„Aš tikrai palikčiau prezidentui atsakyti į klausimą, kodėl jis turi abejonių“, – sako kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus Linas Kukuraitis, antradienį susitikęs su Gitanu Nausėda. Prezidentas pasiliko laiko pagalvoti dėl L. Kukuraičio kandidatūros į ministrus. „Manau, tai yra prezidento teisė, tačiau tikrai labai teigiamai vertinu pokalbį ir vertinu tai, kad prezidentui rūpi sveikatos apsaugos tema“, – sako L. Kukuraitis.
Pokalbis su kandidatu į sveikatos apsaugos ministrus L. Kukuraičiu – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Pone Kukuraiti, antradienį susitikote su prezidentu. Kiek suprantu, nepavyko jums įtikinti prezidento, išsklaidyti abejonių, nes jis dar pasiliko laiko pagalvoti?
– Manau, tai prezidento teisė, tačiau tikrai labai teigiamai vertinu pokalbį ir vertinu tai, kad prezidentui rūpi sveikatos apsaugos tema.
Sveikatos apsauga yra vienas mūsų svarbiausių bendrųjų gėrių visuomenėje. Jeigu pavyksta tą gėrį tinkamai valdyti, kad visi iš jo gautų vertės, tai yra didžiulė vertybė visuomenei. Kai nepavyksta, tada turime daug rūpesčių ir prezidentas tą rūpestį išreiškia tiek dėl visos sistemos, tiek, manau, jis atspindi ir Lietuvos rūpestį dėl pačios sveikatos apsaugos sistemos. Matome, kad kai kurie sveikatos apsaugos rodikliai vis dar labai prasti.
– Dar praėjusią savaitę prezidentas reiškė, kaip jūs sakote, tą rūpestį ir LNK žinioms užsiminė nesąs tikras, kad jums pavyks suvaldyti situaciją sistemoje. Kaip jūs manote, kodėl kliūva jūsų kandidatūra? Žinome, galime prisiminti istoriją, kada buvo paskirtas ir rekordiškai trumpai kultūros ministru dirbo Ignotas Adomavičius, kuris realiai buvo žmogus iš gatvės. Jūs – buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras, antrą kadenciją – Seimo narys. Ir staiga – abejonės, ar jūs sugebėsite.
– Aš tikrai palikčiau prezidentui atsakyti į klausimą, kodėl jis turi abejonių. Kaip ir sakiau, vertinu, kad prezidentas jaučia didžiulį rūpestį dėl sveikatos apsaugos sistemos ir jos rezultatų. Kai kurie rezultatai labai geri, kai kur mes pirmaujame Europoje, bet kai kur, pavyzdžiui, išvengiamas mirštamumas, hospitalizacija ir kiti rodikliai, čia kaip reikiant atsiliekame Europoje ir mums reikia pasistengti.
– Taip, jūs vardijate problemas, kurios yra gilios, sisteminės. Sveikatos apsaugos ministerija niekada nebuvo laikoma mėgstamiausia ministrų pozicija dėl to, kad čia tikrai labai daug bėdų. Kaip manote, kodėl socialdemokratai atsisako lyderystės šioje ministerijoje? Jie šitą permeta, atiduoda, padovanoja naujiesiems koalicijos partneriams. Ir štai liberalai sako, kad socialdemokratai taip tiesiog nusimeta atsakomybę.
– Iš tiesų derybų metu mes nustebome, kai Sveikatos apsaugos ministerija buvo pasiūlyta mums. Ne kartą esu viešai išsakęs ir dabar tą patį tvirtinu, kad ministrė Marija Jakubauskienė ir jos komanda tikrai daug padarė, kad sveikatos sistema taptų prieinamesnė visiems. Tai reiškia, kad viešosios paslaugos tiek regionuose, tiek apskritai būtų prieinamesnės. Dar daug ką reikia padaryti, bet padaryti labai svarbūs darbai ir čia tikrai norisi padėkoti ministrei.
Dėl to gana keista, kad Sveikatos apsaugos ministeriją socialdemokratai pasiūlė mums. Kadangi ji atiteko pagal derybas, tai šią atsakomybę reikia prisiimti ir tęsti tai, kas pradėta, įnešti naujų spalvų, kurių vis dar trūksta.
– Kokių spalvų jūs norite įnešti? Iš tiesų problemos, kurias minite, daug metų turėtų būti sprendžiamos, rezultatas tikrai nebus greitas. Bet kokie yra tie trumpojo laikotarpio darbai, kuriuos norėtumėte įvykdyti ir po kurių, jau po kadencijos galėtumėte pasakyti, kad ne be reikalo drįsote prisiimti šią atsakomybę?
– Pirmiausia norisi padaryti ženklų proveržį visuomenės sveikatos srityje, ypač dėl vaikų psichinės ir fizinės sveikatos, kuriai tikrai reikia išskirtinio dėmesio. Čia mes turime numatę įvairias priemones, kaip sustiprinti šią sveikatą, padėti šeimoms, bendruomenėms ir mokykloms ją užtikrinti.
Kita sritis, kaip jau ne kartą viešai esu kalbėjęs, yra mūsų vyresnio amžiaus žmonių ir asmenų su negalia priežiūra, kuri kol kas vis dar veikia dviem atskiromis sistemomis, t. y. globos ir slaugos. Šios sistemos visame pasaulyje eina sujungimo būdu, kad specialistai nesidubliuotų, vienas kitą papildytų ir turėtume konkrečius resursus tai įgyvendinti, nes matome, kaip trūksta lėšų būtent šioms paslaugoms, ypač mūsų senstančios visuomenės situacijoje.
Socialinės ir sveikatos sistemos sujungimas, man atrodo, per šiuos dvejus metus yra įmanomas dar ir dėl to, kad abi sistemas pažįstu iš vidaus. Jeigu čia mes turėsime proveržį, būtų padėti labai svarbūs pamatai oriai ateities senatvei.
– Palietėte slaugos problematiką. Lietuvoje slaugos ligoninėje nemokamai galima gulėti keturis mėnesius per metus. Vėliau tie pacientai paliekami prižiūrėti artimiesiems ir ten jau vyksta asmeninės dramos. Kas turi pinigų – į privačias gydymo įstaigas, kas tiesiog turi prižiūrėti patys namuose arba tikėtis valstybės pagalbos, tačiau metų metais šita situacija nesikeičia. Nemanote, kad Vyriausybė, valstybė arba savivaldybės turėtų rodyti didesnę ambiciją? Kodėl tik keturi mėnesiai? Juk pacientu kažkas turi rūpintis visus metus.
– Iš tiesų tai tik rodo, kaip tarpusavyje nesusietos sistemos veikia skirtingais pagrindais. Žmonės, kurie yra globos sistemoje, keturiems mėnesiams persikelia į slaugos sistemą, iš slaugos vėl grįžta į globos. Taip neturėtų būti. Paslaugos turėtų būti prieinamos visiems, jeigu reikalinga, tai visus metus.
Čia, manau, problema, kurią mes iki šiol turime, – dviejų sistemų, sveikatos ir socialinės, veikimą palyginus atskirai, jos savo natūra yra kur kas labiau susijusios, negu instituciškai įgyvendinamos ir to jungimo norisi kur kas daugiau.
Matome, kad kai kuriose šalyse net instituciškai sujungta, kaip, pavyzdžiui, Estijoje Sveikatos ir Socialinė ministerija yra po vienu stogu. Vadinasi, Socialinių reikalų ministerijoje yra vienas ministras, kuris prižiūri abi sritis, nes yra atpažįstama, kad jeigu gerai vykdysi socialinę politiką, bus mažiau sveikatos problemų. Jeigu gerai vykdysi sveikatos politiką, bus mažiau socialinių problemų. Jos susijusios.
Tai šį sujungimą mes galime padaryti, ir ne tik slaugos, globos srityje, bet taip pat bendruomenės sveikatos, priklausomybių prevencijos ir gydymo srityje. Tikrai šitos sistemos turėtų sąveikauti kur kas daugiau. Vienas iš tikslų būtų per šituos dvejus metus tą sujungimą padaryti.
– Prezidentas akcentuoja prioritetą viešajam sektoriui. Ar jūs pats naudojatės valstybinėmis sveikatos apsaugos paslaugomis?
– Taip, naudojuosi. Kai yra poreikis, naudojuosi.
– Kokia patirtis?
– Patirtis tikrai labai nevienoda, nes kai kuriose srityse prieinamumas ir paslaugų kokybė yra labai gera. Kai kur prieinamumas yra [toks, kad – LRT.lt] tikrai reikia laukti labai ilgai.
– Tekę kelis mėnesius laukti eilėje pas gydytoją specialistą?
– Tekę, ir artimieji yra laukę, ir ne mėnesius, metus. Dėl to, man atrodo, reikia labai specializuotai žiūrėti į tas specialistų grupes, kurių trūksta, ir čia priimti sprendimus. Nes kai kur mes eilių neturime. Kai kalbame, kad eilės didelės, tai negalime taip apibendrinti, nes kai kur neturime eilių ir kai kur labai kokybiškos paslaugos, bet kai kur turime pasitempti. Tas pasitempimas, fokusuotas požiūris į tas specialybes yra reikalingas ir manau, kad mes čia irgi galime padaryti proveržį.
– Visi ministrai apie tai kalbėdavo ir kalba, nes eilės – tikrai viena opiausių problemų, kurias vardija Lietuvos gyventojai. Tačiau ar turite kokį receptą?
– Vienas iš receptų, ir tą kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos taiko, tai yra subsidiarumo principas. Tai, ką gali padaryti administratoriai, koordinatoriai – neturėtų daryti slaugytojai padėjėjai, o ką slaugytojai padėjėjai gali padaryti – nereikėtų slaugytojui daryti ir atitinkamai medikams. Kitaip sakant, funkcijas leisti kiek galima į kitą lygį, kur nereikia tų kompetencijų, kai žmonės mokėsi ilgus metus.
Šie vadybiniai sprendimai gali sumažinti eiles. Aišku, dirbtinio intelekto galimybes įtraukti į procesą. Jos atidaro mums visiškai naujas duris. Europos sveikatos sistemos vis daugiau juo naudojasi ir čia mes irgi turėtume pažiūrėti, kaip rasti sprendinius, kad dirbtinis intelektas galėtų padėti.
– Kitaip tariant, ir Lietuvoje turime pavyzdžių, kada nereikia vykti pas gydytojus, tai yra gali konsultuoti nuotoliu ir su šiuolaikine įranga.
– Taip, telemedicina egzistuoja ir ją turbūt reikėtų plėsti, jeigu siekiame išvengti eilių. Bet, aišku, gyvas kontaktas yra labai svarbus, kaip kad ir gyvo kontakto metu medikai, gydytojai, slaugytojai ar padėjėjai neskirtų tiek laiko administravimui to, kas konsultacijos metu įvyko. Dirbtinis intelektas jau gali nemažai dalykų perkelti į e. sveikatos ar kitas IT sistemas, tas labai sumažintų administracinį darbą.
– Galima pajuokauti, kad dirbtinis intelektas iki šiol nesugebėjo išspręsti lietuviškos e. sveikatos problemų, kiek medikai sugadina valandų ir nervų ląstelių.
Pabaigai noriu pacituoti gydytoją Ritą Kardonaitę. Medikų „Facebooko“ puslapyje diskutuoja medikai apie naująjį ministrą ir ši medikė pasidalijo patarimu. Ji sako, kad reikėtų galbūt būsimajam ministrui bandomojo laikotarpio. Pavyzdžiui, ateiti ryte poliklinikos registratūroje pasiklausyti, ko tikisi pacientai ir ką jiems turi atsakyti slaugytojai; vieną dieną sėsti pasivažinėti greitosios automobiliu; pabudėti naktį priėmimo skyriuje, pažiūrėti, kiek turi gydytojai aptarnauti žmonių; taip pat naktį likti su slaugytoja ir pažiūrėti, kiek ji skyriuje turi ligonių aptarnauti, jais pasirūpinti, dar išdrįsti paklausti, koks jos atlyginimas už šį darbą.
Tai mano klausimas toks – kiek jūs pats arti esate medicinos sistemos, ar realiai šitas situacijas įsivaizduojate, kaip dirba mūsų medikai?
– Iš tiesų ir nemažai esu susitikęs, ir klausausi, ir pats dalyvauju. Esu atėjęs iš socialinių paslaugų srities į socialinės apsaugos sistemą, pats kūręs socialines paslaugas, tiek ambulatorines, tiek stacionarias, tiek kitas, tikrai patirtis paslaugų srityje yra didelė. Manau, kad ta patirtis gali padėti ir vystant sveikatos priežiūros paslaugas.
– Ir pabaigai – ar reikėtų gydytojus siųsti atidirbti į regionus, jeigu jie gavo, kaip sakant, nemokamas studijas universitete?
– Taip, šitas įstatymas yra Seime ir aš pritarčiau, kad dabartiniame etape tikrai turime ieškoti, kaip padėti turėti specialistų regionuose. Bet taip pat ieškočiau ir papildomų skatinamųjų priemonių, kaip tuos specialistus prisikviesti.
