„Mane apspjovė kaimynas, pavadino piderastu, bet policija nieko nepadarė“, – tokių LGBT+ žmonių istorijų – ne viena. Žmonės susiduria su diskriminacija, yra užpuolami, tačiau neretai teisėsauga ikiteisminio tyrimo nepradeda. Susidūrę su institucijų abejingumu, LGBT+ žmonės jaučiasi beviltiškai ir tikisi, kad kažkas pasikeis.
LGBT+ žmonės Lietuvoje nesijaučia saugūs, susiduria su diskriminacija ir neapykanta. Minint Tarptautinę kovos su homofobija, bifobija ir transfobija dieną, Seime vykusioje diskusijoje „GayLine.lt“ redaktorius Martynas Norbutas pasidalijo keliais LGBT+ žmonių pasakojimais:
„Aš per daug bijau gyventi atvirai, todėl internete reiškiuosi kaip LGBT+ asmuo tik anonimiškai arba uždarose grupėse, kuriose vargu, ar patirsiu neapykantą.“
„Gyvendamas Lietuvoje kaip translytis žmogus, kasdien jaučiuosi vis beviltiškiau. Sunku rasti tikslą, prasmę ar tiesiog tikėtis, kad kažkas pagerės bent viso mano gyvenimo metu.“
„Bandydamas nuomotis, susidūriau su daugybe diskriminacijos dėl savo lyties ir dėl to, kad nuomos ieško du vyrai. Mane apspjovė kaimynas, pavadino piderastu, bet policija nieko nepadarė ir sakė, kad mano gyvybei ir saugumui negresia pavojus, todėl jie to netirs.“
„Gydymo įstaigos lyties keitimo klausimais yra iš akmens amžiaus, niekas nežino nieko, niekada negali padėti. Mano patirtis bandant gauti hormonų terapiją yra tragiška, metų metus įvairūs gydytojai siuntinėjo mane pas kitus gydytojus, nes nežinojo, ką su manimi daryti.“
Taip pat skaitykite
Tai – tik kelios žmonių istorijos. Pasak M. Norbuto, 2023 metų duomenimis, per 12 mėnesių diskriminaciją Lietuvoje patyrė 47 proc. visų apklaustų LGBT+ žmonių. Tai yra trečias blogiausias rezultatas ES, blogesnė situacija yra tik Bulgarijoje ir Kipre.
„Kai patiri diskriminaciją, slapstaisi. Tai natūralus veiksmas, kai bandai apsaugoti save, nes jautiesi nesaugus. Dėl to matome prastus duomenis dėl seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę darbe slepiančių žmonių. Lietuva išsiskiria situacijos prastumu.
Maždaug 69 proc. visų LGBT+ žmonių savo seksualinę orientaciją savo darbovietėje slepia. Blogesnė situacija yra tik Kipre, esame antri nuo galo šioje srityje“, – apgailestavo M. Norbutas.
Švietimo srityje Lietuva taip pat išsiskiria kaip ta šalis, kurioje LGBT+ žmonių diskriminacija yra didžiausia. Kaip rodo duomenys, 34 proc. LGBT+ moksleivių ir jų tėvų švietimo srityje patyrė diskriminaciją.
Moksleiviai ir studentai taip pat slepia savo seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę. Kaip atkreipė dėmesį M. Norbutas, visoje ES savo tapatybę slepia maždaug pusė LGBT+ moksleivių ir studentų, Lietuvoje – 56 proc.
Ilgas kelias siekiant teisingumo
Lietuvos žmogaus teisių centro advokacijos vadovė, teisininkė Monika Guliakaitė-Danisevičienė pastebėjo, kad dažniausiai į centrą LGBT+ žmonės kreipiasi dėl diskriminuojančių komentarų internete. Tačiau ir viešojoje erdvėje LGBT+ žmonės susiduria su priekabiavimu, užpuolimais, taip pat patiria tiesioginį smurtą ir susiduria su pareigūnų abejingumu.
Pavyzdžiui, neretai nutinka taip, kad LGBT+ žmonės teisėsaugos institucijoms praneša apie prieš juos įvykdytus nusikaltimus, tačiau teisėsauga atsisako pradėti ikiteisminius tyrimus, atsiskleidžia menkinančios ir žmogaus orumą žeminančios nuostatos.
M. Guliakaitė-Danisevičienė pasidalijo Luko ir Raimedo istorijos pavyzdžiu, iliustruojančiu, kaip LGBT+ žmonėms sudėtinga pasiekti teisingumo teisėsaugoje.
Taip pat skaitykite
2022 metų birželį Lukas ir Raimedas prie savo namų buvo užpulti. Pora ėjo susikibusi rankomis, kai juos iš tolo pastebėjęs vyras ėmė sekti ir filmuoti. Tai lydėjo įvairūs necenzūriniai žodžiai ir grasinimai. Kitą dieną pora pateikė pareiškimą policijai – jis buvo priimtas, tačiau birželio pabaigoje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.
Porą užpuolęs vyras neneigė priekabiavęs ir nurodė, kad vaikinai, susikibę rankomis, demonstravo nepagarbų visuomenei elgesį, todėl jis paklausė, ar dera viešoje vietoje demonstruoti savo santykius, kai Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties partnerystė.
Asmuo nurodė, kad jis neturi nieko prieš homoseksualius žmones, tačiau pabrėžė, kad visi žmonės viešoje vietoje privalo elgtis taip, kad netrikdytų aplink esančių žmonių ir juos gerbtų. Visgi ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas.
Atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą lydėjo ne vienas skundas, tačiau visi jie buvo atmesti, o teisėsauga veiksmų nesiėmė, pasakojo M. Guliakaitė-Danisevičienė. 2023 metų vasarį pora pateikė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, kuris skundą priėmė. Dar po daugiau nei metų – 2024 metų balandį – buvo panaikintas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o liepos pabaigoje pora pripažinta nukentėjusiaisiais.
Dar po metų – šių metų balandžio viduryje – Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad užpuolikas savo aktyviais veiksmais diskriminavo LGBT+ žmones dėl jų seksualinės orientacijos, siekdamas sutrukdyti ar suvaržyti šios žmonių grupės teisių ir laisvių įgyvendinimą.
„Nuosprendis nebuvo apskųstas, vadinasi, jis jau įsiteisėjo, buvo priteista neturtinė žala, ir asmeniui pritaikyta baudžiamoji atsakomybė“, – informavo M. Guliakaitė-Danisevičienė.
Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkė pabrėžė, kaip nukentėjusiems LGBT+ žmonėms sudėtinga pasiekti teisingumo.
„Tyrimo sėkmė priklauso nuo nukentėjusiųjų aktyvumo. Jei asmenys nebūtų viešinę savo situacijos, nebūtų kreipęsi į nevyriausybines organizacijas, nebūtų aktyviai įsitraukę į procesą, jis nebūtų net prasidėjęs. (...)
Tam, kad būtum aktyvus, siektum teisingumo, turi tai padaryti viešai, o tam turi atsiskleisti – ne tik policijai pripažinti, bet ir visuomenei ar žiniasklaidai. Tai sukelia dar didesnę riziką patirti antrinį smurtą, pakartotinę diskriminaciją“, – vardijo M. Guliakaitė-Danisevičienė.
Kaip atkreipė dėmesį ekspertė, neretai viešumas sukuria papildomų sunkumų ir grėsmių: „Tiek atsiskleidimas viešai, tiek patiriami neapykantos nusikaltimai ar diskriminacija prisideda prie saugumo jausmo netekimo.“
