Lapkričio 3-iąją jo ekscelencija Valdas Adamkus švenčia 99 metų gimtadienį. LRT TELEVIZIJAI prezidentas sako, kad gyvenimas buvo banguotas, tačiau kiekviena patirtis – nuo džiugių jaunystės akimirkų Kaune iki sudėtingų istorinių lūžių ir rezistencijos veiklos nacių okupacijos metais – jį formavo, mokė vertinti laisvę ir atsakomybę, o šiandien – žvelgti į Lietuvą su didžiule viltimi ir pasididžiavimu.
– Pone Prezidente, lapkritis – bjaurus, niūrus mėnuo. Saulės mažai, lietaus dažniausiai būna daug. Aš, aišku, kalbu apie Lietuvą. O koks Jums lapkritis įsiminė per visą gyvenimą? Ar dažniau per Jūsų gimtadienį būdavo vis dėlto saulėtų dienų, ar dažniau tokių ūkanotų?
– Žinoma, imant atskirais laikotarpiais, turėčiau sakyti, bangavo. Buvo džiugių momentų, šviesių, taip, kaip šiandien, kad saulė bando prasiveržti. Bet buvo ir savotiškai ant tragiškos ribos. Kai pagalvoju šiandieną, vertindamas tą laikotarpį, kad galima būtų sakyti, stebuklas, kad aš esu iš viso gyvas. Nes gyvenimas buvo nuo nerūpestingos, gražios jaunystės, kuri tikrai, atrodo, su atgimstančia Lietuva, nes Lietuva tik šešeriais metais už mane vyresnė, ir atrodė, kad viskas klota rožėmis. Turiu prisipažinti, kad, aišku, mūsų šeimos gyvenimas buvo, turbūt galima pavadinti, truputį virš viršutinės ribos, taip, kad augančiam, bręstančiam jaunimui nieko nebetrūko. Viskas šviesu, viskas gražu. Kai jau pradėjau mokyklos laikotarpį ir tas laikotarpis tapo toks sąmoningesnis, pagaunantis tave su gyvenimo laimėjimais, šviesiom dienom, atrodė, nieko negali blogo būti. Ir staiga vieną dieną tai prieš tavo akis sugriūna. Ir sakyčiau, kad tas griuvimas įvyko ne bet kada, kai aš jau buvau pradėjęs suvokti, keturiolikos metų amžiaus jaunuolis, kas yra gražu, kas yra Lietuva, kas yra priimtina, kas yra nepriimtina.
Taip kad tas, sakyčiau, persilaužimo laikotarpis, nuo 1940 m. tragedijos, Lietuvos okupacijos, jau buvo sąmoningas perėjimas į kažkokį naują, visiškai netikėtą gyvenimą. Ir ką gi, nuo čia turbūt galima būtų daug ko pripasakoti. Jeigu pirmuosius žingsnius žengiant, 1940 m. aš savyje jaučiau, kad tai yra metai, kai manyje savotiškas dvasinis lūžis įvyko. Svarbiausia, kad nesuprantant, kas darosi. Viskas gražu, viskas gerai. Ir staiga atėjo kažkas kitas ir sako: ne, visa tai yra neteisinga.
Ir prisimenu savo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje rugsėjo 1-ąją dieną, kai suvaryti į salę moksleiviai pasitikome naująjį direktorių, kuris, prisimenu, buvo korektiškas pagal besikeičiančią santvarką. Tačiau išsišokimas, kuris man paliko gyvenime, – kažkas po direktoriaus kalbos staiga užšoka ant scenos. Na, aš nežinau, kaip jį pavadinti, bebaigiantį gyvenimą gimnazijoje. Ir staiga pradeda visiems šaukti garsiai, kad štai kokia laiminga diena šiandien yra mūsų tautoj, mūsų gyvenime, mūsų jaunystėje, kadangi sugriuvo kruvinasis Smetonos režimas.
Tai buvo tarsi bombos sprogimas. Visi susižvalgė ir aš jau neatsimenu, kas ten prieš tiek metų buvo. Tačiau jis savo kalbos nebaigė.
Su jo šūksniu, kad sugriuvo kruvinasis režimas, salėje sprogo reakcija – šaukėm, švilpėm. Taip sakant, jaunimas buvo sąmoningas. Buvau antroje gimnazijos klasėje, galbūt net ir iki galo nesupratau tą dieną, kas įvyko. Tačiau šalia stovėję aštuntokai, kurie jau gerai orientavosi, užvedė salę. Ir pažvelgiau į šalia stovinčią savo gimnazijos mokytoją, kurią gerbiau, amžinatilsį Jadvygą Banaitienę, verkiančią, aplink vyresnieji gimnazijos mokiniai – irgi ašaros akyse. Kažkur viduje kažkas lūžo. Aš bent sau asmeniškai galvoju, kad mano viduje tikrai įvyko tikras lūžis. Lūžis, kuris mane pakreipė visai nauja gyvenimo kryptimi. Kadangi supratau, kad kažkas yra didesnio, kažkas yra vertingo, ką bandoma mums iš po kojų sugriauti.
Ir per visą gyvenimą iki šios dienos aš manau, kad mano gyvenimas pasikeitė ir ėjo nauja kryptimi, kai sąmoningai gimnazijoje sukėlėme pasipriešinimo grupelę, kuri nacių laikais, po prasidėjusios naujos okupacijos, vėl pakrypo nauja kryptimi, kuri vėl sutrenkė mus, bet jau tada buvau sąmoningai žvelgiantis į aplinkinį gyvenimą – mus nori sunaikinti. Mes neturime pasiduoti.
Viso kito čia nenupasakosiu, tačiau manau, kad tai buvo labai lemtingas, teisingas gyvenime žingsnis, kai pogrindyje, rezistencijoje mūsų nedidelis būrelis sąmoningų jau gimnazistų, nutarėme pasipriešinti naciams ne kokiu nors ginklu ar kuo kitu, bet matydami, kaip naciai gaudo gatvėse, kaimuose mūsų jaunimą, veža į Vokietiją, ginti.
Nutarėme tarp jaunimo, kad pirmiausia reikia informuoti, ir įsteigėme rezistencinį jaunimo laikraštį, kuris tučtuojau išsirikiavo į visą rezistencinę kovą. Mus pripažino jau mūsų vyresnieji, kad mes tokie egzistuojame. Leidome, kėlėme nacių daromą neteisybę mūsų tautai. Ir galiu užtikrinti ir šiandieną – tai buvo vienas turbūt reikšmingiausių gyvenimo pasirinkimų, kurį, galiu sakyti, išlaikiau iki šios dienos.
– Pone Prezidente, aš noriu prisiminti Jūsų krikštatėvį, kuris buvo garsus žmogus – Augustinas Voldemaras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas. Ir jo didžiausia klaida buvo, kad jis neskubėjo kurti Lietuvos kariuomenės, nes visai negalvojo, kad tokia maža valstybė gali kam nors kelti grėsmę ir kad mus kažkas puls. Na, bet sovietų Rusija tuo metu galvojo kitaip. Ir dabar, kai mes su Jumis šnekame, koks šimtas metų yra praėję nuo to laiko, ir mes vėl kalbame apie grėsmę iš tos pačios Rusijos. Ar šiandien, Jūsų akimis žiūrint, tai yra didelė grėsmė Lietuvai?
– Na, aš nežinau, kur priskirti tai, ar sutapimui, ar mūsų tautos išankstiniam brendimui, matant rezultatus. Ir šitie rezultatai, sakyčiau, šiandieną atsišviečia mūsų požiūryje į gyvenimą, į mokslą, pasiekimus. Ir tas talentas, kurį mes turime šiandien Lietuvoje, galime didžiuotis, kad tai buvo savotiška sąmoningos rezistencijos tąsa.
Aš vieno dalyko, kuris man imponuoja, negaliu primiršti. Okupacija prasidėjo jau 1940 m. birželio 15 d. Prisimenu kaip šiandien, Kaune, kur buvau, kur stovėjau, mačiau įriedančius kažkokius neaiškius didelius, milžiniškus kariškus tankus. Vienu žodžiu, nepasakosiu, čia neapsimoka pasakoti viso to. Bet tai sukrėtė. Ir tas persiorientavimas man šiandieną imponuoja. Tai buvo birželio 15 d. Jau lapkričio viduryje Amerikos Lietuvių Taryba, kurią sudarė grynai Amerikos lietuviai, išsiprašė, nežinau, kokiu būdu, susitikimo su Franklinu Delanu Ruzveltu, kad priimtų lietuvių delegaciją. Ir Ruzveltas priėmė. Išklausęs ir pamatęs, kas darosi, kaip šiandien žinau, Ruzveltas pasakė – tai yra Lietuvos nepriklausomybės panaikinimas, okupacija, kurios mes, kaip Amerika, nepripažinsime ir dėsime visas pastangas jums padėti išsilaisvinti.
Aš manau, kad tai yra istorinis, milžiniškas žingsnis pasaulio akyse ir mes tai išnaudojome. Išnaudojame iki šios dienos. Kaip sakant, naudodamasi, kurdama savo gyvenimą, mūsų jaunoji karta, kaip aš žiūriu į visus pasiekimus, kuriais šiandien mes įsitvirtiname pasaulyje, įrodė, kad Lietuva turi talentų, neišsemiamų talentų, ir mes galbūt dar iki šios dienos ne viską parodėme pasauliui. Su ta viltimi aš savo jubiliejų pasitinku ir savo darbą vertinu teigiamai, kad kažką padariau gyvenime gero.
– Jūs kalbate apie Ameriką tais laikais, kai ji pasakė, kad nepripažins Lietuvos okupacijos. O šiais laikais su Amerika, kai prezidentas Trumpas yra toks neprognozuojamas, taip pasielgia netikėtai kitą kartą – tai vieną dieną taip kalba, kitą dieną taip kalba, kokie turėtų vis dėlto būti mūsų santykiai? Ar mes šiandien, pavyzdžiui, galime kitaip su ja bendrauti, kaip tik tai laikydami savo pagrindine sąjungininke?
– Man atrodo, kad pagrindinis tikslas niekad nepasikeitė – mūsų pačių laisvė, nepriklausomybė ir apsprendimų galimybės. Paliečiant šios dienos įvykius, turbūt galima pasakyti tik viena – kad tuo, kas darosi šiandieną pasauly, stebimės ne mes patys iš tolo sekdami, vertindami pasaulinius įvykius, bet stebisi jie patys savo valstybės prezidentu, iš kurio tiek daug laisvam pasauliui būtų galima tikėtis. Yra neįtikėtinas posūkis ne ta kryptimi, kur laisvas ir nepriklausomas žmogus nori eiti.
– O kai Jūs žiūrite į šiandienos Lietuvą, šių dienų Lietuvą, mūsų dabartinę politiką, ar Jūsų nuomonė su mūsų dabartiniais valdančiaisiais visada sutampa?
– Ne, turbūt ne. Ir gerai. Būtų blogai, jeigu sutaptų su vedama tarptautine politika, kurioje patys didieji nesusigaudo, kurie atstovai kur turi eiti ir ką jie daro. Tai taip, kad mes turime savo tvirtą nusistatymą nesitraukti iš ten, kur per šimtą metų stovėjome, kovojome ir laimėjome.
– Pone Prezidente, aš noriu sugrįžti prie Jūsų gimtadienio, ir galvoju, tas Jūsų krikštatėvis, apie kurį jau kalbėjau, Augustinas Voldemaras, kaip dažnai jis, kol buvo toks metas, vaikystė, sveikindavo Jus su gimtadieniu? Gal atsimenate, ką esate gavęs dovanų?
– Žinot, kartais stebiuosi, ypač kai paliečia mano krikštatėvio reikalus, ir žinodamas jo vaidmenį, suvaidintą jo gyvenime iki pat pabaigos. Aš, atvirai pasakius, nežinau, kuo ten jis pasibaigė. Yra sunkiai paaiškinama, iš kur atsirado tokių žmonių kaip Voldemaras, Smetona, Vaižgantas ir visi kiti intelektualai, kurie tais metais pajuto laisvės ir žmogaus apsisprendimo vertę ir bandė įgyvendinti naujus požiūrius, kurdami kažką naujo ir gražaus. Ir tas mane šiandieną dar žavi.
Aš nesileidžiu į Voldemaro, Smetonos vidines kovas. Čia vidaus politika. Šiandien mes irgi nuvažiuojame kartais į kraštutinumus. Bet prisiimu tą faktą, kad pats ciklas niekad nesikeitė. Prie jo ėjom sunkiu keliu. Kartais lengviau, kartais sunkiau. Tačiau galiu tik pasidžiaugti, kad tauta kažkur savyje, turbūt iš istorijos gelmių, atsinešė tą dvasią, laisvę. Per daugiau nei šimtą carinės okupacijos metų, naikinami savų ir svetimų, bandant palaužti mūsų tautinį nusistatymą, mūsų tautinę sąmonę. Net ir visas toks tautos nusistatymas, kurį jau galima pavadinti savęs susinaikinimu, nesusinaikino. Ir šiandien aš didžiuojuosi. Didžiuojuosi tais 30 metų, kad nors ir klupdami, darydami klaidų, norėdami matyti, kad tas kelias būtų daug įdomesnis, tvirtesnis, nepalūžome, ir tuo keliu turime eiti į priekį.
Linkiu, kad kitus šimtą metų, kai aš galbūt iš viršaus turėsiu progą pasižvalgyti ir pasidžiaugti, būtume laisvi, nepriklausomi žmonės, kurie savo darbu daro kasdieninį įnašą į žmonijos gerėjimo kelią.
– Pone Prezidente, labai ačiū, kad Jūs esate, kad galima pas Jus atvažiuoti pasikalbėti. Gerų Jums dienų, ramių dienų, saulėtų dienų ir, aišku, ilgų metų ir sveikatos. Ačiū.
– Labai Jums ačiū. Linkiu visiems daug sėkmės gyvenime kuriant. Kaip kartą jau čia esu ištaręs, eikime teisingu laisvo žmogaus apsisprendimo keliu.
– Ačiū.
