Tikslas, kurį rašydamas apie kolūkių kūrimą sovietinėje Lietuvoje sau iškėlė Vilniaus universiteto istorikas Antanas Terleckas, – rasti tinkamus žodžius. Anot jo, pasakymas, kad vyko kolektyvizacija, nieko tikslaus nepasako: „Net įvykus apsivalymui, dekolektyvizacijai, mūsų sąmonėse liko ženklų ir sunkiai sekėsi įvardyti, kas vyko. Mums labiau sekėsi papasakoti apie tremtis, Sibirą, represijas, su kuo, beje, kolektyvizacija smarkiai siejasi. Bet mums trūko žodžių“.
Tarp humoro ir kančios
Kaip pastebėjo vienas iš Knygų mugėje vykusios A. Terlecko monografijos „Šiferio byla“ pristatymo dalyvių, apžvalgininkas Rimvydas Valatka, sovietmečiu buvo bandoma tarsi pasijuokti iš kolektyvinių ūkių, kurti juokingus posakius, epitetus, bet jie neprilipo. Tuo metu istorikas Norbertas Černiauskas pastebėjo, kad A. Terleckas apverčia tai, kaip kalbame apie šį Sovietų Sąjungos eksperimentą, kai privatus ūkininkų turtas buvo nusavinamas ir jie buvo verčiami dirbti bendruose ūkiuose.
„Anksčiau skaitydamas apie kolektyvizaciją, matydavau naratyvą, kad buvo sunkūs laikai, jie praėjo. Tai nesąmoninga reforma, stalinizmas, bet reikėjo išgyventi, tai duotybė. O pas tave [vadinama] – eksperimentas, užvaldymas ir nužmoginimas“, – sakė jis.
Anot A. Terlecko, jis bandė aprašyti kolektyvizaciją vengdamas žodžių, kurie turėjo prasmę tik sovietinės sistemos viduje. Pavyzdžiui, pats kolektyvizacijos pavadinimas yra gana ribotas, nes sieja Sovietų Sąjungos politiką su kolektyvo kūrimu. Taip pat, pastebėjo autorius, žmogus pats savęs niekada neįvardytų buože – turtingu ūkininku, kurio turtas nusavinamas, tačiau tai tapo pamatiniu sovietinės politikos žodžiu. Tokias sąvokas, iki šiandienos vartojamas kalbant apie sovietmetį, A. Terleckas vadina „nuodijančiomis“.
„Net įvykus apsivalymui, dekolektyvizacijai, mūsų sąmonėse liko ženklų ir sunkiai sekėsi įvardyti, kas vyko. Mums labiau sekėsi papasakoti apie tremtis, Sibirą, represijas, su kuo, beje, kolektyvizacija smarkiai siejasi. Bet mums trūko žodžių (...). Man norėjosi kalbėti žodžiais, nusakančiais procesų prasmę laisvos visuomenės kalboje“, – mano istorikas.
Kolektyvinių ūkių esme jis pavadintų, jo žodžiais, užvaldymą ir naikinimą, kuris siekė toliau nei ūkis: tai įpročiai, mąstymas, fizinė erdvė, kraštovaizdis.
„Esmė yra užvaldymas, kad iš žmonių būtų atimta autonomija, teisė spręsti, ką ir kaip jie nori auginti, kaip giliai kasti į žemę bulves“, – apibendrino jis.
Baimė ir lyginimas su baudžiava
Knygoje nagrinėjamas ne tik sovietų okupacijos metais vykusi reforma, bet ir pats kolektyvinių ūkių atsiradimas 1917 metų sovietų Rusijoje, gyvenimas Lietuvoje pirmosios sovietų ir vokiečių okupacijos metais, nes, kaip apibūdina pats A. Terleckas, nagrinėjant tokį reiškinį norėjosi „įšokti į jau nuvažiuojantį traukinį“. Jis paminėjo ir N. Černiausko knygą „Paskutinė Lietuvos vasara“, apie kasdienį gyvenimą paskutiniais mėnesiais iki 1940 m. okupacijos.
„Kad vykdytum kolektyvizaciją, iš pradžių reikia išardyti visuomenę, kad nekiltų jos pasipriešinimas, kad ji lengviau paklustų. Nes ant 1940 metų „paskutinės Lietuvos vasaros“ visuomenės kolchozo lengvai neužmausi, reikia ardyti ir fiziškai naikinti“, – aiškino autorius.
Kolektyvizacija Baltijos valstybėse prasidėjo 1947 metais. Žinoma, kad gyventojai nesiveržė į kolūkius, nepaisant raginimų ir pamokymų. Kaimuose ėmė kilti gandai apie tai, kas vyks.
„Žmonės paniškai bijojo kolchozų, nežinojo, kas tai yra (...). Bolševikai tai kategoriškai neigė. Liaudies Seime išstoja komisaras ir sako: netikėkite, kad kažkas iš jūsų atims žemę. Yra gandų, kad mes ir vaikus atimsime“, – sako A. Terleckas.
Kolektyvinių ūkių kūrimui ypač priešinosi partizanai.
„Žmonėms kyla asociacija, kad tai naujoji baudžiava. Man atrodo, kad kolektyvizacija yra kur kas modernesnė baudžiavos forma“, – knygos pristatyme kalbėjo istorikas.
Dėmesys istorijos paraštėms
Kalbėdamas apie šaltinius, kuriais galima remtis, nagrinėjant kolektyvizacijos politiką, A. Terleckas sakė vengęs statistikos, juo labiau, kad ji nebuvo patikima. Anot autoriaus, tiesiog nėra įdomu skaityti, kaip pati sovietų valdžia vertino savo pasiekimus.
„Pirmas dalykas, kurį supranti, kai susiduri su sovietmečiu, nėra taip, kaip randi parašyta ant popieriaus“, – juokavo jis.
Terlecko teigimu, jis stengėsi bandyti suprasti ūkininkų, darbininkų, individualaus žmogaus perspektyvą. Pavyzdžiui, ir pati knyga prasideda epizodu, kaip Molėtų rajone Danutė Šaltenytė, archyviniuose dokumentuose įvardijama vyriškąja gimine, kaip revizorius, vykdo patikrinimą kolektyviniame ūkyje ir neranda nei turėjusio būti kiekio grūdų, nei medžiagų, tokių, kaip šiferis ir salietra.
Vienas iš išskirtinių to meto istorijos šaltinių – Rokiškio rajono kolūkio darbininko Juozo Guzevičiaus darbo dienoraštis, kuriame jis nuo 1954 metų dvejus metus fiksavo atliekamus darbus.
„Kolchoznikas eina ir raportuoja, ką per dieną nudirbo – nieko daugiau. Bet net ir tokiame dienoraštyje galima pamatyti tokių dalykų, pavyzdžiui, kad tai vis dar giliai tikintis žmogus. Vis tiek jis užsirašo: šiandien Visų Šventų diena, taškas. Nėjo į darbą, nes šventė“, – pastebi A. Terleckas.
Tuo metu istorikas N. Černiauskas atkreipė dėmesį, kad knygoje istorikas itin daug dėmesio skyrė ir gyvuliams, aprašė jų kančias, atvejus, kaip kolūkio gyvūnai buvo apleisti, kankindavosi, būdavo paliekami nugaišę. Pasak A. Terlecko, tai – ne atsitiktinumas.
„Yra pasakymas, kad valstiečiai yra nebyli istorijos dauguma, kad jų visada didžiausias sluoksnis, bet istorikams nedaug palieka; nerašo dienoraščių, retai rašo laiškus, jie retai pasiekia archyvus. Su gyvuliais dar sudėtingiau, jie visai nieko nerašo. Bet jiems ši reforma buvo labai bjaurus dalykas. Man buvo įdomu, ką įmanoma pasakyti apie šį procesą (...)
Kai kalbame apie kolektyvizaciją, kalbame apie žmones, visuomenę, bet kolektyvizacija buvo kur kas platesnis fenomenas, todėl apie tuos vargšus gyvulius man buvo svarbu parašyti“, – kalbėjo monografijos autorius.
