Lietuvoje apsilankiusio metropolito Emanuelio, Konstantinopolio stačiatikių patriarchato atstovo teigimu, naujai besikurianti stačiatikių bendruomenė, atvirai smerkianti Rusijos agresiją ir atsiribojanti nuo prorusiškų bendratikių, nepretenduoja į jokį jai nepriklausantį turtą. „Pastatyti naują bažnyčią įmanoma, kai ateis laikas ir kai tai leis finansai“, – pabrėžia jis.
Susipriešinimas dėl Rusijos
– Lankotės Lietuvoje, kokie klausimai dabar svarbiausi jūsų bendruomenei?
– Kaip žinote, mes nesame svetimi, nes Lietuva buvo Konstantinopolio ekumeninio patriarchato jurisdikcija jau šimtmečius.
Kunigai, kuriuos prieš daugiau nei 3 metus nubaudė Maskvos patriarchatas (turimi omenyje dvasininkai, paskelbę, kad jiems nepriimtini Lietuvos stačiatikių ryšiai su Rusija – LRT.lt), kreipėsi į patriarchą. Kad jie tuo pasinaudojo, normalu, sprendimas nebuvo teisingas. Patriarchatas priėmė jų kreipimąsi, įtraukė juos į kunigų luomą ir taip Lietuvoje atsirado egzarchatas. Dabar bendruomenė auga, turime apie 12 bendruomenių – ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvoje atsirado nauja stačiatikių bendruomenė, kuri atvirai smerkia Rusijos agresiją ir atsiriboja nuo Maskvos patriarchato. Ji tapo Konstantinopolio patriarchato dalimi.
- Pasak metropolito Emanuelio, ši bendruomenė nepretenduoja į turto gavimą.
- Pašnekovo teigimu, Rusijoje bažnyčia tapo valstybės manipuliacijos įrankiu, tikintieji turėtų remti neteisingai užpultą Ukrainą.
Matau tai kaip galimybę, ne kaip polemiką su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Bandome taikiai liudyti ortodoksų vertybes, tęsti savo veiklą tokiu būdu, kuris nėra diktuojamas užsienio valstybių.
– Atsiradus naujai stačiatikių bendruomenei, kyla daug konfliktų. Kartais žmonės toje pačioje šeimoje nesutaria, kur priklausyti, net su kuriuo dvasininku tinkama rengti laidotuves. Kokia bus Lietuvos stačiatikių ateitis, kaip spręsti šiuos skaudžius ginčus?
– Nemanau, kad tai problema, juk konfliktų kyla kiekvienoje šeimoje. Krikščionio gyvenimas nėra lengvas. Jei esate šeima, turite įveikti ginčus. Kiek žinau, mūsų bendruomenėje konfliktų nekyla.
Žinoma, dabar gyvename karo sąlygomis, nepateisinama Rusijos agresija prieš Ukrainą trunka 4 metus. Kyla susiskaldymas – tą patį tikėjimą išpažįstantys žmonės kovoja vienas prieš kitą. Rusai kovoja prieš ukrainiečius, nors ir tie, ir kiti yra ortodoksai.
Nemanau, kad tai esminis klausimas. Pagrindinis klausimas dabar – kaip pabaigti karą ir pasiekti teisingą taiką?
– Koks jūsų patarimas tiems, kurie jaučiasi draskomi nesutarimų su artimaisiais politiniais klausimais? Tai aktualu ne tik stačiatikiams.
– Manau, mums reikia laiko. Laikas yra geriausias gydytojas. Mums reikės ištisų kartų, kol viskas baigsis. Kai pasaulyje vyko pilietiniai karai, matėme, kiek ilgai trunka gijimas. Po to, kai baigsis karas, svarbiausias dalykas bus žaizdų gydymas. Mes esame žmonės ir kenčiame. Manau, svarbiausia yra žinoti, kad taika ateis, ir tada reikės aliejumi tepti žaizdas, o ne kurstyti ugnį. Tokia yra ir Bažnyčios misija – nevartoti žodžių, nesiimti veiksmų, kurie žalotų. Mes atviri dialogui, nesame čia tam, kad kovotume.
– Vis tik karo akivaizdoje kyla pyktis, ir matome, kad turime pasirinkti pusę. Tai ypač jaučiama Lietuvoje. Koks apskritai tikinčio žmogaus santykis su politika?
– Valstybės jau pasirinko. Jūs, lietuviai, gyvenantys Rusijos ir Baltarusijos pasienyje, patyrėte grėsmių. Akivaizdu, kad reikia pasirinkti, ir jūs teisingai pasirinkote tai, ką pasirinko ir dauguma Europoje. Jūs gerai suprantate, kas yra karas Ukrainoje.
Okupavus valstybę, yra žmonių, kurie palaiko okupantą, bet yra ir kenčiančių žmonių ir tie, kurie buvo užpulti.
– Taigi, Lietuvoje stačiatikiai renkasi, kurią pusę jie palaiko. O kaip yra kitose valstybėse?
– Maskvos patriarchatas turi artimą ryšį su Rusijos Federacija. Mūsų kritika, kad šis karas Ukrainoje neturėtų būti laiminamas patriarcho Kirilo, nes tai karas prieš to paties tikėjimo brolius ir seseris. Negaliu jiems diktuoti, ką daryti, jie žino patys. Bet tai, kaip jie traktuoja tuos, kurie nutraukia ryšius, yra pati blogiausia konflikto dalis.
Mes nepalaikėme karo, bet ir nenutraukėme ryšių su stačiatikių bažnyčiomis, kurios nesutinka su mūsų nuomone. [Maskvos patriarchato] sprendimas nutraukti su mumis ryšius, nes siekiame Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios savarankiškumo, manau, nėra pateisinamas. Mes visada kviečiame ateiti ir sėstis prie vieno stalo, ieškoti sprendimų. Jie ateina su dialogu, ne monologu.
Ar stačiatikiai gali būti nepriklausomi nuo Rusijos
– Kodėl tikėjimas tampa politikų ir propagandos įrankiu? Kaip tai atsitiko Rusijoje?
– Nesu politikas, bet matome, kad, deja, Rusijoje Bažnyčia tapo įrankiu, valstybė ja manipuliuoja. Prisimenu amžinatilsį popiežiaus Pranciškaus žodžius, jis pasakė Kirilui: „Nebūkite Putino klapčiukas.“ Tai viską pasako.
– Lietuviška šio patriarchato vyskupija deklaruoja, kad jie bando siekti nepriklausomybės nuo Maskvos. Kaip vertinate tokius pasakymus?
– To paties klausėme rugsėjį metropolito Aleksandro Rygoje. Sakėme: taip, bandote atsiskirti nuo Maskvos, bet kokia tai nepriklausomybė, jei nustojate pamaldose minėti patriarchą Kirilą, bet esate Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dalis? Tai šizofreniška, jei sakote, kad norite atsiskirti, bet tebepriklausote Bažnyčiai. Nemanau, kad ten nėra nepriklausomybės, bet tokie veiksmai yra nepriklausomumo kamufliažas. Jie nėra laisvi.
O mes tai ir siūlome: laisvę. Jei žmonės nori būti laisvi nuo politikos, nuo Rusijos galios, religijos išnaudojimo, mes jiems tai siūlome. Mūsų ekumeninis patriarchatas nėra nacionalinė, etninė Bažnyčia. Turime skirtingomis kalbomis kalbančių, skirtingų tautybių tikinčiųjų ir neprimetame jiems kalbos. Pavyzdžiui, slavams neliepiame kalbėti graikiškai. Aišku, kad dabar, kai kiekvienas mąstantis žmogus yra prieš Rusiją, prieš agresorių, niekas nenorėtų identifikuotis su Rusija.
Yra diskusijų dėl prezidentų Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo iniciatyvos rengti derybas, mes tikimės, kad tai kartu su prezidentu Zelenskiu nuves iki teigiamų rezultatų (...). Tačiau atrodo, kad Rusijos reikalavimus Ukrainai būtų sunku priimti. Jie reikalauja dalies teritorijos, ir tai nėra lengva nei vienam politikui, nei vienam ukrainiečiui.
Turime klausti savęs, ar norime karo tęsimosi? Niekas negali to norėti matydamas, kaip milijonai žmonių abiejose pusėse prarado gyvybes.
– Sakote, kad kviečiate žmones rinktis laisvę, bet realybė tokia, kad iš Lietuvos stačiatikių nedidelė dalis priklauso Konstantinopolio patriarchatui.
– Statistikos nėra. Bet mūsų bažnyčios pilnos. Stačiatikybėje didelių krizių atvejais esame matę, pavyzdžiui, IV amžiaus Konstantinopolyje stačiatikiai buvo nedidelė grupė. Ji pamažu augo ir tapo didele Bažnyčia. Taigi, skaičiai nėra svarbūs. Skaičių mes neturime, bet jie auga. Egzarchato misija nėra tapti lyderiais. Mes čia atvykome ne kaip agresoriai, bet kaip tiesos ir laisvės dvasios liudininkai. Tokia yra mūsų misija. Dirbame labai taikiai, nekeliame triukšmo ir esame atviri.
Tik ką baigėsi mišios, skirtos ketvirtosioms karo Ukrainoje metinėms. Tai vyko liuteronų bažnyčioje, šalia buvo liuteronų kunigas. Tai rodo, kad nesame vieni, turime tikrai labai gerus santykius su oficialiomis religinėmis bendruomenėmis, Romos katalikais, ir tai rodo, kad esame labai atviri.
Nesitiki bažnyčių
– Esminis nesutarimo klausimas yra pozicija dėl Rusijos agresijos. Maskvos patriarchato Lietuvoje pozicija, kad jie esą pasisako už taiką, meldžia taikos, jų atstovai yra minėję, kad bažnyčia turėtų likti vieta be politikos. Bet matome, kad taikos sąvoka gali būti naudojama ir agresorių. Ką manote apie tokius pasakymus?
– Kas galiausiai yra taika? Pats žodis yra teisingas. Bet kaip sakiau anksčiau, Ukrainai reikia teisingos taikos be jokių sąlygų. Tai svarbu. Visi norėtų taikos, toks kiekvieno esminis tikslas. Pasaulyje vyksta maždaug 160 karų ir konfliktų, nuo Vidurio Rytų, įtampos tarp Irano ir JAV, kuri, meldžiamės, netaps nauju karu.
Taika yra esminis siekis. Evangelijoje yra Jėzaus žodžiai: „Aš jums palieku ramybę.“ Kokia tai ramybė? Kokios taikos norime? Svarbu suprasti, kad taika yra dovana, kurią gauname, bet jai reikia pastangų. Svarbu, kad girdėtume ne tik žodžius, bet matytume ir darbus.
– Taigi, ar šis žodis naudojamas per dažnai? Kalbu ne tik apie tikinčiuosius, labai dažnai galima girdėti žmones sakant: „Aš tiesiog noriu taikos.“
– Taip, visi norėtų gyventi taikiame pasaulyje. Bet matome, kad žmones amžių amžius lydi konfliktai. Taika ateina iš Dievo, karas – ne. Evangelijoje yra žodžiai: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms.“ Pirmiausia turime garbinti Dievą tam, kad turėtume taiką pasaulyje, o taikiame pasaulyje žmonės gyventų ir klestėtų.
– Lankydamas Lietuvą, susitiksite su politikais. Ką, jūsų manymu, šiai naujai ir augančiai bendruomenei gali padaryti valstybė?
– Registruotų religinių bendruomenių pripažinimo tvarka labai aiški. Mes neprašome nieko, ko nėra įstatymuose, norime gyventi savo bendruomenėje taikoje ir pagal teisę. Neprašome Rusijos stačiatikių jokių bažnyčių. Kunigai, kurie prie mūsų prisijungė, atėjo vieni, neatsinešė bažnyčių. Bažnyčios yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios nuosavybė. Norime, kad būtume traktuojami kaip kiti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė su taisyklėmis, įstatymais. Esame čia, kad paklustume valstybės įstatymams.
– O kaip su naujomis bažnyčiomis?
– Nemanau, kad valstybė savo rankose turi bažnyčių, negalime jų gauti. Pastatyti naują bažnyčią įmanoma, kai ateis laikas ir kai tai leis finansai.
