Vilniaus „Akropolyje“ pernai rugsėjį paranoidine šizofrenija sergančiai moteriai pagrobus 6,5 metų berniuką, Vilniaus apygardos teismas ją pripažino nepakaltinama ir skyrė priverstinį gydymą, nes moteris nesuvokė savo veiksmų pasekmių, matė haliucinacijas, negebėjo įvertinti realybės.
Teismas taip pat nurodė sveikatos priežiūros įstaigai kas 6 mėnesius teikti išvadą, ar vyresnio amžiaus moteriai reikia tęsti priverstinį gydymą, jį keisti arba, galbūt, panaikinti. Jeigu medikai nutartų, kad moters būklė yra itin pagerėjusi, ji galėtų grįžti į laisvą gyvenimą, nes priverstinis gydymas nėra įkalinimo bausmės pakaitalas.
Tačiau sėkmingai surasto berniuko tėtis Vladas L. teigia pasigendantis koordinuotos valstybės institucijų reakcijos, kaip reiktų geriau suderinti psichikos ligomis sergančių ir nuo jų nukenčiančių žmonių interesus. Vyras stebisi, jog nėra jokių instrumentų, kurie sudarytų sąlygas sureaguoti į mažesnių psichikos sutrikimų turinčių asmenų pažeidimus, kad būtų galima išvengti ypač sudėtingų situacijų.
Pavyzdžiui, šiuo konkrečiu atveju byloje yra fiksuota, kad berniuką pagrobusi moteris dar 2024 metų vasarą lindo prie savo kaimyno vaiko, bandė už rankos jį kažkur nusivesti, siūlėsi duoti saldainį, išvirti košės. Kaimynas buvo parašęs pareiškimą, kad moteris gąsdino jo vaikus. Būtent šis kaimynas ir atpažino internete paskelbtos moters nuotrauką ir paskambino į policiją ir pagrobto berniuko tėvui, pasakė adresą, kur gyvena tuo metu ieškota pagrobėja.
„Bet ką daryti tada, kai negalią turintis žmogus nesigydo? Iš vienos pusės – negalima jo priversti, bet iš kitos pusės – o tai kur vaiko teisė, nes toks žmogus gali pakenkti vaiko sveikatai ir gyvybei. Ką daryti tokioje situacijoje, kada jau galima kištis visuomenei?“ – portalui LRT.lt pasakoja Vladas L.
„Iš esmės policininkai sako, kad jų rankos surištos, kol toks žmogus nepadaro nusikalstamos veikos, iki tol jie sako negalintys imtis priemonių. Gerai, suaugęs žmogus gali gintis nuo psichiškai sergančių žmonių, o ką daryti, kai susitinka nekaltas su nekaltu? Ji mums stipriai pakenkė. Visos šeimos psichologinė būsena yra sudėtinga po įvykio, vis tiek tai atsiliepia, tai mus transformuoja. Tikrai buvo patirtas stresas“, – svarstė pašnekovas.
Pasak Vlado L., šiuo atveju viskas baigėsi laimingai, tačiau jam neišeina iš galvos svarstymai, kas būtų buvę, jeigu moteris būtų supratusi, kad vaikas yra jos nusikaltimo įrodymas. O gal ji būtų išstūmusi berniuką pro devinto aukšto langą arba kitaip jam pakenkusi?
„Nes kokia tos moters mąstymo schema? Ji atsiveda auką, užsidaro bute ir jau kaip urvelyje turi objektą savo psichiniams bandymams. Ir kas žino, kas jai šaus? Ji buvo jau su pižama, ruošėsi miegoti. Jos gyvenimas toliau tekėjo savo vaga. Mano vaikas pasakojo, kad jam nei valgyti, nei gerti nedavė. Tada jis paprašė: ar gali mane parvesti, aš pas mamą ir tėtį noriu. Ne, ji sako, dabar tu gyvensi čia. Ji nuo pat pirmų minučių pozicionavo, kad tai jos anūkas, paskui sakė, kad kaimynės vaikas, paskui kad šiaip kažkas neva paprašė pasaugoti. O tai jeigu jai būtų susirodę, kad tas vaikas jai kliūtis? Na, jei ji būtų supratusi, kad vaikas yra įrodymas, kad ji kažką pagrobė? O ten 9 aukštas. Įsivaizduokit, jei policininkai būtų nelaužę durų, ji nueina miegoti, tada jai gal būtų susirodę, kad vaikas yra kliūtis, kad reikia panaikinti įkalčius, tai ką? Pro langą išstumti nesunku arba kitaip pakenkti vaiko sveikatai. Nors iš bendrų elgesio normų ji neparodė tokio agresyvumo. Tiesiog ji pasakojo fantazijas, kad ją puola, seka, kad internetą ji atsijungė, nes ją seka“, – teigė berniuko tėtis.
Vaiką pagrobusi moteris jautėsi sekama, matė specialių ženklų
Berniukas buvo pagrobtas 2024 metų rugsėjo 25 dieną prekybos centre „Akropolis“, kai žaidė prie vaikams skirtos mašinytės, kol mama šalia esančioje parduotuvėje rinkosi prekę. Vyresnio amžiaus moteris traukė vaiką už rankos, nuėjo su juo iki autobusų stotelės, įsėdo į autobusą, nusivežė ir parsivedė jį į savo butą.
Pagal vėlesnį vaiko pasakojimą tėčiui, autobuse vienas penkiolikmetis ar panašus amžiaus paauglys pastebėjo neįprastai besielgiančią moterį ir ragino berniuką neiti su ja, bet atėjo vairuotojas ir paauglį išvijo, tiesa, neaišku, ar išvijo tik penkiolikmetį, ar ir berniuką su moterimi.
Tėvams nerimaujant, viešai buvo paskelbta, kad ieškomas dingęs vaikas, išplatinta berniuko nuotrauka, kažkas į internetą įkėlė ir moters, nusivedančios vaiką, atvaizdą iš „Akropolio“ vaizdo kamerų įrašų. Tai ir padėjo greičiau surasti mažametį, nes psichikos liga sergančios moters kaimynas atpažino ją, kadangi ji anksčiau yra išgąsdinusi jo paties vaiką.
Vaiką pagrobusiai moteriai buvo atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, tada paaiškėjo, kad ji negeba normaliai įvertinti savo veiksmų ir jų pasekmių. Pavyzdžiui, moteris teigė keletą metų jautusi, kad mikrorajone yra kažkoks energinis gaubtas, trukdoma močiutei matytis su anūkais.
Pagrobto berniuko atveju moteris teigė mačiusi kažkokią tašytę, kuri, anot jos, buvo kaip specialus ženklas, kad šitą vaiką reikia gelbėti. Iš esmės moteriai nustatyta paranoidinė šizofrenija, konstatuota, kad jos elgesys gali būti neprognozuojamas ir socialiai pavojingas.
Moters dukra sakė teismui, kad mama kai kada elgdavosi keistai, gyveno viena, vartojo vaistus nuo hipertenzijos, pasakojo, kad ją seka, ir klausinėdavo, ar nesekama pati dukra, tačiau jai nebuvo žinoma apie mamos psichikos sutrikimus. Vis tik ligos istorija rodė, kad buvo nustatyta psichikos sutrikimų, tik jie nebuvo tokie sudėtingi.
Psichikos sutrikimai nebūtinai reiškia agresyvumą
Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė pažymi, kad žmonės, kurie turi psichikos sveikatos sunkumų, nebūtinai yra pavojingi, o jų būsenos nebūtinai turi būti paaštrėjusios. „Mes turime atskirti pavojingumą nuo psichikos sveikatos sutrikimų“, – sako K. Levickaitė.
Pašnekovė sako, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina individualiai atsižvelgti, kokios konkrečios pagalbos reikia žmogui, bet Lietuvoje dažnai manoma, kad viską išspręs tik medikamentinis gydymas, o kitos psichosocialinės pagalbos labai trūksta.
Už konkrečių socialinių ir sveikatos paslaugų vystymą savo teritorijoje mūsų šalyje yra atsakingos savivaldybės, bet bendrąją politiką formuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija.
„Medikamentinis gydymas yra tik vienas iš metodų, nors ir labai svarbus. Ar tik šis būdas gali būti? Tikrai ne. Mes turime suprasti, kad gydymas, pagalba apima labai svarbias psichosocialines priemones. Tai ir įvairios programos, kur dirba nebūtinai psichikos sveikatos specialistai, bet ir socialiniai darbuotojai. Svarbu įvairios programos, kurios pritraukia į psichosocialinę intervenciją. Man atrodo, labai svarbu suprasti, jei matome, kad žmogus turi sutrikimą ir jis negeria vaistų, tai gali būti, bet net ir tokiu atveju mes negalime priversti jo to daryti. Galima su žmogumi tik dirbti ir ieškoti, kaip tvarkytis, kaip įveikti sunkumus. Ir ten jau gali atsirasti vaistai ar kitos priemonės. Bet Lietuvoje psichosocialinės pagalbos prieinamumas yra labai menkas“, – pasakoja K. Levickaitė.
„Mes turime susitelkti į supratimą, kad nėra tokio algoritmo, jog žmogus turi sutrikimą ir dabar mes kažkaip turime sugalvoti, kaip padaryti, kad jis gertų vaistus. Čia labai simplistiška. Su žmogumi reikia atrasti kontaktą, reikia atrasti pasitikėjimo ryšį, įtraukti į jam priimtinas veiklas ir tuomet plėtoti psichosocialinį potencialą. Ir mes nieko negalime garantuoti“, – pridūrė ekspertė.
Anot pašnekovės, šiuo metu mūsų šalyje nėra daug proaktyvių paslaugų, skirtų įvairių sutrikimų ar problemų turintiems asmenims pagal indikacijas. Paprastai pats asmuo turi kreiptis į psichikos sveikatos centrą, jis turi turėti motyvacijos ir tai gali tekti palaukti. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija kaip tik vysto Iniciatyvios bendruomeninės priežiūros komandas (angl. Assertive community treatment), kurios turėtų teikti paslaugas bendruomenėje.
„Ir tai labai svarbus dalykas, nes tada pas žmogų atvykstama į namus, galbūt vyksta psichiatras su socialiniu darbuotoju ir visa komanda, ieško būdų padėti žmogui. Sakyčiau, kad tos mobilios komandos yra pirmas bandymas organizuoti paslaugas ilgalaikių sutrikimų turintiems žmonėms, nors apie tai mes šnekame daug metų“, – sako K. Levickaitė.
Vis dėlto pašnekovė siūlo atskirti: jeigu psichikos sunkumų turintis žmogus nesigydo, jam turi būti teikiamos psichosocialinės paslaugos, su juo individualiai dirbama, bet jei žmogus padaro kokį nusižengimą ar nusikaltimą, tai kaip ir kitais atvejais pranešama policijai, tuomet atliekamas ikiteisminis tyrimas, einama į teismą. Negana to, daugumą nusikaltimų padaro visiškai sveiki asmenys.
Kada Lietuvoje gali būti skiriamas priverstinis gydymas?
Lietuvoje ligonis gali būti priverstinai paguldomas į psichiatrijos ligoninę ir gydomas, jeigu jo elgesys ir veiksmai kelia grėsmę jo paties ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Paprastai tokiais atvejais žmogų į ligoninę pristato greitoji su policija. Tačiau toks priverstinis hospitalizavimas ir gydymas gali trukti ne ilgiau nei 3 darbo dienas, paskui jau reikia teismo sprendimo.
„Šiuo atveju turi būti du kriterijai – vienas medicininis, kitas – teisinis. Medicininis: kai tuo metu yra sunki paciento psichikos būklė, bet žmogus nebūtinai turi sirgti psichikos liga. Kartais būna, kad atsiduria pas mus iki tol visiškai sveikas buvęs žmogus, pavartojęs sintetinių narkotikų: atvyksta kamuojamas psichozės, daužosi, trankosi, su dievais šnekasi. O kitas žmogus gali sirgti šizofrenija, bet būti ramus ir taikus, taigi, nėra jokios būtinybės. Į psichiatrijos ligoninę žmogus priverstinai guldomas tada, kai yra bloga jo psichikos būklė, kai jis yra pavojingas sau (savižudybės atvejai arba kai nesiorientuoja, gali patekti po mašina), aplinkiniams (muša kitus, mėto daiktus) ir turtui (pavyzdžiui, padeginėja kaimynų duris, daužo mašinas)“, – pasakoja Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro „Vasaros ligoninės“ direktorius Martynas Marcinkevičius.
Jeigu gydytojų konsiliumas nusprendžia, kad žmogų būtina toliau palikti ligoninėje ir be jo sutikimo gydyti, tuomet, dar nesuėjus 3 parų terminui, turi 48 valandas kreiptis į teismą. Teismas gali pratęsti priverstinį gydymą, bet ne ilgiau nei mėnesiui. Paskui įstaiga vėl turi kreiptis į teismą ir teismas gali pratęsti hospitalizavimą ir gydymą ne ilgiau nei 6 mėnesiams, tačiau tai jau būna retesni atvejai.
Kitas variantas, kai Lietuvoje yra įmanomas priverstinis hospitalizavimas ir gydymas, tai jei žmogus įvykdo nusikaltimą būdamas nepakaltinamas ir teismas skiria jam priverstinį gydymą. Paprastai tokiu atveju ligonis patenka į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
„Bet suprantate, kaip yra su privertimu? Per prievartą negali pasveikti“, – sako viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė K. Levickaitė.
Anot ekspertų, pagrindinė problema Lietuvoje yra susijusi su gebėjimu paskatinti psichikos liga sergančius žmones gydytis, kol jie nepadarė nusikaltimo, kol nepasiekė psichozės būsenos, kai žmogus tampa pavojingas sau ar kitiems, arba po trumpalaikio gydymo, jei žmogus buvo trumpam priverstinai paguldytas į ligoninę.
Pavyzdžiui, M. Marcinkevičius pasakoja, kad po trumpalaikio gydymo, kai žmogus būna atvežamas būdamas pavojingas sau ar kitiems, dauguma pacientų tik kurį laiką vartoja vaistus ir laikosi režimo, o vėliau viskas pažyra į šipulius.
„Per tą laiką žmogui pagerėja, būtinybė taikyti priverstinį gydymą išnyksta ir mes jį paleidžiame namo. Bet čia prasideda įdomioji dalis: jei žmogus gyvena vienas, niekas jo kasdien neprižiūri, tai kartais žmogus išvis nebegeria vaistų, nors dažniausias variantas, kad mėnesį ar du pageria, tada pasijaučia, kad jam geriau, pradeda savavališkai mažinti dozes ar išvis negerti, nusprendžia, kad vaistų nebereikia. O kai nebegeria vaistų, būklė pradeda blogėti. Tai klasikinis atvejis su daugeliu mūsų pacientų – ne visada ir namiškiai gali priversti vaistus gerti ar laikytis režimo. Kartais dar prisideda alkoholis“, – pasakojo M Marcinkevičius.
Nagrinėjamu atveju sudėtinga liga sirgusi moteris nebuvo agresyvi, nekėlė grėsmės nei sau, nei aplinkai, bet jautėsi sekama, manė, kad sekami jos elektroniniai prietaisai, dukros šeima, kalbėjo apie energinį gaubtą savo rajone, namo kieme bandė nusivesti vaiką į namus, siūlydama saldainį, išvirti košės ir pasupti. Ji vartojo tik vaistus nuo hipertenzijos – nuo aukšto kraujospūdžio.
Labai tikėtina, kad lėtinė liga vystėsi pamažu, o jos simptomus matė aplinkiniai. Pagrobto berniuko tėtis Vladas L. sako, kad visuomenė turi gebėti reaguoti šiek tiek anksčiau, nei nutinka baisių dalykų, pavyzdžiui, pagrobiamas vaikas.
Reikia pasirūpinti dar iki nelaimės, bet kaip?
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkas Vaidotas Nikžentaitis teigia, kad sunkia psichikos liga sergantį žmogų, jei jis jaučiasi sveikas, įkalbinti gydytis yra be galo sudėtinga, bet įmanoma. „Prie kiekvieno žmogaus priėjimas atskiras, nėra visiems vienodo vadovėlio“, – aiškina pašnekovas.
Paprastai, gyventojai dėl savo sergančių artimųjų ir kaimynų, kol nėra padaryta jokių teisės pažeidimų, turėtų kreiptis į seniūniją arba savivaldybę, jos turėtų inicijuoti psichosocialines paslaugas. V. Nikžentaitis pasakoja, kad Lietuvoje esama ir tarnybų aplaidumo, ir nesusišnekėjimo: kartais socialiniai darbuotojai ar kiti specialistai aplanko tokius klientus, atvejo vadybininkai organizuoja paslaugas, bet kartais jiems tai nepavyksta, nes šie žmonės visko atsisako. Galų gale pavargstama siūlyti tą patį per tą patį.
„Kiek suprantu, ši moteris buvo palikta likimo valiai, o savivaldybės darbuotojai turėjo ją lankyti, nes buvo kreiptasi. Galbūt yra neveiksnumo požymių, problemų“, – sako V. Nikžentaitis.
M. Marcinkevičius atkreipia dėmesį, kad labai dažnai psichikos ligomis sergantys ir to nepripažįstantys žmonės neįsileidžia socialinių darbuotojų ir vengia priimti pagalbą.
V. Nikžentaitis pasakoja, kad psichikos negalia yra labai specifiška, todėl sistema turėtų prisitaikyti prie šio specifiškumo. Jo nuomone, būtinąją psichosocialinę pagalbą reiktų asmeniui suteikti, kol dar neskraido daiktai, ir kažin, ar čia labai reikia klausti sutikimo kiekvienu atveju.
„Įsivaizduokite, matote, kad gatvėje žmogui insultas. Jūs gi priėjusi prie jo neklausite, ar tu sutinki gydytis? Ne, nes supranti, kad tokia situacija, kvieti greitąją ir viskas. O šitoje plotmėje žmonės nesuvokia ligos, nepripažįsta jos, atmeta. Jie dėl to nėra kalti, tai liga, bet būtinoji psichosocialinė pagalba turi būti suteikta. Jeigu žmogui atkrytis, tai gal nereikia laukti, kol pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą pradės skraidyti daiktai ar kils smurtas. Yra netiesioginių požymių, kad žmogui yra atkrytis, gali girdėti balsus ar panašiai“, – sako Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkas.
„Tas klausimas, ar reikalingas tas, na, ne priverstinis gydymas, bet būtinoji psichosocialinė pagalba, tai ji būtina, privaloma, nes tokia yra realybė. Mūsų ligos tai ne onkologinės, kaip plaučių ligos ar vėžys, kai tu eini ir sąmoningai gydaisi. O pas mus, kai žmogui atkrytis, paranoidinė šizofrenija, tai žmogus praranda laiko ir erdvės suvokimą, jis tam tikru metu gali tapti beveik neveiksnus, nors formaliai taip nėra. Mes turime suteikti kaip ir socialinę pagalbą. Jis gali to norėti, gali nenorėti, bet čia ne pageidavimų koncertas, nes jis kenčia pats to nesuvokdamas, ir kenčia aplinkiniai, šeima“, – iš patirties pasakojo pašnekovas.
„Būna, pas mus jaunuoliai gyvena su mamomis, gauna savo neįgalumo pašalpas, jei nustatytas neįgalumas, pradeda terorizuoti dėl cigarečių ir tos mamos kenčia. Jos nuveža jaunuolius į ligoninę, daktarai sako: „Nėra indikacijų.“ Veža du tris kartus, kol trūksta kantrybė, skambina mums ir klausia, kaip tie algoritmai veikia. Sistema yra, bet klausimas, kaip tai įgyvendinama, ar kiekviena grandis atlieka savo darbą“, – pridūrė V. Nikžentaitis.
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija yra nevyriausybinė organizacija, ji žmonių negydo, bet teikia psichosocialinės reabilitacijos, užimtumo, teisinės pagalbos ar nestacionarios globos paslaugas bendruomenėje.
„Dėl priverstinės hospitalizacijos – mes einame žmogaus teisių gynimo keliu, bet mūsų srityje yra sava specifika. Žmonės, kurie tiesiogiai nedirba socialinio darbo, dažnai rėkia, kokia čia prievarta. Bet tai yra neadekvatu, vos ne slogą su psichologais siūlo gydyti. Mes nuolat nežinome, kur yra ta riba, kada jau kviesti pagalbą, kad neperžengtum žmogaus teisių ribų, nors tu, kaip specialistas, matai, kad žmogui atkrytis, yra požymių. Jeigu šeimos kreipiasi į mūsų bendriją, tai mes sprendžiame, ką daryti, įkalbame žmogų nuvažiuoti į ligoninę, kviečiam komandą, turim sutartis. Bet mes visų žmonių neapimame“, – kalbėjo V. Nikžentaitis.
Paklaustas, ar įmanoma įtikinti žmogų gydytis, jeigu aplinkiniai mato, jog padėtis yra sudėtinga, pašnekovas teigė, kad tai ilgas procesas, galintis trukti apie pusę metų, ir viskas susiję su pasitikėjimu tarp sergančio žmogaus ir aplinkinių. Pasak V. Nikžentaičio, Lietuvoje problema yra tai, kad kai kada savivaldybės ar jų įstaigos atsainiai pažiūri į padėtį arba tiesiog nežino, kaip geriausia elgtis vienoje ar kitoje konkrečioje situacijoje. Beje, pašnekovo teigimu, paprastai padėtis pagerėja po įvairių incidentų, tuomet visos tarnybos susigriebia, kodėl nutiko taip, kaip neturėjo nutikti.
„Tai ilgas procesas. Jeigu žmogus pasitiki bendruomene, atsiranda kontaktas, nes jie dažnai visokiais burtais tiki. Tai čia būna pusė metų. Bet jei tu matai krizinę situaciją, žmogus nesuvokia, tai dažniausiai arba aš pats įsodinu ir mes važiuojam į Vasaros gatvę, arba jeigu atsisako, prieštarauja, bet kelia grėsmę, kvieti komandą, kvieti policiją ir sėkmingai jį išvežam. Kai išeina iš ligoninės, žmogus dažniausiai gauna kokią nors psichosocialinę reabilitaciją. Praleidžia mėnesį ar du, bet vis tiek būna į teigiamą pusę. O šeimoms tai dažnai kyla klausimų, ką jiems daryti, nes jie baigia išprotėti. Namo bendrija, pavyzdžiui, rašo, kad taip ir taip, savivaldybė važiuoja, ir jei mes žinome situaciją, patys skambiname į savivaldybę, tai šiaip ne taip tą moteriškę iš namo išveda, mes pasakome algoritmus, ką reiktų daryti ir kaip. Bet realiai aš gi negaliu kiekvienai savivaldybei atsakyti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje“, – pasakoja pašnekovas.
„Bet, mano galva, Lietuvoje nėra kritinė situacija, nes tokių atvejų, kaip kad su vaiko pagrobimu, kitose valstybėse būna žymiai daugiau. Aišku, būtų gerai, kad to neatsitiktų, kad būtų pritaikytos tinkamiausios priemonės, bet vis tiek atsiras visokių unikalių dalykų“, – reziumavo V. Nikžentaitis.
Pasak pašnekovo, Lietuvai būdingi tam tikri kraštutinumai: sovietmečiu žmonės buvo neteisėtai izoliuojami psichiatrijos įstaigose net nebūtinai dėl sunkių psichikos ligų, o šiais laikais vyrauja žmogaus teisių apsaugos perspektyva, dėl kiekvieno gydymo reikia asmens atsiklausti ir gauti jo parašą, nors dėl ligos žmogus kartais gali nesuvokti padėties. „Ieškoma pusiausvyros tarp paciento teisių ir tos realios būtinybės gydyti ir padėti“, – sako V. Nikžentaitis.
