuota, o įkalčių nerasta nei apžiūrint įvykio vietą, nei tikrinant galimus žudiko atsitraukimo kelius. Bevaisės buvo ir plovyklų bei nakvynės vietų patikros.

Tačiau antrąją tyrimo dieną, naršydami apylinkes, pareigūnai aptiko įmonę, turinčią vaizdo stebėjimo kameras, kurios galėjo užfiksuoti nedidelę kelio atkarpą prie posūkio į įvykio vietą. Tiesa, kamerų įrašus kriminalistams leista peržiūrėti tik kitą dieną, o jų kokybė buvo labai prasta.

Magistralė „Via Baltica“ matyti dviejų kamerų įrašuose: viena fiksavo atkarpą prieš posūkį į nusikaltimo vietą, kita – už posūkio, link Kalvarijos ir Lenkijos sienos.

„Aš žiūrėjau kameras, o Airidas, pasiėmęs A4 formato lapą ir tušinuką, rašėsi, kas užkliūva. Suskaičiavome, kad per pusvalandį pravažiavo apie 350 automobilių. Nežinojome, ko ieškoti, todėl orientavomės į traliukus ir autobusiukus“, – pasakoja jis.

„Visą laiką žiūrėjome įrašus ir fiksavome įtartinus kadrus – sulėtėjusį srautą, įtartinai užsukančius ir panašiai“, – sako A. Remeikis.

Peržiūrėję vaizdo įrašus, kriminalistai turėjo kelis puslapius konspektų ir ilgą autobusiukų sąrašą, tačiau taip nieko ir nerado.

„Po kokių 3–4 valandų akių varvinimo priėjome liepto galą. Su kolega jau norėjome važiuoti namo nieko nepešę“, – pasakoja A. Remeikis.

„Bet aš vis galvojau: kažkas turi būti, negali nieko būti. Tuomet prisiminiau, kad kažkuriuo metu buvo autobusiukas su priekaba. Airidas pasižiūrėjo į sąrašą ir rado tą autobusiuką bei kokiu laiku jis pravažiavo“, – dalijasi D. Merkevičius.

Pėdsakai vedė į Ukrainą

Peržiūrint įrašus, paaiškėjo, kad įtarimų sukėlęs mikroautobusas su priekaba trumpam užsuka į nusikaltimo vietą.

„Turėjome galbūt su įvykiu susijusią transporto priemonę ir galimą asmenį. Tai leido nustatyti tikslų laiką – 7 minučių intervalą, per kurį galėjo būti įvykdytas nusikaltimas“, – teigia A. Remeikis.

Turėdami tikslų laiką ir transporto priemonės požymius, kriminalistai patikrino artimiausios degalinės vaizdo kamerų įrašus – juose galiausiai pavyko išskirti mikroautobuso numerius. Jie buvo ukrainietiški. Apie radinį pareigūnai iškart pranešė vadovybei, o į tyrimą įsitraukė ir kiti Marijampolės apskrities pareigūnai.

Siekiant nustatyti aukos ir mikroautobuso vairuotojo tapatybes, pasitelktas tarptautinis bendradarbiavimas ir asmeniniai ryšiai.

„Grįždami iš Kalvarijos, jau žinojome jo tapatybę. Matėme, kad keltu iš Helsinkio į Taliną atplaukė du asmenys su automobiliu. Iš lenkų gavome informaciją, kad automobilis kirto sieną į Ukrainą. Tada prasidėjo atvirųjų šaltinių žvalgyba socialiniuose tinkluose“, – pasakoja D. Merkevičius.

Socialiniuose tinkluose pareigūnai aptiko nuotraukas, kuriose įtariamasis ir auka apsikabinę eketėje žiemą. Jose matėsi ir įvykio vietoje rastas kryželis.

Įtariamasis – velionio darbuotojas

Nužudytasis – Aleksandras Kocaras, ukrainietis verslininkas, prekiaujantis kailiais. Įtariamasis – jo darbuotojas, mikroautobuso vairuotojas Ruslanas Sadovskis.

Maždaug tuo pačiu metu, kai Lietuvos policija bandė nustatyti įtariamojo tapatybę, su Marijampolės pareigūnais susisiekė nužudytojo dukra, jau kurį laiką ieškojusi dingusio tėvo.

„Ji jau anksčiau kreipėsi į Estijos teisėsaugą. Klausinėjo ir pažįstamų, kurie susiję su kailių verslu Baltijos šalyse. Vieni socialiniuose tinkluose pastebėjo informaciją apie rastą kūną ir persiuntė jai nuotraukas. Pagal tatuiruotes ir visa kita ji pradėjo įtarti, kad tai jos tėvas“, – pasakoja Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vitalijus Šonas.

Po kelių dienų nužudytojo dukra atvyko į Marijampolę, oficialiai atpažino tėvą ir išgirdo kriminalistų versiją, kas galėjo jį nužudyti.

„Iš pradžių ji nelabai tikėjo, kad kaltas gali būti vairuotojas, bet įtarinėjo kitą prieš tai dirbusį vairuotoją. Iš pasakojimų susidarė įspūdis, kad Ukraina – tai 90-ųjų Lietuva, nes tas kitas vairuotojas kontroliavo pasienį, todėl galėjo su pareigūnais susitarti, kad lengviau pervažiuotų“, – sako V. Šonas.

Vėliau į Marijampolę atvyko ir A. Kocaro žmona. Kartu su artimaisiais policija pradėjo regzti planą, kaip įtariamąjį atsivilioti į Lietuvą. Pareigūnai tikėjosi, kad jis atvyks tuo pačiu mikroautobusu, kuriame gali būti likę nusikaltimo pėdsakų.

„Artimieji užsiminė, kad jis galbūt sutiktų atvažiuoti padėti parsivežti kūną. Tačiau vėliau jis sugalvojo dingstį, esą sugedo automobilis, ir į Lietuvą neatvyko“, – pasakoja V. Šonas.

Atsakymus padėjo rasti netikėtai atsiradęs liudininkas

Galiausiai Lietuva paskelbė oficialią įtariamojo paiešką ir išdavė jo arešto orderį. Beliko laukti, kol jis vėl pajudės į Europos Sąjungą. Tai jis darydavo dažnai, nes uždarbiavo veždamas žmones į Lenkiją. Po mėnesio Lenkijos pareigūnai pranešė, kad ieškomas ukrainietis sulaikytas.

„Jis atvažiavo tuo pačiu mikroautobusu, kurio mums reikėjo. Pareigūnai nuvažiavo jo parsivežti, ir automobiliui iš karto paskyrėme ekspertizę“, – prisimena V. Šonas.

Tačiau net ir po transporto priemonės patikros kriminalistai neturėjo nė vieno tiesioginio įrodymo, siejančio R. Sadovskį su nužudymu.

„Manėme, kad galbūt žmogus buvo nušautas automobilyje, o vėliau išrengtas ir išmestas. Tačiau, atlikę ekspertizę, neradome nei DNR, nei kraujo pėdsakų“, – sako V. Šonas.

„Buvo nustatyta tik tiek, kad ant vienos ašies buvo tos pačios padangos, kaip ir įvykio vietoje“, – priduria D. Merkevičius.

Kriminalistai svarstė, kaip tai galėjo būti, nes taip švariai išvalyti automobilio beveik neįmanoma. Rasti atsakymą padėjo netikėtai atsiradęs liudininkas, gyvenantis netoli nusikaltimo vietos. Jis pareigūnams teigė girdėjęs šūvį.

„Žmogus iš pradžių bijojo duoti parodymus, nes manė, kad tai gali būti susiję su organizuotomis grupuotėmis. Tačiau vėliau patvirtino girdėjęs šūvį ir net buvo priėjęs prie miškelio pasižiūrėti, kas įvyko“, – pasakoja V. Šonas.

Eksperimentai ir versijų tikrinimas

Liudininko parodymai kriminalistams padėjo iškelti naują versiją, kad vyras greičiausiai buvo nužudytas ne mikroautobuso viduje, o lauke. Įvykio vietoje nebuvo daug kraujo ir aukos kojos buvo švarios, todėl pareigūnai padarė išvadą, kad jis greičiausiai neatėjo pėsčiomis ir buvo nurengtas jau po nužudymo.

Siekdami išsiaiškinti, kur tiksliai nuaidėjo šūvis, kriminalistai atliko eksperimentą. Buvo tikrinama, kaip šūvis aidi mikroautobuso viduje ir lauke.

„Eksperimento metu buvo nustatyta, kad didžiausia tikimybė, jog žmogus buvo nušautas lauke, nes mikroautobuso viduje šūvių nebuvo girdėti“, – teigia V. Šonas.

Ekspertai nustatė, kad auka buvo nušauta 9 milimetrų kulka, tačiau nei ginklo, nei šovinio pareigūnams rasti nepavyko. Kadangi žaizda buvo apdegusi, o joje rasta metalo likučių, nuspręsta, kad galbūt buvo šauta ginklą prirėmus prie galvos.

Pareigūnai taip pat tikrino, ar įtariamasis turėjo pakankamai laiko įvykdyti nusikaltimą.

„Eksperimentavome tikrindami, kiek reikėjo laiko nusikaltimui įvykdyti. Tris kartus važiavome skirtingais greičiais. Vieną kartą važiavome gal 50 km/h greičiu, tada sustojome – nužudymui buvo likusios 5 minutės, visiškai neskubant“, – pasakoja V. Šonas.

Spragų paieškos įtariamojo istorijoje

Į Lietuvą kartu su mikroautobusu pargabentas pagrindinis įtariamasis turėjo mėnesį įkalčiams paslėpti ir paruošti savo istorijai apie įvykį.

„Suėmimo metu jis teisėjui aiškino, kad A. Kocaras išlipo Taline pas merginą. Vėliau davė kitokius parodymus: sakė taip kalbėjęs nenorėdamas skaudinti dukros, nes jos tėvas esą vertėsi ginklų prekyba“, – sako V. Šonas.

Pagal įtariamojo pateiktą versiją, kelionės metu A. Kocaras neva rodė turimus ginklus ir kalbėjo apie planus juos parduoti Lietuvoje. Vėliau R. Sadovskis pasakojo, kad Kauno aplinkkelyje jo darbdavys susitiko su nepažįstamais asmenimis, kurie laukė jo prie lengvojo automobilio, pasiėmė visus savo daiktus ir su jais išvažiavo.

„Jis sakė, kad tai vyksta ne pirmą kartą, todėl nekreipė dėmesio, bet įtarė, jog darbdavys jau tada galbūt pardavinėjo ginklus“, – pasakoja V. Šonas.

Be konkrečių įrodymų R. Sadovskio pasakojimas varžėsi su pareigūnų pateikta versija, todėl kriminalistai pradėjo ieškoti spragų įtariamojo istorijoje.

„Mums buvo labai svarbu išsiaiškinti, ar mikroautobusas sustojo kur nors Lietuvoje, ar tik įvykio vietoje, kur rastas lavonas“, – sako D. Merkevičius.

Jeigu būtų paaiškėję, kad mikroautobusas pakeliui sustojo, griūtų pareigūnų versija, nes tai reiškia, jog auka iš tiesų galėjo išlipti, o atvežti iki Kalvarijos jį galėjo ir kitas žmogus. Norėdami išsiaiškinti, ar mikroautobusas buvo sustojęs, kriminalistai važinėjo po degalines, tikrino jų kamerų įrašus, skaičiavo atstumus ir kelionės laiką.

„Važiuodami nuo vienos degalinės iki kitos, skaičiavome, kiek užtrunkame. Vadinasi, įtariamasis tiek pat užtruko“, – teigia D. Merkevičius.

Įrodymai buvo šalutiniai

Dalis degalinių vaizdo įrašų buvo geros kokybės, todėl pareigūnai siuntė juos ekspertams, kad jie nustatytų, kiek žmonių sėdi mikroautobuse.

„Nesimatė, kiek dar buvo mikroautobuse žmonių be vairuotojo. Vienintelė gera nuotrauka buvo jau išvažiavus iš nužudymo vietos. Joje matėsi sėdintis vairuotojas, kuris kaip po kokio sunkaus darbo rūkė cigaretę“, – pasakoja V. Šonas.

Galiausiai kriminalistai padarė išvadą, kad mikroautobusas buvo sustojęs tik nusikaltimo vietoje. Neturėdami ginklo, kraujo pėdsakų ar kitų tiesioginių įrodymų, policininkai ir prokurorai vis dėlto nusprendė perduoti bylą teismui, tikėdamiesi, kad šalutinių įrodymų užteks.

Nors pareigūnai pripažįsta, kad, narpliojant tokias sudėtingas bylas, neretai tenka suabejoti, ar ko nors nepraleido, šį kartą jautėsi ramūs.

„Buvo labai įdomu, kaip jis reaguos, kai važiuosime pro įvykio vietą. Galvoju, vis tiek psichologiškai žmogus turi sureaguoti. Likus keliems kilometrams iki įvykio vietos, jis nusisuko į priešingą pusę ir važiavo nejudindamas galvos. Važiuojant pro įvykio vietą, atsisuko, dirstelėjo ir vėl greitai nusisuko. Tai ne įrodymas, bet buvo vidinis įsitikinimas, kad nuėjome teisingu keliu“, – sako D. Merkevičius.

Teismas skyrė 14 metų kalėjimo

Kauno apygardos teismas R. Sadovskį nuteisė kalėti 14 metų. Savo kaltės jis taip ir nepripažino. Paslaptimi išliko ir nusikaltimo motyvas. Įvykių versiją kriminalistai susidėliojo iš artimųjų pasakojimų.

Anot nužudytojo šeimos narių, A. Kocaras dažnai veždavo kailius į Ukrainą ir užsienio šalis, už tai mokėdavo dideles sumas. Jo buvęs vairuotojas, dirbęs dar prieš žudiką, veikė kaip tarpininkas – tvarkė atsiskaitymus ir pasienio procedūras.

Šeimos nariai teigė, kad tarp aukos ir buvusio vairuotojo buvo kilęs konfliktas. Pastarasis palaikė ryšį ir su R. Sadovskiu, kuris, anot artimųjų, už mokestį siūlė padėti kirsti sieną pasinaudojant ryšiais su muitininkais, tačiau A. Kocaras pasirinko veikti legaliai. Kriminalistų teigimu, dėl to kilęs konfliktas galėjo būti susijęs su nužudymo motyvu.

„Man iki šiol ši byla viduje nėra uždaryta, nes asmuo dažniausiai vis tiek „perlaužiamas“, ir tu sužinai jo motyvus bei įvairias aplinkybes, o jis iki šiol neprisipažinęs“, – sako D. Merkevičius.

„Mano nuomone, tai nebuvo vieno asmens veikimas. Už jo stovi ir daugiau asmenų, todėl jis ir toliau nieko nesakys“, – teigia jis.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas Alvydas Sadeckas laidoje pabrėžia, kad tokie tyrimai atskleidžia didelę kriminalinės policijos reikšmę valstybei.

„Kai kalbame apie gynybą nuo išorės priešų, negalime užmiršti ir vidinės situacijos, nes kiekvienas išorės priešas pirmiausia suinteresuotas sukelti sumaištį, chaosą. Šiandien žinome ir apie hibridines atakas, padažnėjusius kibernetinius išpuolius, taip pat apie tam tikrus veiksmus, turinčius sabotažo ar diversijos bruožų“, – pabrėžia A. Sadeckas.

Parengė Vaida Račkauskaitė.