Filosofė Nerija Putinaitė yra sakiusi: „Deja, nesame knygų tauta.“ Taip ji sakė apie vaikų uždarymą namie per pandemiją, kai mokyklos buvo uždarytos bene ilgiausiai Europoje. Todėl prasidėjus naujiems mokslo metams netyla diskusijos, ar Lietuvoje švietimas – prioritetas? Pasak „Renkuosi mokyti“ vienos iš įkūrėjų ir Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos (LETA) prezidentės Eglės Pranckūnienės, mūsų visuomenei švietimas yra išties svarbus.
„Matome, kiek žmonės investuoja savo laiko, lėšų į švietimą. Mūsų visuomenė yra pakankamai išsilavinusi. Pagal įsitraukimo į švietimą rodiklius, mes esame lyderiai Europoje ir tarp EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – LRT) šalių. Tik čia kiti klausimai – koks tas švietimas, ar tikrai visa visuomenė turi bendrą švietimo viziją“, – LRT RADIJO laidai „LRT Aktualijų studija“ teigia E. Pranckūnienė.
Švietimą suvokia kaip didelių kaštų reikalaujančią sritį
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė Sandra Kairė antrina, kad Lietuvos žmonėms švietimas yra prioritetas.
„Pasižiūrėkime į skirtingas problemas, kurios kyla su švietimu, kokios reakcijos. Ir tėvai, ir mokytojai, skirtingos tikslinės grupės reaguoja. Mano manymu, rūpestis švietimu yra labai didelis ir jis yra labai intensyviai komunikuojamas. Mes matome, kad atsiranda vis daugiau švietimo ekspertų, kurie siekia siūlyti tam tikrus sprendimus“, – aiškina ji.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas teigia, kad žmonės į švietimą žvelgia ne kaip į investiciją, bet kaip į didelių kaštų reikalaujančią sritį.
„Mes apie gynybą negalvojame kaip apie išlaidas, o galvojame kaip apie investiciją į mūsų šalies saugumą, kaip tam tikrą pamatą, ant kurio stovi valstybė. Jei mes galvojame apie švietimą kaip apie pamatą, ant kurio stoja valstybė, tada sakome, kad ta situacija, kuri yra dabar, aš ją pavadinčiau chroniškai problemine ir mes ją turime spręsti“, – dėsto A. Lašas.
COVID-19 pandemijos metu Lietuvoje mokyklos buvo uždarytos bene ilgiausiai Europoje. Be to, šalyje gaji ir pamokų praleidinėjimo kultūra, ministerijai teko griežtinti tvarką. Tačiau S. Kairė ragina apie švietimą negalvoti kaip apie mokslo instituciją, o pažvelgti plačiau. Anot pašnekovės, mokymasis gali vykti įvairiose erdvėse.
„Kai kalbame apie švietimą, jokiu būdu neturime suskliausti ir galvoti, kad švietimas – tai mokykla. Mes galvojame ir apie aktyvų tėvų, visos visuomenės dalyvavimą. Pagrindinis klausimas – kiek tėvai yra sąmoningi, galvoja, kad vaikai keliauja, bet tuo metu jie ir mokosi, ir ta patirtis gali būti mokymosi patirtis. Mes vis dažniau kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą. (...) COVID-19 buvo didelis iššūkis. Jei pažiūrėsime į statistiką, tai tuo metu mokytojams kilo labai daug iššūkių, kaip dirbti. Tačiau kartu buvo saugumo, sveikatos aspektas“, – tikina VU Ugdymo mokslų instituto direktorė.
E. Pranckūnienės teigimu, ugdymo turinys yra pernelyg perkrautas ir orientuotas į plačias akademines žinias, todėl trūksta įsigilinimo į temas.
„Kai kalbame apie mokymąsi, ko mes norime išmokti? Ar mes siekiame gerų egzaminų rezultatų, ar gerų testų rezultatų, juk mes visgi siekiame pažinimo, išmanymo. Lietuvoje yra per daug sureikšminti tie pamatuojami švietimo rezultatai. Tikrai mūsų ugdymo turinys yra perkrautas, yra orientuojamasi į plačios aprėpties akademines žinias, bet to siekio giliai pažinti trūksta“, – dėsto LETA prezidentė.
Investavimas į korepetitorių paslaugas
Statistika rodo, kad bene 60 proc. didmiesčių mokinių naudojasi korepetitorių paslaugomis. Anot A. Lašo, investavimas į korepetitorių paslaugas rodo, kad mokyklos nėra pajėgios pasirūpinti mokiniais, todėl būtina investuoti į priemones, kurios palengvintų mokytojų darbą.
„Nėra pakankamai resursų, nėra pagalbininkų mokytojams, jie nespėja pasirūpinti. Pedagogikoje yra terminas „Apverstos klasės“ modelis, kur mokytojas tampa treneris, nes turinio jau yra, bet iki šiolei valstybė neturi sukūrusi užduočių banko. Verta investuoti į tokį pamatą, kuris palengvintų mokytojams darbą“, – problemas dėsto KTU fakulteto dekanas.
E. Pranckūnienė pastebi, kad Lietuvoje švietimo sritis glaudžiai susijusi su politika ir rinkimais. Vien dabartinės valdančios koalicijos metu pasikeitė 2 švietimo ministrai, vyko mokytojų streikai. Ekspertė sako, kad kalti skirtingi ir netgi prieštaringi siekiai.
„Norima ir įtraukųjį ugdymą įvesti, bet norima visiškai keisti ir išorinio vertinimo sistemą, ją griežtinti, įvesti papildomų egzaminų ir testų. Buvo skubama, tad ir turėjome tokias tarpinių patikrinimų pasekmes. Švietimo bendruomenė teikė įvairiausių pasiūlymų, kaip tą daryti, bet visiškai nebuvo įsiklausyta. Aš manau, kad nelabai galėtume pagirti šios valdančiosios daugumos. Problema yra daug gilesnė: švietimo sritis tapo per daug politizuota ir ji labai priklausoma nuo politinių sezonų“, – pabrėžia pašnekovė.
S. Kairė priduria, kad vienu metu yra vykdoma daug reformų. Be to, dėl visuomenės spaudimo jas siekiama įgyvendinti kuo greičiau.
„Kalbant apie reformas, dalis jų buvo tęsiama ir šitoje valdžioje. Vienas didžiausių iššūkių, ką turime švietimo srityje, mes stengiamės kuo greičiau spręsti problemas daugybe skirtingų priemonių. Reformų yra daroma per daug vienu metu ir jos yra didelės – ugdymo turinio atnaujinimas, įtrauki mokykla, mokytojo prestižas. Tačiau kaip mes suprantame tą prestižą? Didžiausias iššūkis ir visuomenės sukurtas spaudimas, kad švietimo srityje per trumpą laiką reikia parodyti geriausia, kas įmanoma“, – tikina VU Ugdymo mokslų instituto direktorė.
Jaunų žmonių mažėjimas regionuose lemia mokyklų uždarymą
Kaip teigia A. Lašas, švietime priimami sprendimai turi taikytis prie technologijų progreso. Jo nuomone, dirbtinis intelektas mažina aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių poreikį.
„Ko reikia ir kur robotizacija atsilieka nuo dirbtinio intelekto – tai rankiniai darbai. Iki šiolei žmonės griovius kasa, plyteles deda. Nėra roboto, kuris deda plyteles, o dirbtinio intelekto, kurie rašo, verčia – yra pilna. Mes turime suvokti, kur link pasaulis juda, ir daryti atitinkamus sprendimus“, – dėsto jis.
LETA prezidentė atkreipia dėmesį ir į mokyklų uždarymą regionuose, tačiau pabrėžia, kad mokyklų uždarymas byloja, kad jaunų žmonių mažėja kaimuose ir miesteliuose.
„Mes uždarinėjame kaimo mokyklas, bet iš kitos pusės turime regionus, kuriuose nebėra žmonių. Uždaromos mokyklos, nes nėra mokinių, bet ten ir niekada nesikels jaunos šeimos, nes ten nėra ką veikti“, – tikina E. Pranckūnienė.
Anot pašnekovės, šiandieniniai sprendimai gali turėti įtakos tolimesnei švietimo sistemos ateičiai.
„Kaip mes įsivaizduojame, kokia bus Lietuva? Ar bus kelių miestų Lietuva ir kaimai atgis tik savaitgaliais, ar mes įsivaizduojame tolygesnę plėtrą ir regionai bus kažkokie traukos centrai. Dabar turime Molėtų atvejį, kur kuriasi verslai, yra gyvybės labai daug. Kartais į švietimą žiūrime labai izoliuotai ir galvojame, kad sutaupysime, bet ateityje tai turi labai liūdnų pasekmių“, – dėsto E. Pranckūnienė.
Privačios mokyklos ženklina gyvenimo lygio augimą
Pasak KTU fakulteto dekano, iššūkių kelia ir pedagogų darbo užmokestis.
„Aš prisitraukiu žmones ir iš užsienio, bet po kurio laiko jie nuteka. Žmonės geranoriškai turi kompetencijų, nori, gali įdėti indėlį į švietimo sistemą. Bet po kiek laiko jie sako, kad reikia šeimą aprūpinti, o gauna 1500 eurų“, – pasakoja A. Lašas.
Šalyje viena po kitos duris atveria privačios mokyklos, kurios, kaip sako E. Pranckūnienė, rodo ir visuomenės turtingėjimą.
„Tai atspindi ne tik švietimo procesus, bet ir tai, kad visuomenė turtingėja, žmonės turi išteklių. Tai atspindi, kad žmonėms rūpi švietimas ir jie stengiasi investuoti. Yra geros sąlygos privačioms mokykloms steigtis. Aš norėčiau, kad valstybinės mokyklos būtų tokios, kad visiems vaikams jose būtų gerai, bet tai yra utopija. Gerai, kad yra pasirinkimo galimybės“, – dėsto ekspertė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „LRT Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
