Keliautojas Aurimas Mockas didžiąsias šių metų šventes pasitiks kitaip nei absoliuti dauguma žmonių visame pasaulyje – vienui vienas ant Ramiojo vandenyno bangų besisupančioje valtyje „Kuršis“. Šiomis dienomis istorinės kelionės vidurį pasiekiantis klaipėdietis tikslo link kantriai iriasi nepamiršdamas Kalėdų dvasios – valtyje stovi eglutė, apgalvotas ir šventinės vakarienės meniu. Vis dėlto keliautojas neslepia, kad kitas Kalėdas norėtų sutikti namuose su artimaisiais.
Didžiosios metų šventės – supantis ant akimis neaprėpiamo Ramiojo vandenyno bangų ir kompaniją palaikant tik pro šalį praplaukiantiems vandenyno gyventojams.
Taip Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus pasitiks klaipėdietis keliautojas A. Mockus, šiemet spalį pradėjęs istorinę kelionę irkline valtimi „Kuršis“ per Ramųjį vandenyną.
Dar prieš porą savaičių A. Mockus savo sekėjams socialinio tinklo paskyroje priminė, kad jau metas namuose puošti Kalėdų eglutes. Žaliaskarė sau vietą rado ir valtyje „Kuršis“.
„Tik negalvokite, kad aš žiemos šventėms nepasiruošęs! Laikas puošti eglutę“, – rašė keliautojas.
Gruodžio pradžioje kelionė A. Mockui nebuvo lengva – valtį blaškė kelių metrų aukščio bangos, teko pajusti ir valties pavertimą 90 laipsnių kampu, vargino vis nesibaigiantys lietūs, tačiau keliautojas vis randa ir nuotaikingų momentų.
Prieš kurį laiką A. Mockus džiaugėsi sėkminga naktine kalmarų žvejyba.
„Panašu, kad Šv. Kūčiom bus ką ant stalo pasidėti“, – socialiniame tinkle gruodžio pradžioje rašė A. Mockus.
Šiomis dienomis keliautojas parodė ne tik valtyje telpančią jo Kalėdų eglę, bet ir tai, kaip atrodys jo šventinė Kūčių vakarienė.
„Šiemet mano Šv. Kūčių stalas su 12 patiekalų štai toks. Paserviravau iš vakaro, tikiuosi bangos nenuplaus per naktį. Ramių visiems Kūčių ir gražių artėjančių Šv. Kalėdų“, – rašė A. Mockus ir tuojau pasijuokė, kad per 70 parų vandenyne prarado laiko nuovoką ir savąjį Kūčių stalą padengė para per anksti.
„Ir žuvis, ir riešutai, ir rauginti bei troškinti kopūstai, dribsnių ir vaisių košė, makaronai su sūriu, bulvių košė su sūriu, džiovinta vietinė žuvytė – vėjažuvė, kurią susidžiovinau, šamo konservai. Taip pat ir nealkoholinis vynas, nealkoholinis alus, vitaminizuotas gėrimas, sausas davinys iš kariuomenės, saldumynai – grybukai. Tikrai maisto turiu. Turiu jo ir Kalėdoms. Kalėdoms bus daugiau mėsiškų patiekalų ant stalo. Bus ir vytintos mėsytės, mėsos konservų turiu“, – apie tai, ką artimiausiomis dienomis dėl ant šventinio stalo valtyje „Kuršis“, LRT.lt vardijo A. Mockus.
Dovana šventėms – pusė įveikto kelio
Prieš kelias dienas A. Mockus savo socialinio tinklo paskyroje pasidalijo jautriu vaizdo įrašu Kalėdų Seneliui.
„Kalėdų Seni, linkėjimai tau iš ne tokio jau ir ramaus vandenyno. Kaip matai, supuosi sau ant bangų vienatvėje, tyloje. Kaip niekas kitas šioje Žemėje skaičiuoju dienas ir laiką, kada išvysiu kitą krantą ir vėl galėsiu būti su artimais kartu. Todėl noriu tavęs paprašyti, kad šiemet man atsiųstum stiprybės silpnomis akimirkomis, gero, palankaus vėjo. Svarbiausia, Kalėdų Seni, nepamiršk tų, kurie šią akimirką yra vieniši, nepamiršk tų, kurie serga, bet turi viltį, nepamiršk tų, kurie tiki tavim. Ir paprašyk ten to, kuris Klaipėdoje prižiūri mūsų švyturį, kad padidintų ir paryškintų šviesą ir bent jau kitas Kalėdas galėčiau sutikti savo gimtoje Klaipėdoje“, – kalba A. Mockus.
Keliautojas sako, kad šiemet jau gavo savo šventinę dovaną – šiomis dienomis pavyko įveikti pusę numatyto maršruto.
Keliautojas tikino, kad yra nusiteikęs gerai, o vienatvę neaprėpiamuose toliuose jam vis praskaidrina vandenyno gyventojai. Štai antradienį – per Kūčias – į valties kajutę bandė veržtis paukštis.
„Iš pradžių maniau, kad kas čia per pabaisa lenda per liuką, nes kalė į valtį. Tada žiūriu – galva matyti. Maniau, gal žuvis. Kol paėmiau kamerą – nukrito, nes ne visas įlindo ir dėl bangų neišsilaikė. Po pusvalandžio į denį įskrido. Tada supratau, kad čia paukštis blaškosi. <...> Paskui galvoju, kad kas čia taip smirda, gal jis čia kur prikakojo, o žiūriu – atrajojo žuvį man ant stalo, kur Kūčių stalas buvo“, – kvatodamas pasakojo keliautojas.
A. Mockus patikino, kad fiziškai jaučiasi puikiai, nors ant rankų ir kojų yra žaizdų, tačiau dideli skausmai nekamuoja.
Džiugina rekordinis tempas
Per didžiąsias matų šventes A. Mockus plaukia ties šiaurine Kiribačio sala. Ši salų valstybė Ramiajame vandenyje ir žymi pusę klaipėdiečio kelionės.
LRT.lt jau skelbė, kad A. Mockus savo kelionę Ramiuoju vandenynu nuo San Diego Jungtinėse Amerikos Valstijose iki Brisbano Australijoje pradėjo spalio viduryje. Planuota, kad 12 tūkst. kilometrų keliautojui įveikti prireiks 6–8 mėnesių. Dabar, vertinant pirmosios kelionės pusės tempą, prognozuojama, kas visai kelionei prireiks pusmečio.
A. Mockus džiaugiasi, kad pirmąją kelionės pusė jam pavyko plaukti itin greitai ir pusę maršruto įveikti kur kas greičiau nei tikėjosi. Keliautojas sakė suprantantis, kad kol kas garsiai džiaugtis sėkme – anksti, nes nežinia, kokie išbandymai laukia antroje kelionės pusėje, tačiau kol kas tempas nuteikia įkvepiančiai.
A. Mockus taip pat pastebėjo, kad ir psichologiškai pusės numatyto maršruto įveikimo momentas yra itin svarbus, nes tuomet keliaujantis žmogaus pradeda galvoti apie tai, kad kelio vis mažėja.
„Aišku, paskui bus etapai prie kranto: paskutinio mėnesio, paskutinės savaitės, paskutinės dienos. Dabar aš esu pietinės pusiaujo srovės įtakoje ir dabar iriuosi link pietvakarių“, – LRT.lt sakė A. Mockus.
Tiesa, pašnekovas neslepia, kad rekordinis greitis turi ir savo kainą – lūžę irklai, išgyventi apsivertimai, bangų apgadintas valties dugnas.
„Kartais kai gauni bangą, atrodo, kad automobilis atsitrenkė. Pats korpusas – viskas gerai, bet vizualinė dalis… Matysis, kad „Kuršis“ yra išgyvenęs nepaprastas dienas. Bus lyg tikras karo laivas“, – pastebėjo A. Mockus.
Neseniai klaipėdietis įveikė vadinamąją arklių zoną, garsėjančią besikeičiančiais ir neprognozuojamais orais. A. Mockus sakė, kad ši vandenyno vieta – iš tiesų mistiška ir įsimins visam gyvenimui.
Keliautojas prognozuoja, kad daugiausia iššūkių jo laukia ketvirtojoje kelionės dalyje – iriantis link kranto. Tuomet prasidės plaukimas tarp didžiųjų salų, o greta jų yra daugybė rifų, ant kurių gali nunešti nepalankus vėjas.
Neaplenkia namų ilgesys
Kol kas A. Mockus dėl fizinės sveikatos išskirtinių skundų nebuvo išsakęs, tačiau neslepia, kad, kaip ir tikėjosi bei pastebėjo kalėdinėje žinutėje, tam tikrais momentais širdį suspaudžia namų ilgesys.
„Jeigu gerai pamenu, tai 28-ąją parą pirmą kartą šioje kelionėje pajutau stiprią nostalgiją namams ir artimiesiems, kurie juose liko. Tada, kaip aš sakau, reikėjo valandėlę atkentėti. Vėliau irgi buvo keletas tokių sunkesnių vakarų. Pastebėjau, kad tas stiprus namų ilgesys ir vienatvės jausmas užklumpa saulei besileidžiant, kada baigiu irkluoti ir pradedu tvarkytis – būtent šis laikas ir būna sunkiausias. Aišku, žinojau dar prieš kelionę, kad vienas didžiausių iššūkių man ir bus ištverti tą vienatvę, kuri, iš tikrųjų, yra slegianti“, – kiek anksčiau, įveikęs ketvirtį maršruto, kalbėjo A. Mockus.
Tiesa, keliautojas teigė radęs būdų, kaip su ta vienatve kovoti: „Turėdamas valandą interneto stengiuosi per ją išklausyti artimųjų, draugų siųstas balso žinutes. Už jas visas esu be galo dėkingas, nes jos tikras išsigelbėjimas ir kuo ilgesnės, tuo geriau. Dar laisvu nuo irklavimo laiku vedu savo dienoraštį apie išgyvenimus ir patirtis vandenyne, tikiu, kad tai vieną dieną pavirs knyga.“
