Karas, pandemija, infliacija, nuolatinis informacijos srautas ir neapibrėžtumas – visa tai tapo kasdienybe, kurią vis daugiau žmonių išgyvena su nerimu ir nuovargiu. Psichologė Rosita Kanapeckaitė sako, kad tokiame pasaulyje psichologinis atsparumas nebėra prabanga ar įgimta savybė – tai įgūdis, kurį reikia ugdyti sąmoningai. Apie tai ji rašo ir savo netrukus pasirodysiančioje knygoje „Realybės vadovėlis“, skirtoje paprastam žmogui, likusiam akis į akį su nepatogia realybe.
Psichologė Rosita Kanapeckaitė pasakoja, kad knyga gimė iš ilgamečių tyrimų ir darbo su Lietuvos kariais, analizuojant psichologinį atsparumą ekstremaliomis sąlygomis. „Tyrinėjau individualų kiekvieno kario atsparumą, komandos veikimą, vadų paramą. Ir tada kilo klausimas – o ką daryti paprastam žmogui, kuris neturi nei vado, nei komandos?“ – sako ji. Pasak psichologės, šiandien daugelis dirba vieni, nuotoliniu būdu, be aiškios atramos, todėl atsparumo klausimas tampa ypač aktualus.
Anot R. Kanapeckaitės, ilgą laiką buvo manoma, kad psichologinis atsparumas yra įgimtas, tačiau šis požiūris pasikeitė. „Dabar jau turime pakankamai tyrimų, kurie rodo, kad atsparumą galima ugdyti. Problema prasideda tada, kai reikia prisiimti atsakomybę už savo būseną – suprasti, kur yra tavo stiprybės, o kur silpnybės“, – teigia ji. Psichologė pabrėžia, kad iššūkiai gyvenime neišvengiami, o svarbiausia – ne tai, ar jie nutiks, bet kaip žmogus su jais tvarkysis.
Kalbėdama apie psichologinio atsparumo sąvoką, ji pabrėžia, kad tai nereiškia nejautrumo ar abejingumo. „Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas tvarkytis su kasdieniais iššūkiais, net jei jie išmuša iš vėžių ir sukelia labai sunkias emocijas. Tu vis tiek gyveni gyvenimą ir sieki savo tikslų, nepaisydamas konteksto, kuriame esi“, – aiškina R. Kanapeckaitė.
Pastarųjų metų įvykiai, anot psichologės, aiškiai parodė, kad stabilumas nėra garantuotas. „Pandemija, karas, energetikos krizė – visa tai rodo, kad rytoj gali atsirasti dar vienas sukrėtimas. Todėl psichologiniu atsparumu reikia rūpintis kaip kompetencija, o ne tikėtis, kad kažkada viskas nurims“, – sako ji. Pasak specialistės, ypač sudėtingas laikotarpis būna šventės, kai prie bendro nerimo prisideda šeiminės įtampos ir lūkesčiai.
R. Kanapeckaitė atkreipia dėmesį, kad atsparumas nėra begalinis. „Iššūkių intensyvumas kartais tampa toks didelis, kad žmogus nebesusitvarko. Tuomet atsparumas lūžta, ir tai yra ženklas kreiptis pagalbos“, – sako ji. Psichologė pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gyvena su savomis problemomis – liga, netektimi, diagnoze ar artimųjų sunkumais – ir tai yra universali patirtis.
Kalbėdama apie praktinius būdus stiprinti psichologinį atsparumą, R. Kanapeckaitė sako, kad stebuklingų receptų nėra, tačiau svarbiausia – atpažinti, kas padeda būtent tau. „Žmonės dažnai jau turi būdų, kurie jiems padėjo sunkiausiais momentais, tik apie tai nepagalvoja. Vieni bėga, kiti vaikšto aplink namą, plauna indus, tvarko namus, kepa pyragą ar skambina draugui“, – pasakoja ji.
Vienas esminių dalykų, anot psichologės, yra gebėjimas išbūti su sunkumu. „Nebėgti, nesislėpti po kaldra, bet išbūti. Kita grupė – veiklos, orientuotos į rezultatą: kažkam paskambinti, užsiregistruoti, kreiptis į žmogų, kuris jau tai išgyveno. Mums visiems nutinka tie patys dalykai“, – sako ji.
Tačiau ne visi būdai, kurie atrodo padedantys, yra naudingi ilgalaikėje perspektyvoje. „Alkoholis ar kitos priklausomybės gali trumpam palengvinti, bet reikia paklausti savęs – kaip tai atrodys rytoj? Ar tai man padeda, ar trukdo?“ – klausia R. Kanapeckaitė. Ji pabrėžia, kad vienas svarbiausių atsparumo šaltinių yra santykiai su kitais žmonėmis. „Žmogaus gyvenimo kokybė labai priklauso nuo kuriamų santykių. Mūsų pagrindiniai poreikiai – būti priimtiems, suprastiems ir išgirstiems.“
Psichologė taip pat perspėja apie perteklinį informacijos vartojimą. „Jeigu tau trūksta neigiamos informacijos, užtenka atsidaryti bet kurį portalą – net antraščių pakaks. Galvojimas, kad daugiau informacijos tave išgelbės, dažnai tik kenkia“, – sako ji ir ragina sąmoningai riboti informacijos kiekį.
Kalbėdama apie knygos rašymo procesą, R. Kanapeckaitė pripažįsta, kad didžiausias iššūkis buvo kalbėti paprastai. „Norėjosi paaiškinti iki „kotleto lygio“, kad suprastų kiekvienas. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo“, – sako ji. Kartais, anot autorės, kilo ir abejonių, ar knyga apskritai reikalinga, tačiau galutinė mintis išliko aiški – padėti žmogui priimti realybę tokią, kokia ji yra.
Psichologė sako, kad knyga skirta žmonėms maždaug nuo 25 metų, kai prasideda savęs paieškos ir susidūrimas su realybe. „Kančia, sunkumai ir iššūkiai yra gyvenimo dalis ir jie niekada nesibaigs. Bet jeigu iki šiol milijardai žmonių su tuo susitvarkė, vadinasi, galime ir mes“, – sako R. Kanapeckaitė. Jos teigimu, svarbiausia žinia – psichologinio atsparumo galima mokytis visą gyvenimą.
Parengė Indrė Gurskienė
Viso radijo įrašo galite klausytis LRT RADIOTEKOJE.
