Prieš metus prie konservatorių vairo stojęs Kasčiūnas: mes, politikai, apsileidome

„Reikia aiškiai pasakyti, kad mes nesame vien tik stiklinių Vilniaus bokštų partija“, – teigia prieš metus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku tapęs Laurynas Kasčiūnas. Interviu portalui LRT.lt jis kalbėjo, kad kratos partiečio Kazio Starkevičiaus namuose ir darbo vietoje konservatoriams tapo nemažu iššūkiu, tačiau, kodėl kolega atsisakė duoti parodymus teisėsaugai, L. Kasčiūnas nežino.

TS-LKD stovykloje – nesmagios nuotaikos. Prieš kiek daugiau nei savaitę ilgamečio konservatorių atstovo Seime Kazio Starkevičiaus namuose ir darbo vietoje buvo atliktos kratos. Teisėsauga jam suteikė specialiojo liudytojo statusą ir nors buvo kviestas į apklausą, K. Starkevičius pasinaudojo teise parodymų neduoti.

Prieš metus konservatorių vairą į rankas perėmęs L. Kasčiūnas sutinka – partijai tai kelia sunkumų. Tačiau TS-LKD pirmininkas tikina, kad jei generalinė prokurorė prašys Seimo leisti pareikšti įtarimus K. Starkevičiui, šiuo metu saugomam teisinės neliečiamybės, konservatoriai jo nesaugos.

„Jeigu jo statusas keisis į blogąją pusę, mes turėsime priimti griežtesnius sprendimus. <...> Jei generalinė prokurorė ateitų į Seimą dėl teisinės neliečiamybės atėmimo, esu įsitikinęs, kad Kazys pats jo atsisakytų. Jei reiktų balsavimo, visa frakcija balsuotų, kad imunitetas būtų panaikintas“, – tvirtino konservatorių vedlys.

Interviu portalui LRT.lt jis taip pat kalbėjo apie dviejų partijos flangų skirtumų suderinamumą ir pripažino, kad kai kurie sprendimai dėl gynybos stiprinimo ir migracijos praėjusioje kadencijoje buvo priimti per vėlai.

„Bet taip, manau, kad tam tikrus griežtesnius saugiklius, kuriuos pradėjome dėlioti 2024 metais ir kurie dabar jau duoda rezultatų, <...> reikėjo pradėti bent metais anksčiau“, – apie migracijos politiką TS-LKD valdymo laikotarpiu kalbėjo L. Kasčiūnas.

– Jūsų partijos kolega Kazys Starkevičius atsisakė duoti parodymus Specialiųjų tyrimų tarnybai, nors po kratų namuose ir darbo vietoje teigė, kad su teisėsauga bendradarbiaus. Jūs kalbėjote su juo? Ar jis paaiškino tokį savo sprendimą?

– Dėl teisinės taktikos tikrai nesikalbėjome. Kai sustabdai narystę partijoje, viskas, kas lieka, yra jo individualus teisinės gynybos procesas. Aš apie taktiką tikrai nekalbu, į bylos reikalus nelendu ir tai patariu kitiems politikams.

Tačiau suprantama, kad jeigu jo statusas keisis į blogąją pusę, mes turėsime priimti griežtesnius sprendimus. Šiuo metu mes esame pasakę labai aiškiai, kad jis sustabdė narystę partijoje, niekas iš kitų partijų atstovų to nepadarė, taip pat ir Gintautas Paluckas kitoje byloje to nepadarė.

Manau, kad tai parodo, kaip partijos turi tokiose situacijose reaguoti. Politikai turi prisiimti atsakomybę ir Kazys tai padarė. Jei generalinė prokurorė ateitų į Seimą dėl teisinės neliečiamybės atėmimo, esu įsitikinęs, kad Kazys pats jo atsisakytų. Jei reiktų balsavimo, visa frakcija balsuotų, kad imunitetas būtų panaikintas.

– Aišku, kaip teisininkai paaiškino, jis, kaip specialusis liudytojas, turi teisę neduoti parodymų. Bet reputacijos požiūriu, žmonių, kurie nėra teisiškai išprusę, akyse tai atrodo prastai. Ką tai keičia partijos akimis žiūrint? Ar galite išmesti jį iš partijos nesulaukę Seime generalinės prokurorės?

– Reikia palaukti ir pamatyti, kaip vystysis teisinis procesas ir kokie bus generalinės prokurorės sprendimai. Viskas priklausys nuo to. Dabar mes esame atlikę veiksmus. Raginame Kazį bendradarbiauti su teisėsauga, bet į teisinės gynybos niuansus aš kištis negaliu ir tai yra kiekvieno asmens reikalas.

Aš apie taktiką tikrai nekalbu, į bylos reikalus nelendu ir tai patariu kitiems politikams.

– Partijai žala jau padaryta.

– Taip, be abejo, tai yra iššūkis. Tikrai turėsime neigiamų padarinių. Bet aš esu pasiruošęs iš visų jėgų padaryti viską, kad tai nekirstų per pasitikėjimą mumis. Pirma reakcija, kurią mes turėjome, buvo adekvati vakarietiškos partijos reakcija. Tokios tradicijos visada laikėmės ir laikysimės.

Aišku, mūsų situacija yra visai kitokia nei „demokratų“, mūsų atveju nėra kalbama apie partijos pirmininką. Jiems daug rimčiau viskas. O mes savo darbais įrodysim, kad esame verti pasitikėjimo.

– Prieš metus buvote išrinktas partijos pirmininku. Tuomet sakėte, kad partiją vesite atvirumo ir dialogo su visuomene keliu, kad sieksite būti visos Lietuvos žmonių pasitikėjimo verta partija. Ar su ankstesne vadovybe partija tokia nebuvo, nesiekė atvirumo, dialogo su visuomene?

– Su kiekvienu pirmininku atsiranda naujų potėpių ir naujų krypčių – išsaugoti tai, kas buvo gera, ir kartu plėsti tai, ką reikia naujo daryti. Kai pasakiau tuos žodžius, iškart tai ir pradėjau daryti. Esu aplankęs beveik visą Lietuvą, liko penkios savivaldybės, kurių nesu aplankęs, kai kuriose buvau jau po kelis kartus. Buvau ir būsiu, suksime ir antrą, ir trečią ratą.

Vienas iš [būtinų] dalykų yra išvažiuoti į regionus. Ir važiuoti ne su monologu, o su dialogu, išklausant, savikritiškai įvertinant dalykus, kuriuos darėme netinkamai. <...> Reikia aiškiai pasakyti, kad mes nesame vien tik stiklinių Vilniaus bokštų partija ir turime važiuoti po Lietuvą. <...>

Bet turime tai daryti aktyviau. Pamenu, atvažiavau į pirmą savo vizitą ir viena vietos žurnalistė paklausė: „Ar dabar darysite kaip Žemaitaitis, važiuosite per Lietuvą?“ Pirmas įspūdis po tokio klausimo – kiek mes, politikai, apsileidome, kad važiavimas į susitikimus po visą Lietuvą kažkam asocijuojasi su vienu asmeniu ir kažkieno veiklos monopolija.

Kiekvieno save gerbiančio politiko reikalas yra važiuoti ir kalbėtis. Nors ir sunku, nors ir nepatogu, bet reikia iš komforto zonos išeiti ir važiuoti.

– Regionai yra viena, bet po praeitų rinkimų konservatoriai prarado Kauną. Atsiimsite jį?

– Kaune aš esu turbūt kas trečią dieną. Vasario 16-ąją švenčiau Kaune. Būtent Kaune ji įgavo kūną ir formą. Kaunui yra išskirtinis dėmesys. Netrukus turėtume paskelbti idėjas, kaip sumažinti šildymo kainas Kaune, nes ten šildymo kainos, kalbant apie didmiesčius, yra didžiausios.

Mūsų komanda Kaune stiprėja, Aleksandras Abišala įsitraukė į mūsų partijos veiklą ir kandidatuos savivaldybių tarybų rinkimuose. Galvojame pritraukti dar daugiau profesionalų, žinomų kauniečių, kad pasiūlytume Kaunui stiprią komandą. <...> Pasitikriname ir sociologiškai, matome, kad augimas Kaune yra.

– Praėjusios kadencijos Seimas priėmė ar bandė priimti ne vieną sprendimą, kuriems pusė jūsų partijos pritarė, o kita pusė buvo kategoriškai prieš.

Tarkime, leidimas asmenvardžiuose naudoti q, w ir x raides. Kai kurie jūsų kolegos tokiu sprendimu didžiavosi, kiti sakė, kad tai naikina lietuvių kalbą, o sprendimo rėmėjus lygino su „Jedinstvo“. Panašių pavyzdžių yra daug. Jūs matote galimybių sutaikyti abu partijos flangus?

– Aš moderuoju. Esu komandos žmogus ir, suprasdamas partijos skirtybes tam tikrais klausimais, turiu sumoderuoti. Esame sutarę, kad yra kultūrinių, vertybinių klausimų, dėl kurių bendro sutarimo greičiausiai nebus.

Esame šiek tiek sutarę tų klausimų dabar ir neeskaluoti, nes tai nėra sveika pačiai politinei bendruomenei. Man atrodo, kad kol kas ta kryptimi judame teisingai. Bet yra klausimų, kuriais mes pasukome šiek tiek į dešinę.

Pirmiausia pabrėžčiau migracijos klausimą. Esu pateikęs daug pasiūlymų, kaip mums reikėtų tvarkyti savo migracijos politiką, ją griežtinti. Mano visi siūlymai yra paremti valstybinės kalbos reikalavimų stiprinimu.

Akivaizdu, kad yra klausimų, kur yra stipresnių akcentų, bet yra ir klausimų, kur mes liksime prie savo pasaulėžiūrinių principų.

Tarkime, šie metai svarbūs, nes pradės realizuotis šeimų susijungimo teisė užsieniečiams. Tie, kurie gyvena trejus metus ir turi perspektyvą toliau čia gyventi, pagal Europos direktyvą turi teisę atsivežti savo šeimas. Tai mes išbraukti teisės negalime, tai Europinė teisė, bet mes galime sudėti saugiklius. Todėl esu pasiūlęs, kad ir atvažiuojantys į Lietuvą jau turi mokėti valstybinę kalbą.

Tai, suprantama, yra rimtas barjeras. Jei mums reikia darbuotojų, tai reikia darbuotojų, o ne tiesiog gyventojų. Mums nereikia paralelinių visuomenių, kurios nesiintegruoja į mūsų valstybės gyvenimą.

Taip pat surinkome reikiamus parašus ir registravome pasiūlymą, kad rusai ir baltarusiai, turintys nuolatinio gyventojo statusą Lietuvoje, negalėtų balsuoti savivaldos rinkimuose, kad nesiformuotų tam tikros salos.

Akivaizdu, kad yra klausimų, kur yra stipresnių akcentų, bet yra ir klausimų, kur mes liksime prie savo pasaulėžiūrinių principų. Bet centro dešinės politinės partijos Europoje daug tokių skirtumų valdo, jos laikosi principo, kad yra, dėl ko sutariame nesutarti.

– Bet ar tai nesusiaurina galimybių, tarkime, ir dėl galimų koalicijos partnerių? Praeita kadencija, kurioje buvote partneriais su Laisvės partija ir Liberalų sąjūdžiu, parodė, kad kai kurie klausimai gali kelti didelių nesutarimų.

– Per pastaruosius metus mums pavyko pasiekti, kad trys opozicinės partijos labai gražiai bendradarbiauja. Esu pasirengęs kalbėti net apie šešėlinę vyriausybę, bet kol kas tai sudėtinga, nes šešėlinės vyriausybės dažniausiai yra dvipartinių politinių sistemų atributas.

Bet mes tikrai gražiai koordinuojamės, dirbame, rengiame frakcijų posėdžius, palaikome vieni kitų iniciatyvas, kai reikia parašų daugiau, nei frakcijos turi balsų, parlamentinės kontrolės srityje taip pat. Man atrodo, kad mes su „demokratais“ ir liberalais tikrai esame geroje neformalioje koalicijoje.

Aišku, po to, kas įvyko mūsų politinėje ir teisinėje padangėje, viskas gali komplikuotis. Bet nepaisant to, manau, kad tai yra politinės jėgos, kurios ir ateityje gali dirbti kartu.

– Bet dėl opozicijos lyderio nesutarėte.

– Matote, mes turėjome galimybę prieš ankstesnę konsteliaciją, kai keitėsi Vyriausybė ir buvo dar Skvernelio „demokratai“ koalicijoje, o „valstiečių“ nebuvo, mes turėjome vieno balso statutinę galimybę pasiskelbti opozicijos lyderį.

Bet aš tikslingai to nedariau, nes reikia sutarti, pavyzdžiui, rotacinį principą ir pan. Neslėpsiu, esu pasiūlęs ir siūlau toliau partneriams opozicijoje apsvarstyti tokį variantą ir tai galėtų būti rotacinis principas. <...> Tačiau partijos visada turi skaičiavimų. Aš nestumiu to reikalo, bet jei matysime, kad subrendome tam, siūlau pagalvoti, ar nereiktų grįžti prie šitos idėjos.

Visgi tai yra simbolika. Turinio prasme mes tikrai koordinuojame veiksmus, vienas kitą palaikome ir, manau, kad darbo opozicijoje atmosfera yra gera. Tiek dirbant su liberalais, tiek su „demokratais“.

– O konsultuojatės su buvusiu partijos pirmininku ar buvusiais pirmininkais?

– Žinote, esu atviras pokalbiams. Tikrai kalbuosi ir su Andriumi Kubiliumi, kai susitinkame, jis visada turi idėjų. Nors ne visada su jomis sutinku, kad ir dabar, kai kalbama apie Europos kariuomenę. Bet aš visuomet vertinu Andriaus intelektualinius gebėjimus pasiūlyti darbotvarkę, idėjas, strateginę kryptį. Tai daro įspūdį.

Be abejo, su profesoriumi Landsbergiu turiu kontaktą. Ir su Gabrieliumi. Sausio pradžioje turėjome diskusiją frakcijoje ir prezidiume apie geopolitinius pokyčius, tai jis pristatė savo požiūrį.

– Dėl migracijos jūs jau minėjote, kad siūlote saugiklius, taip pat yra jau įgyvendintų sprendimų, tarkime, dėl kalbos mokėjimo. Tačiau vienas dalykas, kuris dažniausiai skamba kalbant apie migraciją, tai kad būtent konservatorių valdymo metu migrantai suplūdo į Lietuvą.

Aišku, nemaža dalis jų yra karo pabėgėliai iš Ukrainos, taip pat politiniai pabėgėliai iš Baltarusijos. Bet net ir baltarusių dauguma yra ekonominių migrantų, taip pat dirbti čia atvyksta ir darbuotojų iš kitų trečiųjų šalių. Ar praeitoje kadencijoje dėl migracijos buvo padaryta klaidų? Nenumatyta, kaip viskas gali klostytis?

– Teisingai pastebėta, kad iš tų 200 tūkst. migrantų didelė dalis yra karo pabėgėliai. Reikia labai aiškiai pasakyti, kad ne apie tokį skaičių reikia kalbėti, o apie mažesnį. Bet taip, manau, kad tam tikrus griežtesnius saugiklius, kuriuos pradėjome dėlioti 2024 metais ir kurie dabar jau duoda rezultatų, <...> reikėjo pradėti bent metais anksčiau.

Pats buvau visada konservatyvus šiais klausimais, tarkime, dėl Baltarusijos piliečių ribojamų priemonių sulyginimo su Rusijos piliečiais. Sprendimų ėmėmės, bet galbūt galėjome tai padaryti metais anksčiau.

Buvo pradėta nuo Blinkevičiūtės melo, po to tai virto Palucko skandalais, o dabar turime silpnos lyderystės ir nekompetencijos laikotarpį.

Bet dabar siūlome sprendimus, kurie, jei atsirastų politinės valios, leistų visą šitą procesą valdyti išmintingai.

– Jeigu taip visiškai nuoširdžiai, kokia buvo jūsų pirmoji reakcija išgirdus socialdemokratų vienos lyderių Rasos Budbergytės žodžius, kad įsigilinti į gynybos politiką reikia trijų naktų?

– Socialdemokratai laimėjo rinkimus, nepasiruošę valstybės valdymui. Tai akivaizdu kiekviename žingsnyje. Jau praėjo pusantrų metų po rinkimų ir tai niekur nedingo. Tokie pareiškimai tik apnuogina situaciją.

Buvo pradėta nuo Blinkevičiūtės melo, po to tai virto Palucko skandalais, o dabar turime silpnos lyderystės ir nekompetencijos laikotarpį. Kartais jau ima jausmas, kad geriau nebe kritikuoti, o bandyti padėti.

Ar įmanoma padėti? Mes siūlėme ne vieną kartą, kai prasidėjo pokyčiai socialdemokratų vadovaujamoje koalicijoje, kad galime padėti būti mažumos Vyriausybėje, paremti strateginiais klausimais nereikalaudami postų. Mes ne tik kritikuojame, bet ir dedame ant stalo sprendimus, tarkime, dėl dronų sienos, dėl Vytauto Didžiojo gynybos linijos, fortifikacijos, kuriai dar kaip ministras padėjau kurti koncepciją. <...>

Arba sveikatos sistemos priemokų visoje sistemoje buvome pasiūlę alternatyvų matymą. Arba kaip spręsti būsto jaunoms šeimoms problemą, prie kurios Gintarė Skaistė daug dirbo. Dedame ant stalo pasiūlymus, nes manau, kad politinė kultūra ir turėtų būti tokia.

Kaip anksčiau socdemai mums oponavo? Jeigu mes siūlydavome kokį nors socialinį rodiklį pakelti 30, 40 ar 50 eurų, tai jie nubraukdavo ir parašydavo 100 eurų. Tokia buvo opozicija, bet tai nėra rimta. Rimta yra, kai ateini su konceptualiais pasiūlymais, su politikos turiniu.

Grįžtant [prie trijų naktų], be abejo, kad tai yra nesąmonė, bet tokių nesąmonių mes turime labai daug.

– Socialdemokratai kaip vieną didžiausių pasiekimų pabrėžia rekordinį gynybos finansavimą, siekiantį 5,38 proc. Bet turbūt ne vien finansai lemia, ar tam tikrą sritį laikome prioritetine. Jūsų manymu, ar socialdemokratams gynyba, saugumas yra prioritetas?

– Pirmiausia pasiekti tokį rodiklį padėjo tai, kad pasikeitė Europos Sąjungos skolinimosi galimybės, dėl kurių mes dar kovojome ir iškovojome. Jos tik įsijungė 2025 metais ir tai atvėrė galimybes šiai Vyriausybei pasiekti rekordinį gynybos finansavimą. Tam tikra prasme tai yra mūsų darbų tęstinumas šiandien.

Kalbant apie darbus, tai daug yra tęstinumo. Visiško operacinio pajėgumo lietuviškos divizijos koncepcija yra mūsų suformuluota, dabar dirbama, kad ji būtų pasiekta.

Ko trūksta, tai kad mes nematytume gynybos vien tik skaičiukuose. Gynyba yra ir nacionalinė karinė mintis, nes dabar tie 5,38 proc. skiriama pagal NATO gynybos planavimą. Yra tie vadinamieji pajėgumų tikslai, centras Briuselyje mato, ko trūksta, ir šalys į tai daugiau investuoja.

Viskas gerai, kai yra pagal algoritmą, pagal planą A. Bet kiekviena šalis turi galvoti ir apie savarankiškos gynybos kryptį. Negalime gyventi tik iš katalogo, turime turėti ir savarankišką gynybą. Tai čia būtent dronų daugiasluoksnė sistema, fortifikacijos, kurios su dronų siena sąveikauja ir stabdo, yra nacionalinės karinės minties elementai. Jie juda, bet nėra energijos, tai nėra prioritetai.

– Kaskart jums išėjus su siūlymu gynybos srityje, atsakymas būna kone tas pats: „Kodėl to nedarėte ar nesiūlėte, kai patys buvote valdžioje?“ Ar tikrai konservatoriai savo kadencijos metu gynybos srityje padarė viską, ką tuomet leido galimybės ir ko reikėjo?

– Tikrai galėjo būti padaryta daug daugiau. Tai yra faktas. Bet jeigu kalbant, pavyzdžiui, apie Vytauto Didžiojo gynybos liniją, tai Baltijos gynybos linija prasidėjo prie Arvydo Anušausko, aš patvirtinau nacionalinį kontrmobilumo planą, pradėjau supirkinėti priemones į kontrmobilumo priemonių bazes, nes jų neturėjome. O Vytauto Didžiojo gynybos linija, kurią mes pristatėme praėjusiais metais, buvo antras etapas. Mes tai pradėjome ir siūlome gilinti tuos dalykus.

Jeigu kalbant apie tai, ką padarėme per mažai, tai tikrai pripažinsiu, kad mes kokius dvejus metus praleidome diskutuodami, ar bepiločiai orlaiviai yra karo prieš Ukrainą aidas, ar tai yra karo transformacija apskritai. O gal net pusiau revoliucija. <...>

Bet aš manau, kad galiausiai supratome ir per tuos keletą mėnesių [kai buvau ministru] bandėme išjudinti mūsų gynybos pramonę, atidarėme programą mūsų dronams. Deja, kai kurios tos programos dabar nebeegzistuoja. Mano požiūriu, tai nėra gerai. Turime suvokti, kad kai kuriuos pajėgumus privalome pasigaminti čia, vietoje.

Yra kariuomenės poreikiai, yra gynybos pramonė, yra mokslas. Turi būti sąveika. Bet dažnai mes tiesiog iš lentynos perkame. Tai patogu, bet tai užtrunka, kol lentynos užsipildo, nes apskritai Vakaruose lėta gynybos pramonės plėtra. Todėl turime kai kuriuos dalykus gamintis patys.

Dronai, minos, sprogmenys – baziniai dalykai, kurių turime turėti čia. O po to, be abejo, turime kalbėti apie tolimojo smūgio galimybes, nepriklausomas nuo nieko. <...> Bepiločių orlaivių pasaulis yra tema, kur galėjome būti energingesni.

– Europos kariuomenės idėja nėra negirdėta. Turint omeny diskusijas dėl NATO ateities, dėl situacijos JAV, dėl pasitikėjimo, jog NATO gintų mus, ar nereikėtų iš tikro svarstyti Europos kariuomenės idėjos?

– Reikia sutarti dėl sąvokų. Yra Europos kariuomenės sąvoka ir europinio NATO ramsčio stiprinimo sąvoka. Aš esu už NATO europinio ramsčio stiprinimą, o tai reiškia, kad reikia daryti viską, ką darytume Europos kariuomenės kūrimui, bet nekurti paralelinių NATO dubliuojančių struktūrų. Skirtumas tik toks.

Yra kariuomenės poreikiai, yra gynybos pramonė, yra mokslas. Turi būti sąveika.

Ar reikia investuoti daugiau į gynybą? Reikia. Ar reikia kurti tam tikrus pajėgumus, nes priklausai nuo Amerikos ir kol kas ta priklausomybė yra totalinė? Juos reikia kurti.

Yra trys pajėgumai, be kurių mes negalime net galvoti apie kažkokį savarankiškumą. Pirmiausia, žvalgybiniai pajėgumai. Amerika karinius palydovus skaičiuoja šimtais tūkstančių, mes – dešimtimis. Antra, tolimojo smūgio galimybės. Šioje srityje Europai būtina stiprėti. Ir, aišku, oro gynybos sistema. Tiek daugiasluoksnė, tiek antibalistinė.

Ant kelių rankų pirštų būtų galima suskaičiuoti, kiek antibalistinių oro gynybos sistemų yra Europoje. JAV pajėgumai visai kiti. Mes turime mažiausiai tris kryptis, kur privalome padaryti didelę pažangą, kad galėtume bent kalbėti apie savarankiškumą.

Kol tų kritinių pajėgumų nesame susikūrę, kol nesame atsistoję ant kojų, mes judame po truputį, tol darome viską, kad amerikietiškas dalyvavimas Europos saugumo sistemoje liktų. <...>

Amerikiečiai gynybos strategijoje sako, kad „jūs savo konvencinėmis pajėgomis užpildote gynybos planus, jūsų reguliarios pajėgos, o mes jus kritiniais pajėgumais remiame“. Ne tik kritiniais, bet ir konvencinėmis pajėgomis, tik mažesnėmis apimtimis. Ir teisingai, nes Europa turi pirmiausia gintis pati, o JAV remti. Tik strategijose tuos žodžius išbalansuoja prekybos karai, diplomatinės kautynės, ideologiniai nesutarimai. <...> Bet JAV yra čia, reikia saugoti ją čia.

Bet, kita vertus, Borisas Pistoriusas, kaip gynybos ministras, yra geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvai Vokietijoje.

– Bet ar ji liks čia, turint omenyje dabartinės administracijos nenuspėjamumą?

– Dabartinė JAV gynybos strategija, kitaip nei prie Joe Bideno, sako, kad dabar JAV gali kariauti vieną karą. Prie Joe Bideno sakė, kad gali kariauti du – vieną laimėti, kitą palaikyti. Tai suprantame dabar, kur yra jų prioritetai. Bet nepaisant to, jie sako, kad yra čia, bus čia ir mums padės.

Kol tai yra ir tai veikia, be abejo, tai reikia saugoti. Bet šalia to būtina investuoti į gynybą, į pramonę, kariuomenes iš naujo plėsti. Supraskime, kad reikia kalbėti ir apie tapatybinius pokyčius. Europos tautos turi suvokti, kad joms gali tekti kovoti dėl savo valstybių. Tai reiškia, grįžti prie šauktinių sistemų, grąžinti karinio rezervo sąvoką. Tai yra mentaliteto, kultūrinės strategijos klausimas.

Mes turime veikti išmintingai. Turime stotis ant kojų kaip Europos karinė galia, bet tą galią stiprinti saugodami amerikietišką interesą Europoje. Tai gal nebe vertybės bendros, bet tai interesas.

– Vokietijos žiniasklaidoje neseniai buvo pasirodžiusi žinia, kad sunkiai sekasi rasti savanorių brigadai Lietuvoje. Ramu jums dėl brigados?

– Net neabejoju. Mes pirmiausia turime būti pasiruošę laiku ir vokiečiai tikrai bus pasiruošę. Viena vertus, tai, kad dabar nepakanka savanorių, rodo tam tikrus kultūrinius dalykus, tapatybinius, kad ne viskas taip paprasta.

Bet, kita vertus, Borisas Pistoriusas, kaip gynybos ministras, yra geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvai Vokietijoje. O tai, kad jis yra tandeme su Friedrichu Merzu šituo klausimu, yra geriausia komanda, kokia gali būti mums, Rytų flangui.

Kad jie pasieks tai, kad brigada bus čia, net neabejoju. Jei savanorių neužteks, galima bus įjungti privalomumą. Kaip ir pas mus, kai kviečiame šauktinius, – pirma ateina savanoriai, kai savanorių nebeužtenka, kviečiame prievolininkus. Tą patį darys ir vokiečiai. Jų gynybos komiteto pirmininkas taip ir pasakė.

– Per pastaruosius rinkimus matėme tendenciją, kai partijų Seimo rinkimų sąrašus veda ne partijos pirmininkas, ne partijos pirmininkas tampa ir premjeru. Žinoma, iki Seimo rinkimų laiko dar nemažai, bet gal jau svarstėte, ar imtumėte vesti sąrašą ir, sėkmės atveju, vadovauti Vyriausybei?

– Apie tai dar tikrai nediskutavome, nes dabar visos mūsų akys krypsta į tai, kas dabar vyksta politikos scenoje, ir, po to, į pasirengimą savivaldos rinkimams, kurie jau po metų.

Bet pasakysiu, kad partijos pirmininkas turi būti pasiruošęs vesti sąrašą, privalo būti pasiruošęs prisiimti atsakomybę. Ir, jei susiklosto teigiami rinkimų rezultatai, privalo būti ministru pirmininku. Taškas.