„Antanui šis mokslas iš pradžių sekėsi sunkiai. Mes pasijuokdavome: „Čia, Untan, tau ne algebra ar trigonometrija, čia reikia jausti kaip „knipelį“. Vėliau Antanas pajuto skraidymų malonumą ir tapo puikiu lakūnu“, – pirmuosius žymiojo aviakonstruktoriaus, Lietuvos karo aviacijos vado Antano Gustaičio žingsnius aviacijoje aprašė amžininkai. Apie A. Gustaičio asmenybę, pasiekimus aviacijoje ir tragišką likimą pasakojo Lietuvos aviacijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus muziejininkas Eugenijus Raubickas.
„Čia, Untan, tau ne algebra ar trigonometrija“
Nors savo prisiminimų neužrašė, galima spėti, kad būsimo Lietuvos karo aviacijos vado ir lėktuvų kūrėjo Antano Gustaičio vaikystė prabėgo laimingai. Gimė jis 1898 metų kovo 26-ąją Obelinės kaime Marijampolės apskrityje ir augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kaip LRT.lt pasakojo muziejininkas E. Raubickas, mokėsi jis Marijampolėje, o vėliau, dėl karo paskelbus evakuaciją, persikėlė į carinės Rusijos miestą Jaroslavlį. O kada gimė meilė aviacijai ir Antanas panoro būti ore (savo sukurtus lėktuvus A. Gustaitis vadino ANBO, tai – akronimas, reiškiantis „Antanas Nori Būti Ore“)?
„Vargu ar vaikystėje svajojo apie padanges, nes baigęs gimnaziją įstojo į prestižinį Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių institutą. Tikėtina, kad būtų tapęs inžinieriumi. Svajonė apie padanges, ko gero, atsirado vėliau, jau sugrįžus į Lietuvą“, – į LRT.lt klausimą atsakė pašnekovas.
Pirmojo pasaulinio karo metu paskelbus mobilizaciją, gabus jaunuolis buvo pasiųstas į karinę mokyklą, kurioje praleido maždaug pusmetį. Anot E. Raubicko, bolševikams pradėjus perversmą, A. Gustaičio mokslai nutrūko.
„Karininkai tapo nereikalingi, atsirado galimybė sugrįžti į tėvynę. Sūnūs, galintys ir mokantys laikyti ginklą, čia buvo labai reikalingi“, – pridūrė jis.
Pasak jo, 1919 metų pavasarį A. Gustaitis įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas mokytis Karo aviacijos mokykloje. Jį vaizdingai yra aprašęs kitas tarpukario lakūnas Simas Stanaitis. Prisiminimuose rašoma, kad kovo viduryje mokykloje pasirodė kresnas, plačių pečių, vidutinio ūgio vyrukas, vilkintis ilgą milinę – tokias turėdavo caro armijos kavaleristai ir artileristai, pasakojo E. Raubickas.
„Iškart supratome, su kuo turime reikalą – juk į šią mokyklą priimdavo tik išlaikiusius „medalių konkursą“. Netrukus Antanas tapo mūsų būrio vadu. Baigę mokyklą toliau mokėmės skraidyti eskadrilėje. Antanui šis mokslas iš pradžių sekėsi sunkiai. Mes pasijuokdavome: „Čia, Untan, tau ne algebra ar trigonometrija, čia reikia jausti kaip „knipelį“. Vėliau Antanas pajuto skraidymų malonumą ir tapo puikiu lakūnu“, – knygoje aprašytais prisiminimais dalijosi LRT.lt pašnekovas.
Kuklus, bet stebėtinai talentingas
Baigęs mokslus A. Gustaitis dalyvavo Nepriklausomybės kovose. E. Raubickas pasakojo, kad talentingas karininkas atliko tris kovinius skrydžius, vienas jų baigėsi lėktuvo avarija.
„1920 metais buvo bombarduojama Varėnos geležinkelio stotis. Bombų pakrautas A. Gustaičio lėktuvas kildamas greičiausiai per greitai atsiplėšė nuo žemės, lėktuvas sudužo, bet viskas baigėsi laimingai – bombos nesprogo“, – pasakojo jis.
Pasak E. Raubicko, tuo metu jaunieji Lietuvos lakūnai skraidydavo vokiškais lėktuvais, o matydami trūkumus techniką bandė savo jėgomis tobulinti. Štai A. Gustaičio kolega Vsevolodas Šenbergas yra sukonstravęs aviaciniu varikliu traukiamą valtį ir geležinkelio vagoną, 1922 metų vasarą išbandytas ir Jurgio Dobkevičiaus kūrinys – lėktuvas „Dobi-I“.
„Stebėdamas savo draugų ir vertindamas užsienines konstrukcijas, A. Gustaitis suprojektavo lėktuvą ANBO-I“, – sakė pašnekovas, pridūręs, kad pripažinimo sulaukęs jaunas karininkas buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją.
Buvo pirmaeilis šachmatininkas, mėgo skambinti mandolina ir skaityti knygas.
E. Raubickas
LRT.lt paklaustas apie A. Gustaičio asmenybę, E. Raubickas atkreipė dėmesį į empatiją ir visapusišką išsilavinimą.
„Kartu mokęsis Vincas Žemaitis prisimena, kad A. Gustaitis buvo draugiškas, Marijampolėje gyveno atskirai nuo kitų mokinių ir retai juos lankydavo, todėl bendraklasiai patys pas jį ateidavo. Jis buvo gabiausias mokinys klasėje, padėdavo draugams, buvo pirmaeilis šachmatininkas, mėgo skambinti mandolina ir skaityti knygas“, – žymiojo aviakonstruktoriaus asmenybės portretą nupiešė pašnekovas.
Pašnekovo teigimu, A. Gustaitis garsėjo išskirtine atmintimi – šachmatais galėdavo žaisti nė nežiūrėdamas į lentą.
Būsimą žmoną sutiko ligoninėje
Išsamiai šeimos istoriją savo knygoje „Skrydis“ aprašė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti aviakonstruktoriaus dukra Rasa Gustaitis. Jos motina, A. Gustaičio žmona Bronė Aleksandravičiūtė, augo pasiturinčioje šeimoje. Visą gyvenimą ji svajojo tapti medicinos sesele, tačiau eiti šiuo keliu draudė tėvai. Pirmojo pasaulinio karo metais ji vis dėlto drįso šį norą paversti realybe.
„Dirbdama karo ligoninėje priimdavo sužeistuosius, ten susipažino ir su pažiba jau tapusiu karo lakūnu A. Gustaičiu, tačiau tuo metu draugavo ir ištekėjo už kito lakūno, Vytauto Jablonskio. Vėliau ji suprato, kad pasirinkimas nebuvo labai geras, todėl su vyru išsiskyrė. B. Aleksandravičiūtė išvyko su į Paryžių mokytis pasiųstu A. Gustaičiu, kartu gyveno Monmartre. Skyrybos su vyru buvo taikios, abu draugiškai sutarė. Kadangi antrą kartą susituokti bažnyčioje negalėjo, A. Gustaitis ir B. Aleksandravičiūtė susituokė protestantų bažnyčioje“, – kalbėjo pašnekovas.
Beje, pasakojama, kad Bronė Gustaitienė buvo pirmoji moteris, sklandytuvu pakilusi į dangų.
A. Gustaičio likimas ilgai buvo paslaptis
Kaip LRT.lt pasakojo E. Raubickas, žymusis aviatorius stengėsi šeimą apsaugoti nuo sovietų represijų. Prasidėjus okupacijai žmonai parūpino vokišką kilmę įrodančius dokumentus, tad šeima išvyko iš Lietuvos. Pats A. Gustaitis bandė gauti vizą, tačiau nesėkmingai.
1940 m. rugpjūtį jis paskirtas Karo aviacijos likvidacinės komisijos pirmininku, gruodį iš kariuomenės paleistas ir kurį laiką dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Tik 1967 metais gauta žinia, kad A. Gustaitis mirė Maskvoje.
E. Raubickas
„A. Gustaitis nenorėjo būti tiesiogiai priklausomas nuo vokiečių administracijos, bet jam ieškant galimybės išvykti į užsienį, vienintelė Argentina sutiko išduoti vizą. Ją atsiimti reikėjo Vokietijoje. Žmonai užsirašius vokiete, atsirado galimybė repatrijuoti į Vokietiją, tačiau tuomet būtų tekę priimti šios šalies pilietybę. Kita galimybė – šeimai repatrijavus, pačiam pabandyti pereiti sieną nelegaliai. Iš Vokietijos A. Gustaitis tikėjosi pasiekti Argentiną ar JAV, kur galėtų dirbti aviacijos inžinieriaus darbą. Tokį išvykimo iš Lietuvos variantą jis ir pasirinko“, – pasakojo muziejininkas.
Pasak jo, Lietuvos sieną A. Gustaitis bandė kirsti pėsčiomis, tačiau greičiausiai buvo išduotas ir todėl suimtas. Apkaltinus antitarybine veikla, tarpukario Lietuvos karo aviacijos vadas buvo išvežtas į Maskvą, kur 1941 metų spalio 16 dieną jam įvykdyta mirties bausmė.
„Nei šeima, nei draugai to nežinojo. Gyvendama JAV šeima kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, bandydama išsiaiškinti jo likimą, tačiau nieko nesužinojo. Tik 1967 metais gauta žinia, kad A. Gustaitis mirė Maskvoje“, – kalbėjo R. Raubickas.
Kalbama, kad sovietų režimas talentingą aviakonstruktorių bandė užverbuoti, tačiau kas iš tiesų anuomet vyko, šiandien istorikams sunku atsakyti, nėra išlikusių šaltinių.
ANBO lėktuvai – tarpukario padangių garsenybės
Kalbėti apie A. Gustaičio nuopelnus aviacijai būtų galima ilgai, o svarbiausias jo nuveiktas darbas – padanges skrodę ANBO lėktuvai. Apie tai, kuo šie lėktuvai ypatingi, LRT.lt pasakojo E. Raubickas. Anot jo, ANBO-I lėktuvo konstrukcija buvo mėgėjiška, įtaisytas 30 arklio galių variklis leido pasiekti 143 km/val. greitį.
„Vėliau sukurtas mokomasis ANBO-II, jo didžiausias greitis siekė 255 km/val., variklis – 60 arklio jėgų, irgi mažas, bet mokymui tinkamas lėktuvas. Vietoje dviejų sparnų lėktuvo – greitesnis, patogesnis vieno sparno lėktuvas“, – detales paaiškino pašnekovas.
ANBO-III lėktuvas buvo skirtas žvalgybai ir treniruotėms. Šis modelis, pasakojo E. Raubickas, turėjo pakeisti anuomet naudotus itališkus žvalgybos lėktuvus.
„ANBO-III susidomėjo ir užsieniečiai, Estijos karo aviacija planavo pirkti licenciją ir juos statyti. Tai buvo pirmas toks pripažinimas. Vėliau buvo ANBO-V, kuris irgi skirtas mokomiesiems skrydžiams. Techniškai tobuliausi lėktuvai buvo ANBO-IV, naudoti kaip koviniai lėktuvai. Tokio modelio trijų lėktuvų grandimi 1934 metais atliktas maždaug 10 tūkst. km skrydis aplink Europos šalių sostines“, – pasakojo jis.
Bene tobuliausias kūrinys – lengvasis bombonešis ANBO-VIII, galėjęs pasiekti net 411 km/val. greitį.
Paklaustas apie šių lėktuvų likimą, E. Raubickas sakė, kad beveik visus A. Gustaičio sukurtus lėktuvus perėmė Lietuvą okupavusi sovietų kariuomenė. Tėra vienintelis išlikęs ANBO-I modelis, kuris dar 1935-aisiais perduotas Karo muziejui ir iki šiol eksponuojamas.
Paklaustas, o kodėl šiandien neturime lietuviškų lėktuvų, E. Raubickas teigė, kad šiuolaikiniai modeliai – techniškai itin sudėtingi, o juos gaminti labai brangu. Nors talentingų konstruktorių yra, sakė jis, dažniausiai jie nedirba didžiosios reaktyvinės aviacijos srityje.
