Tautinės bendrijos turi išlaikyti savo papročius ir tapatybę, tačiau svarbu nepamiršti ir valstybinės kalbos svarbos, sako ekspertai. Pasak jų, lietuvių kalba vaikams atveria švietimo, o vėliau ir karjeros galimybes. Štai Visagine vis daugiau šeimų nusprendžia vaikus leisti į lietuviškas mokyklas.
Nacionaliniame žmogaus teisių forume vyko diskusija „Tautinių mažumų vaikai: kaip išsaugoti tautiškumą ir užaugti pilnaverčiais piliečiais.“
Pastarųjų metų įvairių vertinimų rezultatai rodo, kad tautinių bendrijų mokyklų moksleivių pasiekimai nežymiai gerėja, tačiau, palyginti su lietuvių kalba besimokančių moksleivių rezultatais, yra prastesni.
Tautinėms grupėms mokant vaikus atskirose tautinėse mokyklose, didėja takoskyra tarp tautinių grupių, galima įžvelgti segregavimo ir izoliavimo(si) požymių. Pasak diskusijos organizatorių, galbūt tai padeda labiau puoselėti savo kalbą ir kultūrą, tačiau nėra palanku žmonėms, siekiantiems aukštesnio išsilavinimo ar lengvesnio integravimosi visuomenėje.
Kokia situacija šiandien?
LRT Tautinių bendrijų turinio grupės vadovė Anna Grigoit diskusijos metu pažymėjo: „Kaip Lietuvos lenkė, Lietuvoje jaučiuosi gerai. Aišku, turime, kur tobulėti ir kur augti, vis dar turime apie ką kalbėti.“
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė taip pat sakė, kad per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį galime džiaugtis padaryta pažanga, tačiau, pridūrė ji, kartais tokie pasiekimai stipriau matomi teisinėje srityje, o ne kasdienybėje.
„Esame viską gerai apsirašę, sekame Europos dokumentus, juos stengiamės įgyvendinti. Dokumentų abstrakcijos lygmenyje, man atrodo, tikrai yra gerų pavyzdžių, daug ką esame priėmę, bet praktikoje ir kasdienybėje, deja, yra visko. Galime džiaugtis, kad Lietuva tampa įvairesnė. Įvairovė yra brandesnės ir atviresnės visuomenės bruožas, bet kasdienybė tą įvairovę ne visada gražiai nušviečia“, – svarstė I. Dabašinskienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė dr. Edita Žiobienė pažymėjo, kad žmogaus teisių srityje proveržis visada bus reikalingas: „Pokytis visuomenėje visada reikalingas, neturime kur užmigti.“
E. Žiobienė taip pat išskyrė, kad Lietuva ilgą laiką buvo pamiršusi tautines bendrijas: „Nuo 2011 iki 2024 metų vykęs gyvenimas be Tautinių mažumų įstatymo parodė, kad visgi yra vietų, kuriose valstybė turi atsibusti, prisiminti, suprasti, kad turime kalbėti apie mūsų visuomenę, bendruomenę.“
Visagino meras Erlandas Galaguzas svarstė, kad vien tai, jog Visagine – rusakalbiame mieste – lietuvis tapo meru, jau rodo, kad žmogaus teisės yra išpildomos.
Tiesa, E. Galaguzas pabrėžė, kad Visaginas neretai įvardijamas kaip rusiškas miestas, tačiau jame gyvena daugiau nei 40 tautybių žmonių.
„Visos tautybės randa bendrą kalbą, sutarimą, bendrus sprendimus. Tai rodo, kad su žmogaus teisėmis gal nėra tobula, tačiau gerai“, – sakė Visagino meras.
Mokykla – lenkakalbė, būreliai – lietuviškai
Ar tautinių bendrijų nariai Lietuvoje jaučiasi savi? A. Grigoit pabrėžė Lietuvoje esanti sava: „Žinoma, kad aš čia esu 100 proc. sava ir taip jaučiuosi. Jei klausiate, ar geriau jaučiuosi nuvažiavusi į Varšuvą, tai ne, aš ten nesu sava. Čia mano namai.“
A. Grigoit augina tris vaikus, visi jie lanko lenkakalbes mokyklas. Ji sutiko, kad jauniausias sūnus, antrokas, kartais jaučiasi nedrąsiai, kad jam gali pritrūkti vieno ar kito lietuvių kalbos žodžio, tačiau vyresnėlis ketvirtokas jaučiasi puikiai, lietuvių kalba dalyvauja įvairiuose konkursuose. Septintokė dukra kalbėdama lietuviškai jaučiasi dar saugiau.
„Jei kažkas paklaustų, ar aš padedu ruošti namų darbus, tai ne. Prisipažįstu, kartais net būna atvejų, kai namuose dar kažkokį darbelį turiu pabaigti ar tekstą parašyti, ir kyla mintis, ar reikia rašyti „i“ ar „y“, tada klausiu dukros“, – juokėsi A. Grigoit.
Jos manymu, vaikams geriausiai sekasi mokytis tada, kai jie tai daro savo gimtąja kalba. Tiesa, lietuvių kalbos, pasak A. Grigoit, vaikai jau turėtų mokytis nuo darželio.
„Vaikai yra labai gabūs, nemenkinkime jų sugebėjimų. Geriausias amžius pradėti mokytis lietuvių kalbos – nuo darželio“, – sakė ji.
Nors A. Grigoit vaikai lanko lenkakalbę mokyklą, visi būreliai – lietuviški: „Visą popamokinę veiklą, muzikos mokyklas, būrelius mes sąmoningai renkamės tokius, kuriuose vaikas gali natūraliai girdėti lietuvių kalbą ir ja kalbėti.“
Svarbi ir tapatybė, ir integracija
VDU profesorė I. Dabašinskienė atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais tautinių bendrijų vaikai mokyklose rodo geresnius rezultatus. Tačiau profesorė teigė, kad ilgą laiką neturėjome švietimo politikos tautinių bendrijų vaikams.
„Kai politikai ar visuomenės dalis diskutuoja, kodėl jie nekalba [lietuviškai], tai ne juos reikia kaltinti. Pritrūko nuoseklios, ilgalaikės strategijos, tikslo, kur einame ir ko norime“, – tvirtino I. Dabašinskienė.
Jos vertinimu, demokratinei valstybei turėtų rūpėti išlaikyti tautinių bendrijų tapatybę ir kalbą, tačiau kartu valstybei svarbu, kad žmonės integruotųsi ir būtų visateisiai visuomenės nariai, galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime. Natūralu, kad tam reikia gerai mokėti valstybinę kalbą.
Tai, kaip tautinių bendrijų vaikai moka lietuvių kalbą, priklauso ir nuo regiono, ir nuo kitų aplinkybių. Pasak I. Dabašinskienės, dažniausiai tautinių bendrijų vaikai prasčiau nei lietuviai išlaiko lietuvių kalbos egzaminą.
„Šitiems vaikams mes kai ką užkertame. (...) Turime atverti dvejas duris – valstybės ramstis turėtų būti vaikai, šeimos, kurios išlaiko savo tapatybę, savo kalbą, bet lygiai taip pat mokosi, integruojasi ir supranta lietuvių kalbos naudą – dėl karjeros, atviresnių švietimo sistemos durų“, – pažymėjo I. Dabašinskienė.
Tiesa, A. Grigoit atkreipė dėmesį, kad šie metai buvo išskirtiniai: „Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, pagaliau pirmą kartą istorijoje lietuviakalbiai ir lenkakalbiai vaikai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą valstybiniu lygiu išlaikė labai panašiai.“
Žinoma, sutiko A. Grigoit, atsipalaiduoti negalima ir reikia įdėti daug darbo, kad tautinių bendrijų vaikai laisvai jaustųsi savo tapatybėje ir puikiai mokėtų lietuvių kalbą.
Teisė į mokslą
Visagino mero E. Galaguzo vertinimu, tautinių bendrijų kalbomis veikiančios mokyklos vaikams gali padaryti meškos paslaugą: „Programos yra lietuviškos, vadovėliai – absoliučiai visi lietuviški.“
Todėl, pasakojo meras, vaikai skaito lietuviškai, tekstą verčiasi į savo gimtąją kalbą ir mokytojui jau atsako gimtąja kalba.
„Ar tai nėra vaikų perkrovimas, kuris priveda prie prastesnių rezultatų lietuvių kalbos pamokose ir kitose, kur informaciją nuolatos reikia verstis?“ – klausimus kėlė E. Galaguzas.
„Pirmiausia vaikas – žmogus su savo teisėmis. Viena pagrindinių jo turimų teisių – teisė į mokslą. (...) Matau tendencijas, kas vyksta Visagine. Visagine tėveliai, vaikai renkasi darželius ir mokyklas, kuriose mokomasi valstybine kalba. (...) Net neabejoju, kad šios šeimos išlaikys tradicijas. Vaikai turi galimybių ir bendrauti, ir tradicijų išmokti, tačiau teisė į būsimą karjerą, į laimę visgi nugali“, – sakė meras.
Profesorė I. Dabašinskienė akcentavo ne tik gerus mokymosi rezultatus, bet ir ryšių visuomenėje kūrimą. Ji pabrėžė, kad geras lietuvių kalbos mokėjimas vaikams leidžia leisti laiką ne tik su tautinių bendrijų vaikais, bet ir bendrauti su platesne bendruomene.
„Klausimas, ar, išėję į viešąsias sferas, vaikai geba susirasti kitų grupių, kalbinių bendruomenių žmonių ir kurti savo socialinį tinklą“, – svarstė I. Dabašinskienė.
Ar reikalingos tautinių bendrijų mokyklos?
Apie tai svarstė ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė: „Ar vaiko interesas yra išlikti visiškai tautinėje bendrijoje ir išsaugoti papročius, kuo tautinės bendrijos būtų suinteresuotos, ar vaiko interesas yra išsilavinti ir kuo daugiau pasiekti savo gyvenimo karjeroje?“
Ji pateikė kelis pavyzdžius. Štai Šveicarijoje gyvena klajoklių tautos, kurių vaikai mokyklose apsilanko tik retkarčiais, kai bendruomenė sugrįžta.
„Tėvai situaciją supranta taip – jie nori išsaugoti vaiką savo bendruomenėje, jiems atrodo, kad vaikui iš mokyklos reikia išmokti kažkiek skaičiuoti, kažkiek kalbos, bet daugiau išsilavinimo nereikia“, – dalijosi E. Žiobienė.
Tautų atskirtis jaučiama Rumunijoje. Čia, sakė E. Žiobienė, jaučiamas rumunų ir vengrų atsiskyrimas į savo bendruomenes, kai, pavyzdžiui, rumunai vaikai neturi vengrų draugų. Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės, vis dažniau ir Lietuvoje keliami klausimai, ar mums tikrai reikalingos tautinių bendrijų mokyklos ir kokios jos turi būti.
„Europa labai aiškiai pasidalijusi – vakarinėje dalyje nelabai rasime tikrųjų tautinių mažumų mokyklų, o (...) Centro, Rytų Europoje turime tautinių mažumų mokyklų. (...) Ar reikia tokias tautinių mažumų mokyklas uždaryti? Turbūt ne, bet ką mes, kaip valstybė, joms duodame“, – klausimus kėlė E. Žiobienė.
Štai Estijoje ir Latvijoje atsisakoma rusiškų mokyklų ir pereinama prie ugdymo estų ir latvių kalbomis. Lietuva šiuo pavyzdžiu neseka. Pasak VDU profesorės I. Dabašinskienės, Lietuva ir Latvija bei Estija šiuo klausimu visada buvo skirtingose pozicijose.
„Lietuvoje buvo labai nedidelis procentas rusakalbių (...). Mums nebuvo aktualu elgtis taip, kaip Latvija ir Estija. Dėl istorinių priežasčių turėjome skirtingą situaciją“, – pasakojo I. Dabašinskienė ir pridūrė, kad Lietuvoje jau istoriškai veikė tautinių bendrijų mokyklos.
