Ekspertai įspėja dėl vis sunkiau susikalbančios visuomenės – atskirtis tarp įvairių visuomenės grupių didėja, o susipriešinimas pasiekė grėsmingus paribius ir kraštutinumus. Tokia padėtis naudinga politikams – atsipjovus dalį visuomenės, gali lengviau ją valdyti, tačiau taip auga ir radikalų įtaka. Apie tai kalbėta Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros vedėja prof. dr. Kristina Juraitė pastebėjo, kad poliarizacija – ne tik šiandienos problema. Tai – ilgalaikis ir labai kompleksinis iššūkis.
„Tai problema, susijusi ir su nepasitikėjimu, nepasitenkinimu, kitoniškos nuomonės nepriėmimu, susipriešinimu, konfliktais, kurių viešojoje erdvėje matome labai daug“, – Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijos metu kalbėjo K. Juraitė.
Ji pažymėjo, kad situaciją apsunkina socialiniai tinklai, neužtikrinantys dialogo: „Dialogas paskęsta, jis tampa antidialogu ir išvirsta į agresyvią retoriką, konfrontaciją, labai dažnai – psichologinę agresiją.“
Pasak K. Juraitės, poliarizacijos lygis šiandien pasiekė „grėsmingus paribius ir kraštutinumus“.
Kai nutrūksta dialogas
VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas doc. dr. Ignas Kalpokas atkreipė dėmesį, kad skirtingos nuomonės yra demokratijos bruožas, tačiau problemų kyla tuomet, kai nutrūksta dialogas ir skirtingos visuomenės grupės tarpusavyje nesusikalba.
„Nebesuprantame vieni kitų, nebenorime suprasti vieni kitų, nes kita grupė pagal apibrėžimą pasidaro bloga, kvaila, kokia nors neigiama. Tada mes ne tik nebeturime žodžių ir bendro žodyno – mes nebeturime noro kalbėtis“, – akcentavo I. Kalpokas.
Docento vertinimu, tokiais atvejais jau galime kalbėti apie labai pavojingą poliarizaciją, kai visuomenė susiskirsto į klanus, kurie tarpusavyje nebenori turėti nieko bendro.
„Tada demokratinis procesas stoja, mes iš esmės išsidraskome tarpusavyje. Reikia pripažinti, kad tam yra ir struktūrinių priežasčių. Šiandienos informacinė aplinka veikia taip, kad algoritmai mus uždaro į nuomonių burbulus.
Galime stebėti, kad ir politikams tai yra naudinga, nes jei tu sau atsipjauni gabalą visuomenės, kuri pyksta ant visos likusios visuomenės, tu tą gabalą gali labai lengvai valdyti, minkyti, būti sąlyginai saugus, kad tas gabalas už tave balsuos“, – teigė I. Kalpokas.
Politikams teks valgyti pačių užaugintus vaisius
Atsvara socialiniams tinklams gali tapti žiniasklaida. „Delfi“ vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė svarstė, kad žiniasklaida siekia užtikrinti nuomonių įvairovę. Visgi, įsigalėjus socialiniams tinklams, žiniasklaida nebeturi informavimo monopolio.
Kaip pastebėjo R. Lukaitytė-Vnarauskienė, tradicinė žiniasklaida atspindi įvairias puses ir nuomones, joje nėra išdidintų reakcijų. Visai kitokį vaizdą matome socialiniuose tinkluose.
„Įprastas pilietis socialiniuose tinkluose mirksta tris valandas. (...) Ką jis per tas tris valandas patiria socialiniuose tinkluose, mes galime labai aiškiai numanyti. (...) Į žiniasklaidą jis užsuka tik gerokai trumpesniam laikui pažiūrėti – kas čia dar vyksta, ką praleidau“, – pasakojo žurnalistė.
Pasak jos, tuo naudojasi ir politikai, socialiniuose tinkluose skleidžiantys jiems palankią informaciją ir blokuojantys nepatinkančius balsus, jų kritikus.
„Tradicinės žiniasklaidos įtakai visuomenėje mažėjant, politikai pradės valgyti savo užaugintus vaisius – užaugs vis daugiau radikalų, jie vis agresyviau dirbs su auditorija, patys politikai nebesugebės konkuruoti su radikalais, jie užims visą eterį. (...) Manau, politikai turėtų pamąstyti apie tai ir nevalgyti to greito maisto, kurį gali greitai gauti“, – pažymėjo R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
Dialogo būtinybė
Nevyriausybinės organizacijos „Ribologija“ bendrakūrė Rugilė Butkevičiūtė taip pat pažymėjo – labai paprasta bendrauti su savo auditorija, kuri pritaria tavo idėjoms. Daug sunkiau kalbėtis, kai auditorija priešinasi tavo mintims ir jas atmeta.
„Nebūtų malonu sėdėti auditorijoje, kuri sakytų, kad lyčių lygybė – velnio išmislas, feministes reikia sudeginti, o smurto mūsų visuomenėje iš viso nėra, jūs viską išsigalvojate. Tada matai rūškanus veidus, nepritarimą – nejauku, tad susivynioji į kiautą“, – svarstė R. Butkevičiūtė.
Lyčių lygybės ekspertė atviravo pastebėjusi, kad poliarizacija trukdo jos ir komandos daromam darbui.
„Ėmiau galvoti, kad gal mes pralaimime informacinę kovą, stengdamiesi visiems paaiškinti, kokios turi būti žmogaus teisės, kaip apie jas turime kalbėti, kokiais naratyvais, kokiais žodžiais. (...) Supratau, gal mes prarandame didesnę dalį žmonių“, – sakė R. Butkevičiūtė ir pažymėjo, kad dėl to turime kalbėtis su kitokios nuomonės besilaikančiais žmonėmis.
Pasak jos, dirbant žmogaus teisių srityje, svarbu, kad šias idėjas išgirstų ne tik palaikantys žmonės, bet ir didesnė visuomenės dalis. Todėl, pažymėjo R. Butkevičiūtė, privalu bendrauti su įvairiomis visuomenės grupėmis ir jas įtraukti į dialogą.
Utopinė interneto vizija neįgyvendinta
Kultūros viceministras Viktoras Denisenko svarstė, kad nėra daug įrankių, kurie padėtų įveikti dezinformaciją. Jis priminė, kad pirminė interneto vizija buvo utopinė – internetas turėjo tapti laisva informacijos ir diskusijų erdve, kuri sužlugdys autoritarines ir totalitarines valstybes.
„Kiekviena tokia valstybė remiasi informacijos ir žiniasklaidos kontrole, žmonės negauna patikimos informacijos ar skirtingų nuomonių. Tad buvo sakoma, kad žlugs visi diktatoriai, nes bus neįmanoma kontroliuoti informacinės erdvės“, – pasakojo V. Denisenko.
Pasak eksperto, žmonės vylėsi, kad internetas taip pat padės skatinti dialogą: „Drąsiausios vizijos buvo apie tai, kad mes grįžtame prie tiesioginės demokratijos, virtualios agoros, kai piliečiai susirenka ir bene balsuoja, tarsi turime tiesioginę demokratiją“.
Nors internetas iš tiesų tapo laisva informacijos erdve, ja skleisdami dezinformaciją ir propagandą puikiai naudojasi autokratai, pastebėjo V. Denisenko. Jis taip pat pridūrė, kad internetas netapo ir laisva diskusijų erdve.
„Tai, ko gero, susiję ir su tam tikra žmogaus prigimtimi. Žmogus iš esmės yra tingus padaras, jis internete ieško pramogų“, – sakė kultūros viceministras ir pastebėjo, kad paprastai žmonės nesigilina į gautą informaciją.
Deja, tačiau graži utopinė interneto idėja neįgyvendinta.
Apsisupame mums pritariančiais balsais
VDU docentas I. Kalpokas pastebėjo, kad socialiniuose tinkluose sau nepatinkančius žmones galima lengvai užblokuoti. Taip imi matyti tik sau patinkančias idėjas: „Labai smagu, kai visi pritaria, kai galima pasiplekšnoti sau per petį ir įsivaizduoti, kas esu pats nuostabiausias ir protingiausias, nes aplinkui – vien pritariančiųjų choras.“
Pasak I. Kalpoko, technologijos sudaro puikias sąlygas užsidaryti savo idėjose. Taip priprantame prie vienodumo, o bet koks nuokrypis darosi labai nemalonus, kelia šoką ir atmetimo reakciją.
„Prasideda vos ne lenktyniavimas, kas yra ištikimiausi grupės atstovai, kas yra radikaliausi grupės atstovai. Bet koks negalėjimas pademonstruoti, kad 130 proc. sutinki su savo grupės, bendruomenės idėjomis, imamas traktuoti kaip išdavystė“, – tvirtino I. Kalpokas.
Taip demonstruodami savo ištikimybę grupei ir to tikėdamiesi iš kitų radikalizuojamės.
Kaip išvengti pavojų?
VDU docentas I. Kalpokas svarstė, kad bet koks bandymas atsiriboti nuo socialinių tinklų ir technologijų yra gana skausmingas, o, išsitrynę socialinių tinklų paskyras, apsisunkintume kasdienybę.
Patarimas tikrinti kiekvieną socialiniuose tinkluose perskaitytą teiginį I. Kalpoko taip pat nežavi: „Puikiai suprantame, kad neturime tam laiko. Jei kiekvieną mus sudirginusį teiginį imsime tikrinti, mes nemiegosime ne dėl to, kad mums baisu dėl valstybės ar dar ko nors, bet tiesiog neturėsime laiko tai daryti.“
„Deja, bet mes esame tokioje situacijoje, kai esame iš esmės pasmerkti vis greičiau suktis toje spiralėje. Man atrodo, mūsų santykis su realybe ir toliau deformuosis. Abejoju, ar yra geras kelias iš to ištrūkti“, – sakė I. Kalpokas.
Kultūros viceministras V. Denisenko kalbėjo apie medijų raštingumą ir sąmoningą socialinių tinklų naudojimą: „Kiekvienas galime užsiimti savišvieta, perskaityti kelias knygas apie dezinformaciją, apie komunikaciją, politinę komunikaciją.“
V. Denisenko taip pat pastebėjo, kad pačios technologijos nėra nei geros, nei blogos – svarbu tai, kaip su jomis elgiamės.
„Ar plaktukas yra geras ar blogas? Tai yra instrumentas, jį galima panaudoti skirtingais būdais – galima įkalti vinį ir kažką sutvirtinti arba galima kitam žmogui galvą suknežinti. Bet dėl to plaktukas netampa nei geras, nei blogas. Jis tiesiog priemonė, klausimas, kaip jį panaudojame. (...)
Kai kalbame apie kovą su dezinformacija, nemažai kritikos skrieja socialinių tinklų valdytojams, nes netikra, melaginga informacija taip pat generuoja pelną. Vieša paslaptis, kad socialinių tinklų viduje kova su dezinformacija savotiškai vyksta, bet labai dažnai tam, kad parodytų, jog jie socialiai atsakingi. (...) Akivaizdžiai tai labiau veiklos imitavimas nei tikra kova“, – sakė V. Denisenko.
„Delfi“ vyr. redaktorė R. Lukaitytė-Vnarauskienė rekomendavo laikytis „socialinių tinklų dietos“ – stebėti socialiniuose tinkluose leidžiamą laiką ir verčiau daugiau laiko praleisti vartojant tradicinės žiniasklaidos pateikiamą informaciją. R. Lukaitytė-Vnarauskienė taip pat pažymėjo dialogo ir gyvo bendravimo svarbą.
