„Tam tikrų sprendimų, kurių labai laukia Ukrainos pusė, mes vis dar neturime“, – sako neseniai Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvavęs Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Kaip tarptautinėje politikos arenoje dabar aptariamas Ukrainos klausimas? Taip pat ne mažiau spaudžiantis klausimas – artėjantys Lietuvos Seimo rinkimai. Ką prezidentas įžvelgia čia?
Apie visa tai – interviu su G. Nausėda LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Pone Nausėda, tik ką grįžote iš Jungtinių Tautų ir buvote vienas iš nedaugelio pasaulio lyderių, kuris vis dar kėlėte Ukrainos klausimą, sakėt, kad didžiausia bėda – vis dėlto Rusija kaip agresorė. Norėjau paklaust, jūsų akimis, kur ritasi karas Ukrainoje? Vis dažniau girdime žodį „derybos“ ir panašu, kad Vakarų partneriai irgi vis dažniau suka ta linkme, kad karą reikėtų baigti derybomis. Kaip jūs žiūrite į situaciją, ar tai nėra tarsi toks atsitraukimas, kad visi nori kuo greitesnės karo pabaigos ir kartais, atrodo, bet kokia kaina?
– Taip, iš tikrųjų derybų terminas yra vartojamas kiek neatsakingai ir mėginama įvairiausio pobūdžio ir plauko pasiūlymus pakišti po tuo bendru derybų terminu. Tarp derybų pasiūlymų yra ir tokie, kuriuose atvirai sakoma, kad Ukraina turi atsisakyti dalies savo teritorijos. Derybų terminą vartoja ir pati Ukraina, tačiau ji supranta visiškai kitaip šitą terminą ir pirmiausia supranta jį kaip visiško teritorinio integralumo ir Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo principą. Tai yra vienas iš pagrindinių Ukrainos prezidento plano dešimties punktų.
Todėl teigti, kad ta dalis politikų arba jėgų, kurios pasisako už tas tokias derybas aukojant Ukrainos teritorinį integralumą, ir pačios Ukrainos, ta skirtis tarp dviejų pasiūlymų nėra sumažėjusi ir čia kyla daug visokių nesusipratimų. Be kita ko, mes girdime apie Ukrainos pergalės planą, kurį prezidentas Zelenskis bendrais bruožais man pristatė jau mano vizito Kyjive metu. Ir iš tikrųjų tas planas apima tris tokius bene pagrindinius elementus, kurie leistų pasiekti persilaužimo štai šiame tikrai jau tokiame labai įnirtingame ir viena kitą sekinančiame pusių kare. Tai pagrindiniai principai yra štai kokie: pirma – leidimas naudoti ilgojo nuotolio raketas kariniams taikiniams Rusijoje bombarduoti, tai Ukrainai yra be galo svarbu, kadangi tai leistų gerokai susilpninti Rusijos puolamąjį arsenalą; antrasis elementas – Ukrainos parėmimas labai konkrečiais ginklais; ir trečia – tai Ukrainos pakvietimas į NATO. Iš tikrųjų, galbūt tam tikros viltys, kad sprendimas dėl NATO galėtų būti priimtas artimiausiu metu, yra susijusios su tuo, kad persiritama į kitą politinį ciklą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir prezidentas Joe Bidenas gali norėti ir būti suinteresuotas prieš pabaigdamas savo kadenciją priimti tam tikrus svarbius, stiprius žingsnius, kurie iš esmės pakeistų status quo šiame kare.
Kiek tos viltys yra pagrįstos, kol kas atsakyti yra sunku. Aš labai tikiuosi, kad tam tikrų signalų prezidentas Joe Bidenas pasiųs ir Ramšteine numatytame spalio 12 dienos susitikime, kuriame man teks dalyvauti. Tikiuosi, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pateiks šiek tiek daugiau informacijos, negu tradiciškai pateikia, teigdamos, kad jos remia Ukrainą, tačiau tam tikrų sprendimų, kurių labai laukia Ukrainos pusė, mes vis dar neturime.
– Pasaulyje tema Nr. 1 tampa Artimieji Rytai, Izraelis, Libanas, „Hezbollah“. Kokį tai ženklą, kokią tai reikšmę turės Ukrainai ir iš viso mūsų regionui?
– Tai yra dvigubai ne sveikintinas, o blogas reiškinys, kadangi, vienas vertus, tai yra paprastų civilių žmonių aukos ir šito konflikto eskalacija absoliučiai niekam nėra naudinga. Na, nebent kai kurioms jėgoms Rusijoje, Irane arba teroristinėse organizacijose, tokiose kaip „Hezbollah“.
Tačiau antra blogybė yra susijusi su tuo, kad, be jokios abejonės, tiek Jungtinių Tautų tribūnose, tiek tarptautinėje politikoje tai sumenkina dėmesį Ukrainai. Tuo tarpu mes pabrėžiame, kad Ukrainos karas yra iš tikrųjų karas tarp dviejų civilizacijų. Štai kodėl jis yra nepaprastai svarbus. Na, turbūt vieną iš civilizacijų, pasitaisysiu, net nelabai galima vadinti civilizacija. Tai yra karas tarp laisvės ir nelaisvės ir Ukrainos pergalė yra svarbi principiniu požiūriu, nes tai yra visų demokratinių jėgų pergalė prieš teritorinio integralumo principo nepaisymą. Ir aš manau, kad mes turime padaryti viską ir toliau darysime viską, kad paremtume Ukrainą jai kovojant su Rusija ir kad pergalė vis dėlto būtų pasiekta.
– Pone prezidente, noriu paliesti Lietuvos aktualijas. Pradėjot susitikimus su parlamentinių politinių partijų lyderiais prieš rinkimus. Pirmoji buvo Vilija Blinkevičiūtė, socialdemokratų pirmininkė. Iki šiol ji nelabai norėjo eiti į premjeres ir net jūs esat juokavęs, kad galbūt pavyktų ją įkalbėti. Vėliau ponia Blinkevičiūte spaudžiama tarsi pasakė, kad sėkmės atveju, jeigu rinkėjai pasitikės, eis. Iš šiandienos susitikimo jums susidarė įspūdis, kad ponia Blinkevičiūtė – būsima ministrė pirmininkė? Aišku, jeigu taip rinkėjai nuspręstų, jeigu taip susidėliotų koalicija.
– Ponia Vilija Blinkevičiūtė yra visiškai pasirengusi prisiimti politinę atsakomybę, jeigu socialdemokratų partijai pasisektų ir jie laimėtų šiuos rinkimus. Be abejo, mes kalbėjome toli gražu ne tiktai apie tai, gal net ne tiek apie tai, kiek kalbėjome apie tai, kokios problemos yra susikaupusios švietimo, susisiekimo, sveikatos apsaugos sektoriuose. Jų iš tikrųjų yra labai daug ir norėjosi tiesiog patikrinti, kokį požiūrį į šitas problemas turi socialdemokratų partija arba jos vadovė. Ir, na, pasitikrinti, kaip ketinama šitas problemas spręsti, jeigu rinkėjai suteiktų šiai partijai pasitikėjimo mandatą netrukus įvyksiančiose Seimo rinkimuose.
– Pone Nausėda, Lietuvos žydų bendruomenė sako, kad pasigenda jūsų aiškios pozicijos dėl Remigijaus Žemaitaičio antisemitinių pasisakymų.
– Man atrodo, aš netgi jūsų televizijoje, „Forume“, labai aiškiai pasakiau ir tai buvo jau ne pirmas pasisakymas apie poną Žemaitaitį ir tai, kokios insinuacijos jo pastangomis yra keliamos viešojoje erdvėje. Aš matau, kad jis ir toliau neatsisako savo tokios, nežinau, čia jo rinkimų taktika ar strategija, ir tai labai liūdina. Tai mano pasisakymas yra, nematau prasmės jį dar kažkaip kartoti. Ir įdomiausia, kad ponia Faina Kukliansky pasakė šitą savo pastabą po nepaprastai gražaus ir oraus renginio čia, Lietuvos Respublikos prezidentūroje, kurioje aš apdovanojau, tiesa, jau po mirties, žydus, gelbėjusius žmones, Lietuvos žmones. Turėjome tikrai gražų renginį, kuriame ir aš kalbėjau, ir ponia Kukliansky, ir tikrai paminėjome šituos kilnius ir nuostabius Lietuvos žmones. Ir po to praėjus vienai ar dviem dienom aš susilaukiau štai tokios pastabos. Manau, kad tai yra ne visai derama ir tam tikra prasme man tai kvepia įsitraukimu į parlamento rinkimus.
Manau, kad tai yra ne visai derama ir tam tikra prasme man tai kvepia įsitraukimu į parlamento rinkimus.
– Kalbant apie parlamento rinkimus, praėjusią savaitę sulaukėt ir visuomenininkų būrio – pusantro šimto visuomenininkų – kreipimosi. Jie ragina ne tik neremti Seimo nario priesaiką antisemitiniais pareiškimais sulaužusių politikų, tačiau ragina ir jus apvalyti savo aplinką. Ar reaguosite į šitą profesorių, menininkų ir kitų visuomenininkų kreipimąsi ir ar matote savo aplinkoje tokių asmenų, kaip rašoma kreipimesi?
– O ką reikėtų apvalyti? Ką konkrečiai reikėtų išvalyti? Kalbate apie poną Frederiką Jansoną? Tai jisai toks pat antisemitas, kaip ir konservatorių partijos vadovybės veikėjai. Ir šitokios nesąmonės yra kartojamos, manau, siekiant sudaryti tam tikrą dūmų uždangą prieš rinkimus, nukreipti dėmesį nuo tikrai rimtų problemų, su kuriomis susiduria konservatorių partija. Tada galbūt sukėlus štai šitokią audrą stiklinėje, mažiau kalbama apie Moniką Navickienę, mažiau kalbama apie vieną Seimo narį, įsipainiojusį į „čekučių“ skandalą, arba kitas konservatorių problemas.
Tai dėl pono Jansono aš manau, kad jis pats viską yra pakomentavęs ir tikrai jo darbas „Respublikoje“ baigėsi prieš 20 metų, kai jis galutinai įsitikino, kad pakeisti šitos „Respublikos“ redakcijos savininko pozicijos negali ir darbas toliau šitame leidinyje tampa betikslis. Per visus penkerius mūsų bendro darbo metus aš niekada nesu išgirdęs iš jo jokio antisemitinio pasakymo ar juokelio, kaip kad, deja, išgirstu iš pono Žemaitaičio. Taip kad aš nematau, ką reikėtų išvalyti. Reikėtų apsivalyti pačiai konservatorių partijai nuo nesibaigiančių intrigų, sąmokslo teorijų kūrimo ir, be abejo, Lietuvos žmonių priešinimo.
Reikėtų apsivalyti pačiai konservatorių partijai nuo nesibaigiančių intrigų, sąmokslo teorijų kūrimo ir, be abejo, Lietuvos žmonių priešinimo.
– Ar teisingai suprantu, kad tą kreipimąsi siejate ir su Seimo rinkimais, ir būtent su konservatorių partija?
– Kai kurie, sakyčiau, retoriniai viražai arba net ištisi sakiniai ir jų blokai man labai primena šios partijos atstovų pasakymus, konkrečiai – partijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio, tartum būtų iš ten nurašyti. Na, tai palieku šių intelektualų, ar kaip jūs sakote, profesorių sąžinei.
– Pone prezidente, mes jau ne kartą paminėjome poną Žemaitaitį ir būsimus Seimo rinkimus. Ar leistumėte jam dirbti Vyriausybėje? Keliu šį klausimą, nes praėjusią savaitę interviu jūsų vyriausiasis patarėjas ponas Jansonas užsiminė, kad prezidentūra lyg ir nematytų „Nemuno aušros“ pirmininko ministrų kabinete ir šiandien ponia Blinkevičiūte po susitikimo su jumis irgi sakė, kad vargiai įsivaizduoja, kad po tokių žodžių ponas Žemaitaitis galėtų dirbti Vyriausybėje.
– Vienas dalykas yra pati partija, kitas dalykas yra Žemaitaitis. Tai kai kalbame apie koalicijų formavimą, tai koalicijų formavime dalyvauja pati partija, kai kalbame apie Vyriausybės formavimą po to, kai Seimo rinkimai yra įvykę, taip, iš tikrųjų prezidento vaidmuo čia yra labai svarbus ir po štai šitų nesibaigiančių pono Žemaitaičio pasakymų ir „išminties perlų“, deja, dėčiau tai į kabutes, aš tikrai nematau galimybių, kad šitas žmogus galėtų dirbti ministru.
– Bet Seimo pirmininku galėtų būti, jeigu rinkėjai pasitikėtų?
– Matote, taip jau surėdyta mūsų Konstitucija, kad kai kuriems dalykams prezidentas gali turėti įtakos, kai kuriuos dalykus jis gali smerkti, tačiau vis dėlto sprendimus priima pats Seimas. Tai šiuo atveju kaip Seimas negali pakeisti kai kurių mano sprendimų, lygiai taip pat kai kurių Seimo priimtų sprendimų negaliu pakeisti aš. Įstatymų atžvilgiu yra šiek tiek sudėtingiau ir aš galiu juos vetuoti, bet vėlgi Seimas turi taip pat svertų pamėginti tą veto atmesti. Taip kad yra tam tikras konstitucinis valdžios institucijų pasidalinimas, kuris ir užtikrina mūsų demokratijos veikimą.
– Kaip suprantu, siektumėte, kiek jūsų galios leistų, kad ponas Žemaitaitis, kaip sakėt, ministru nebūtų?
– Aš tikrai šiuo atveju turiu svertų tai padaryti, bet ir kitais klausimais, kuriais tiesioginių svertų neturiu, be jokios abejonės, aš tylėti nesirengiu ir savo nuomonę taip pat pasakysiu.
– Ir, pone prezidente, – apie tuos meteorologinius balionus. Savaitgalį vienas jų nukrito oro uoste, ten kontrabandinės cigaretės buvo ir dabar jau aiškėja, kad vien per praėjusią savaitę fiksuota bent 150 iš Baltarusijos skrendančių tokių balionų. Kiek jūs tai matot kaip didžiulę, grėsmingą problemą Lietuvai? Nes šiuo atveju tai yra cigaretės, bet ar mes esam užtikrinti, kad neatneš kažkokių kitų provokacijų arba kitų daiktų?
– Mes nesame užtikrinti ir tai yra problema ir, manau, šiuo atveju pirmiausia reikia atpažinti problemą. Gerai, kad ją atpažinome, įvardinome ir matome, kad ta problema tiktai gilėja. Antras dalykas yra institucijų tarpusavio susišnekėjimas ir labai aiškus procedūrų algoritmas, kokios institucijos ką turi padaryti – kokios privalo atpažinti, kokios privalo, jeigu galima ir įmanoma, sunaikinti...
– Bet jos dabar nesutaria.
– Bet jos tarpusavyje turi kalbėtis. Apie tai aš ir kalbu, nes problema yra ne tik šiaip kontrabanda arba galimai kitas pavojingesnis krovinys, kuris ten gali būti padėtas. Bet problema ir yra mūsų civilinės aviacijos saugumas, nes vėjas gali atpūsti šituos objektus ir iki skraidymo zonos ir tada nesinori net prognozuoti, kas galėtų atsitikti, jeigu lėktuvas užkliudytų tokį objektą. Taip kad mes turime padaryti viską, kad mūsų žmonių saugumas būtų garantuotas, ir tam turi kalbėtis tarpusavyje Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir, be abejo, Lietuvos kariuomenė.
Taip kad mes turime padaryti viską, kad mūsų žmonių saugumas būtų garantuotas, ir tam turi kalbėtis tarpusavyje Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir, be abejo, Lietuvos kariuomenė.
– Mes matom, kaip jie kalbasi žiniasklaidoje – pasieniečiai sako, kad neturi ginklų ir galimybių numušti tokius daiktus, tuos balionus, tuo metu kariuomenės sako, kad tai ne jų funkcija.
– Vieni nemato, kiti neturi ginklų, kiti turi ginklų, bet nemato – tai, žinote, tai neatrodo rimta ir tai nėra tai, ką dabar turėtų jie aptarinėti viešai. Jie tai gali padaryti daug paprasčiau ir tada jau eiti į viešumą, siekdami paskelbti, ką jie nusprendė ir kaip jie ketina su šia problema tvarkytis.
– Kas turėtų imtis lyderystės šiuo atveju?
– Aš manau, kad abi institucijos turėtų pademonstruoti labai aiškų problemos suvokimą ir dirbti kartu.
