Dažnai vaikai ir paaugliai savižalą mato kaip pagalbą sau, tačiau Vilniaus universiteto ekspertė Asta Adler pabrėžia, kad už to slypi rimti sunkumai, o savižala ne tik nesprendžia problemų, bet ir jas gilina. A. Adler akcentuoja, kad savižala įtvirtina traumines patirtis ir didina savižudybės riziką. Sužinojus apie vaiko savižalą, tai negali likti paslaptimi – svarbu kreiptis pagalbos ir nepalikti vaiko vieno.
Seime vykusios konferencijos metu Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė dr. A. Adler sakė, kad nors tai destruktyvus veiksmas, savižalą vaikai mato kaip pagalbą sau ir būdą susitvarkyti su emocijomis, parodyti skausmą.
Pasak jos, dažnai patys vaikai sako, kad jie žalojasi ne dėl to, kad nori numirti, o tai labiau mato kaip norą išgyventi. Tačiau savižala – jokiu būdu ne išeitis.
„Atsiduriame tarsi spąstuose, nes kuo daugiau savižalos, tuo labiau didėja savižudybės rizika“, – įspėjo A. Adler.
Už savižalos slypi rimti sunkumai
Psichologijos instituto docentė pažymėjo, jog save žalodami paaugliai nori, kad jiems greitai palengvėtų, sumažėtų įtampa. Tiesa, ekspertė sakė, kad dažnai paaugliai ne iš karto sąmoningai supranta, kad jie save žaloja, o kai kuriais atvejais toks suvokimas aplanko ir sapnuose.
A. Adler taip pat paneigė mitą, kad save žalodami vaikai ir paaugliai nori dėmesio: „Tikrai ne, dažniausiai tai susiję su didele gėda. Vienas tikrai labai svarbių patarimų – pastebėjus, kad yra randų, apie tai su paaugliu nekalbėti viešai, prie visų. (...) Reikia rasti būdą, kaip kalbėti atsargiai ir privačiai.“
Psichologijos instituto docentė taip pat pabrėžė, kad savižala – ne tik paauglystės sunkumas. Nors dažniausiai žmonės save pradeda žaloti paauglystėje, kartais tai gali tęstis ir visą gyvenimą. Svarbu ir tai, kad savižala – rimta, todėl negalima numoti ranka, būtina kreiptis pagalbos.
„Kartais žmonėms atrodo, kad jei sužeidimai maži, nėra didelės problemos. Ne sužeidimų gylis ar mastas yra problema, bet pats veiksmas. Tikrai labai svarbu atkreipti į tai dėmesį, ieškoti pagalbos. Tai nėra šiaip žaidimas, dažniausiai už to slypi labai rimtos priežastys“, – įspėjo A. Adler.
Jos teigimu, savižalą labai dažnai lydi kiti psichikos sveikatos iššūkiai, neretai – depresija.
Tik įtvirtina traumines patirtis
Kaip pastebėjo A. Adler, kritinis laikotarpis, kai savižalos rizika didžiausia, yra 13 metų. Tačiau tai nereiškia, kad savižala negali prasidėti anksčiau.
„Man tekę susidurti ir su devynerių metų vaikais, kurie galvoja apie tai, kad nori save sužaloti, neatpažindami, kad tai blogos jų savijautos išraiška. Paauglystėje labai smarkiai auga mintys apie savižudybę – tiek smarkiai neauga bandymai, kiek mintys apie tai.
Tai gali būti susiję su paauglystės pažeidžiamumu, nes daug kas keičiasi, formuojasi tapatumas, yra didelių lūkesčių, tarsi norisi turėti būdą, kaip susitvarkyti“, – sakė A. Adler.
Pasak jos, dažniausiai kalbėdami apie savižalą vaikai įvardija emocijų reguliaciją, pavyzdžiui, sako, kad tokiu būdu nori nustoti kažką jausti, sumažinti depresiją, susireguliuoti įtampą ir jausmus.
„Tai labai susiję su slopinamu pykčiu, su tuo, kad vaikas jaučiasi negalintis išoriškai už save pakovoti, pavyzdžiui, negali ko nors pasakyti mokytojai, jei sunervina, draugams, kyla prieštaringos mintys ir jausmai. (...) Dažniausiai savižalos tikslas – paslėpti sunkius jausmus, nebūti našta kitiems, susitvarkyti pačiam, nuslopinti išorinį pyktį“, – sakė A. Adler.
Neretai tai – pagalbos šauksmas, siekis iškomunikuoti jaučiamą skausmą, kai vaikas mano, kad fizinį skausmą aplinkiniai lengviau pastebės nei vidinį. Pasak A. Adler, savižala dažniausiai susijusi su trauminėmis patirtimis, kai paauglys taip bando su jomis susitvarkyti, tačiau savižala tik dar labiau įtvirtina trauminę patirtį.
Nors save žalodami vaikai laukia palengvėjimo, jis būna trumpalaikis, o vėliau vėl ateina noras save nuskriausti. Nutinka ir taip, kad paaugliai ima lygintis savo sužalojimais, jų nuotraukomis dalijasi internete, o tai kitus paauglius gali paskatinti susižaloti stipriau, tvirtino A. Adler. Dėl to, sakė Psichologijos instituto docentė, svarbu atkreipti į tai dėmesį.
A. Adler taip pat pabrėžė, kad, pastebėjus vaiko savižalą, labai svarbu empatija. Dažnai paaugliai prašo niekam nepasakoti apie tai, kad jie žalojasi, ir išlaikyti paslaptį, tačiau tai negali likti paslaptis.
„Svarbu žinoti, kad ši paslaptis negali likti paslaptis, svarbu aptarti, kam apie tai pasakysite, bet tai neturi tapti viešu klasės aptarimu. Svarbu suteikti tinkamą pagalbą“, – vardijo A. Adler.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
