Karo metu moterys ir mergaitės dažnai tampa seksualinio smurto aukomis. Neretai seksualinis smurtas naudojamas kaip pažeminimas ir etninio valymo ginklas, o šiandien tuo neapsiribojama: „Iš pradžių mergaitės ir moterys yra išprievartaujamos, o vėliau jos brutaliai nužudomos. Smurtas brutalėja.“
Minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, vyko Nacionalinis žmogaus teisių forumas. Diskusijoje „Nuo fronto iki diplomatijos: moterų vaidmuo ginkluotuose konfliktuose“ Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto narė habil. dr. Dalia Leinartė pažymėjo, kad karinių konfliktų ir karų metu moterys dažniausiai tampa seksualinio smurto aukomis.
Pavyzdžiui, išskyrė D. Leinartė, tai itin ryškiai pasimatė 90-aisiais Ruandoje ir Bosnijoje. Pasak ekspertės, Ruandoje buvo išprievartauta 250–500 tūkst. moterų, Bosnijoje – 20–50 tūkst. bosnių moterų.
Taip pat skaitykite
„Bosnijos karo metu buvo vykdomi ne tik paradiniai moterų išprievartavimai, bet buvo įsteigtos, galima sakyti, koncentracijos stovyklos su vieninteliu tikslu – laikyti bosnes moteris ir jas prievartauti“, – sakė D. Leinartė.
Pasak jos, kai kurios nukentėjusios moterys dėl visuomenės normų po itin skaudžių patirčių taip ir negalėjo grįžti į savo bendruomenes, o po žiaurių prievartavimų gimė keli tūkstančiai vaikų.
„Skaičiuojama, kad dabar yra apie 2–4 tūkst. vaikų, gimusių bosnėms moterims po išprievartavimų. Šie vaikai nė vienoje bendruomenėje neranda vietos, kuri prilygtų žmogiškam orumui, jų taip pat labai sudėtingi santykiai su juos pagimdžiusiomis motinomis“, – apgailestavo D. Leinartė.
Taip pat skaitykite
Smurtas brutalėja
Kaip sakė JT Žmogaus teisių komiteto narė, dauguma seksualinio smurto aukų karo metu – moterys ir mergaitės, o 2024 metais užfiksuota 87 proc. daugiau seksualinio smurto atvejų nei prieš dvejus metus.
„Moterys karo ir karinių konfliktų metu labiausiai kenčia nuo seksualinio smurto“, – sakė D. Leinartė.
Ji pasakojo, kad seksualinis smurtas prieš moteris Bosnijoje ir Ruandoje daugeliu atveju buvo naudojamas kaip pažeminimas ir etninio valymo ginklas, o šiandien tuo neapsiribojama: „Iš pradžių mergaitės ir moterys yra išprievartaujamos, o vėliau jos brutaliai nužudomos. Smurtas brutalėja.“
Tačiau pasaulis į seksualinį smurtą karo metu nežiūri rimtai, sakė JT Žmogaus teisių komiteto narė. Ji atkreipė dėmesį, kad karinėms reikmėms skiriamos milžiniškos sumos, tačiau mažinamas finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dirba priešakinėse fronto linijose ir padeda smurto aukoms.
D. Leinartė pastebėjo, kad moterys iš esmės nedalyvauja taikos derybose – jas paprastai veda tik vyrai, nors moterys karo metu itin stipriai paveikiamos.
Pasak ekspertės, šiuo metu stebime ir technologijų militarizavimą, kai technologijos naudojamos ir kare, pavyzdžiui, kuriant ginklus: „Dirbtinis intelektas gali formuoti algoritmus tokiems ginklams, kurie nevaldomi žmogaus. Tačiau algoritmą juk išdirba žmonės pagal tam tikrus parametrus. Ten moterų apsaugos arba lyčių lygybės aspekto nėra. Baiminamasi, kad nevaldomos militaristinės technologijos bus labiausiai nukreiptos į vaikus ir moteris.“
Ne pasyvios karo stebėtojos
Svitlana Zaluzhna – Ukrainos karo pabėgėlė, prieglobstį gavusi Lietuvoje. Ji – ir „Open Nations NVO“ įkūrėja, Ukrainos bendruomenės lyderė ir dialogo vedėja. Iki Rusijos plataus masto invazijos Ukrainoje Svitlana buvo verslininkė, dirbo su pilietine visuomene.
„Tai buvo toks laikas, kai turėjau vaikus, namus, verslą, tada prasidėjo karas, atvykau į Lietuvą“, – pasakojo S. Zaluzhna.
Ukrainietė apgailestavo, kad karas ir konfliktai sukuria erdvės smurtui, o to išvengti neįmanoma. Visgi, akcentavo S. Zaluzhna, Ukrainos moterys nėra tik aukos. Pavyzdžiui, vardijo ji, 70 tūkst. moterų prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, o dauguma moterų kitais būdais turėjo prisitaikyti prie karo realybės.
„Vyresnės nei 50 metų ukrainietės yra labiausiai pavargusios visoje Europoje. 65 proc. ukrainiečių moterų turėjo pakeisti savo karjeras, moterims labai greitai reikia reaguoti į pokyčius. 30–50 metų ukrainietės yra pačios aktyviausios Ukrainoje, jos nėra pasyvios karo dalyvės.
Jos yra ir fronto linijose, jos kuria verslus, rizikuoja ir imasi tradiciškai vyriškų profesijų, nes neturi kito pasirinkimo – reikia uždirbti pinigų, palaikyti ekonomiką. Moterys užsienyje kuria nevyriausybines organizacijas, visame pasaulyje moterys kalba apie Ukrainą. (...)
Labai svarbu išlaikyti jaunosios kartos ryšį su šeima, istorija, papasakoti, kas su jais įvyko, pasakoti šeimos istorijas. Tam reikia labai daug išteklių“, – apie moterų vaidmenis pasakojo S. Zaluzhna.
Jos teigimu, gali būti, kad ir Ukrainos ateitis ir jos atsparumas kris ant ukrainiečių moterų pečių.
Narsos ir pasirengimo pavyzdys
Žurnalistė ir laidų vedėja, VšĮ „Miliūtė“ įkūrėja Rita Miliūtė pabrėžė – kol Lietuvoje saugiai ir šiltai kalbamės, Ukrainoje yra daugybė vietų, kuriose neįmanoma pagaminti vaikui valgyti, jį paguldyti saugiai ir šiltai miegoti, nuprausti šiltu vandeniu.
„Tokia yra Ukrainos, jos moterų ir vaikų kasdienybė“, – sakė R. Miliūtė.
Kartu į Ukrainą dažnai vykstanti žurnalistė teigė – daugybė karo reikmėms kuriančių įmonių priklauso ukrainietėms: „Moterys kuria, gamina ir tiekia frontui reikalingus dalykus.“
R. Miliūtė taip pat pasakojo, kad 2022 metais, Rusijai užpuolus Ukrainą, ši negalėjo tinkamai aprūpinti moterų karių, pavyzdžiui, neturėjo moteriškų karinių uniformų. Šiandien situacija jau kitokia ir ukrainietės yra stipri Ukrainos kariuomenės dalis.
„2022 metais kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną buvo daugiau savanorių iš kitų šalių, o dabar matai, kaip ukrainietės moterys ir merginos zuja vairuodamos tokias mašinas, kurių jos pačios neįsivaizdavo, kad galėtų vairuoti. Vyrai kariauja, moterys turi aprūpinti kariaujančius vyrus, jos yra labai aktyvios savanorystėje.
Žinau daugybę pavyzdžių, kai moterys daro dalykus, kurių nei norėjo daryti, nei buvo pasiruošusios, vėliau turėjo išmokti. (...) Pavyzdžiui, moteris iš paramedikų pagalbininkės tapo priešlėktuvinės oro gynybos sistemos dalimi“, – vardijo R. Miliūtė.
Ji taip pat pasakojo apie dronų operatorę, kuri dirba fronto linijose. Žuvus jos kolegai, ji liko viena pozicijoje ir jos neapleido: „Tai yra akivaizdus narsos ir pasirengimo pavyzdys.“
Taip pat skaitykite
Blogiausia – gyventi saugioje iliuzijoje
R. Miliūtė pabrėžė – Lietuva privalo ruoštis galimoms grėsmėms: „Manau, mes jau pavėlavome besiruošdami, bet, aišku, geriau vėliau nei niekada. Ligoninės dabar turėtų būti kišamos po žeme, o ne statomos stikliniais operacinių langais. (...) Yra labai daug nepadarytų dalykų.“
Lietuvoje gyvenanti ukrainietė S. Zaluzhna taip pat akcentavo, kad būtina ruoštis karui.
„Mes niekada nežinome, kas nutiks rytoj. Manau, karas Ukrainoje mus išmokė, kad blogiausias dalykas – gyventi iliuzijoje, gulėti šiltoje vonioje, stengiantis nusiraminti ir galvoti, kad taip neatsitiks. Net jei ir esate gera tauta, tragedija gali nutikti. (...) Karas ar blogis visada gali atsitikti, bet turime žinoti, kaip į tai reaguoti“, – sakė S. Zaluzhna.
Ji svarstė, kad Lietuva – maža šalis, todėl kiekvienas turi būti pasirengęs dirbti kartu: „Tai yra realybė, karas gali prasidėti, todėl turime ruoštis patys, ruošti savo šeimas, vaikus, ruošti planą, ką daryti, ir nacionaliniu mastu. Tikiuosi, kad karas nesiplės į Europą, norėčiau, kad taip nebūtų ir niekam nereikėtų patirti, ką reiškia karas ir priverstinė migracija. (...) Tačiau neturime gyventi iliuzijoje.“
