Lietuvoje didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi Marija Sulaberidzė Sakartvele vietos studentus moko lietuvių kalbos, kultūros ir negali atsižavėti kartvelų meile Lietuvai. Į savo tėvo gimtinę ir į savo vaikystės šalį ji išvyko prieš trejus metus – norėdama surasti tą dalį savęs, kurios ilgą laiką ieškojo.
Ir Lietuvą, ir Sakartvelą mylinti moteris sako vis labiau atrandanti savyje kartveliškąjį atvirumą, nors kartais it didžiausią turtą sauganti lietuviškąjį santūrumą.
„Po dvejų nebuvimo metų važiavau Lietuvoje per lygumas ir kone apsiverkiau. Kaip gražu! Laukai, lygumos, pajūris yra mūsų DNR. Tai yra genas, tai yra įaugę“, – kalbėjo ji LRT.lt viešėdama Vilniuje.
Į Lietuvą Marija parvyko po dvejų metų pertraukos – iki tol, žino ji, tokia kelionė būtų dar slėgusi neišgyventu netekties jausmu. Prieš trejus metus mirė Marijos mama žurnalistė Rasa Kazlaitė.
Marija: kartvelai myli Lietuvą
Rugsėjo 1-ąją bus lygiai metai, kai M. Sulaberidzė vadovauja Sakartvelo technikos universiteto Prof. Vido Kavaliausko Lietuvių kalbos ir kultūros centrui. Per tą laiką ji rado ir atsakymą, kodėl kartvelai, – tiek Technikos universiteto studentai, tiek iš kitų Sakartvelo aukštųjų mokyklų, – net neturėdami nė menkiausios sąsajos su Lietuva, skuba mokytis lietuvių kalbos.
„Atsakymas labai paprastas. Kartvelai į mus žiūri kaip į pavyzdį. Istoriškai žvelgiant, kadaise jie buvo tokioje pat pozicijoje. Bet Lietuva nubėgo, nusprintavo į priekį, tad jie mus mato kaip pavyzdį“, – mano Marija.
Dar viena priežastis – išlaikius lietuvių kalbos B2 lygio egzaminą galima Lietuvoje nemokamai baigti magistro studijas. Marija sako, kad kol kas ji pati dar nespėjo užauginti tokių studentų, tačiau, centrui vadovaujant profesoriui Vidui Kavaliauskui, buvo daug sėkmės istorijų.
„Tad tai puikios sąlygos tęsti mokslus, eiti akademiniu keliu. Aštuoniolika mano studentų laimėjo stipendijas ir mokėsi Lietuvos aukštosiose mokyklose lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose. O juk mokytis lietuvių kalbos dar geriau, kai supa kalbinė aplinka“, – aiškino M. Sulaberidzė.
Tačiau yra ir dar viena viena priežastis, įkvepianti kartvelus mokytis mūsų kalbos, mano Marija. Tai labai graži Sakartvelo ir Lietuvos draugystė.
„Kartvelai myli Lietuvą. Kartais sakau, kad net labiau nei patys lietuviai“, – apibūdino M. Sulaberidzė.
Meilę įkvėpė ir Adamkaus vizitas
Marija mano, kad itin stipriai kartvelų meilė mūsų šaliai suliepsnojo 2008-aisiais, kai, Rusijos karinėms pajėgoms agresyviai veržiantis į Sakartvelą, Lietuva visokeriopai parėmė šią šalį, o Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nuvyko į Tbilisį.
„Kartvelai to niekada nepamirš. Tarkime, prieš metus su draugu buvome Okatse kanjone – gražiame gamtos kampelyje. Ėjau ten judančiu tiltu labai bijodama, kamuojama aukščio baimės. Matau, prieš mane ateina kartvelas, jis klausia: bijai? Sakau: taip, bijau. Jis: iš kur tu? Sakau: iš Lietuvos. Iškart kaip tėvas apsikabino ir palydėjo mane, suorganizavo transportą, davė atsigerti.
Manau, ta meilė ateina ir iš dėkingumo, ir dėl bendros istorijos. Bet turbūt mes dar tik atsakinėjame į klausimą, iš kur ta meilė. Gegužę vyko Lietuvių kultūros forumas, per jį taip pat ieškojome atsakymo. Juolab dar iki sovietmečio mūsų šalys puoselėjo ryšius“, – kalbėjo M. Sulaberidzė.
Norėjo dirbti tai, kas sujungtų abi svarbiausias šalis
Marijos tėtis – kartvelas. Ir nors ji gimė, ir didumą laiko augo, gyveno Lietuvoje, visuomet žinojo, jautė, kad kada nors išvyks gyventi į tėčio gimtinę, kurioje pati vaikystėje, iki penkerių metų, yra gyvenusi. Tuomet ir kartveliškai kalbėjusi.
„Prieš trejus metus nusprendžiau, kad dabar yra tas laikas, kai turiu ten važiuoti. Ir išvykau. Pirmus metus dirbau nuotoliniu būdu“, – pasakojo Marija.
Kai pernai Sakartvele esantis Lietuvių kalbos ir kultūros centras, ieškojo, kas galėtų jį pakeisti, Marija suprato – tai jos šansas, tad dalyvavo konkurse ir laimėjo.
„Gyvenant Lietuvoje man visuomet trūko Sakartvelo, kaip dabar trūksta Lietuvos gyvenant ten. Net nepamatuočiau, kuri šalis man yra svarbesnė. Visuomet norėjau veikti ką nors tokio, kas sujungtų šias dvi mano tapatybes. Anksčiau neįsivaizdavau, kas tai galėtų būti. O dabar jaučiuosi savo vietoje“, – jau metų veiklos patirtimi dalijosi M. Sulaberidzė.
Išvykimas padėjo išgyti
Būtent prieš trejus metus išvykti į Sakartvelą Mariją paskatino mamos išėjimas.
„Man buvo per sunku likti Lietuvoje, nes viskas čia – prisiminimai apie mamą. Mama man visuomet pasakodavo apie Sakartvelą, pas mus ir per Kūčias ant stalo būdavo kartveliškų patiekalų, tarkime, užtepėlė iš špinatų pkhali ar badridžani – suktinukai iš baklažanų, nors ji pati niekada į Sakartvelą nebesugrįžo po to, kai mes iš ten išsikraustėme 1995-aisiais“, – į praeitį leidosi Marija.
Sakartvelas man buvo sugrįžimas, kad aprimtų širdis, kad pagyčiau.
M. Sulaberidzė
Ji pamena, kad kai nuvykdavo paviešėti pas giminaičius Sakartvele, pas savo kartveliškąją giminę, visuomet būdavo jų globojama, saugoma, tad viena nosies iš namų neiškišdavo.
„O aš labai mėgstu po miestą pasivaikščioti viena. Labai norėjau pamatyti mamos akimis sakartvelišką gyvenimą, apie kurį žinojau iš jos pasakojimų. Sakartvelas man buvo sugrįžimas, kad aprimtų širdis, kad pagyčiau. O dabar jau ir Lietuvoje labai gerai jaučiuosi“, – apie skausmą, kurį padėjo išgyventi iš naujo atrandama antroji tėvynė, kalbėjo Marija.
Anksčiau ji liūdėdavo, kai reikėdavo išvykti iš Sakartvelo, šįkart jau spaudė širdį paliekant Lietuvą.
„Nei čia, nei ten, bet ir čia, ir ten“, – savo jausmą apibūdino Marija.
Atrado tą dalį savęs, kurios ieškojo
Jau metus kartvelus studentus kalbėti lietuviškai mokanti moteris dalį savo vasaros atostogų skyrė kvalifikacijos kursams, o po to tiesiog ilsėjosi ir vaikščiojo kadaise kasdienybe buvusiais takais.
„Lietuviai yra labai šilti, bet jiems reikia laiko, kad atvertų glėbį. O kartvelai atvers glėbį, pamaitins, išbučiuos iškart. Gyvenant Lietuvoje man to stigdavo. Bet dabar, kai tai turiu, man šiek tiek trūksta to uždarumo, santūrumo. Tad mano meilė vienoda abiem šalims“, – šypsodamasi kalbėjo Marija.
Kai kuriose situacijose labai stengiuosi išlaikyti lietuvišką santūrumą – tarkime, vairuodama. Vairuodama aš tikrai būnu lietuvė.
M. Sulaberidzė
Kad kartvelai be galo aistringi, buvo galima įsitikinti ir šalies rinktinei pirmą kartą istorijoje patekus į Europos futbolo čempionatą.
„Kartvelai pirkosi naujus televizorius, kad galėtų palaikyti savo komandą. Man atrodo, kiekviena šeima buvo pasirengusi pasikviesti kiekvieną futbolininką ir priimti kaip savo šeimos narį. Ta euforija negalėjo neužkrėsti“, – pasakojo Marija.
Ji sako jaučianti vis labiau išlaisvinanti savo lietuvišką uždarumą ir įsileidžianti kartvelišką būdą.
„Turbūt todėl šiandien ir į interviu šiek tiek pavėlavau, – šypsojosi ji. – Bet, be abejonės, Sakartvele į mane žiūri kaip į lietuvę. Kai kuriose situacijose labai stengiuosi išlaikyti lietuvišką santūrumą – tarkime, vairuodama. Vairuodama aš tikrai būnu lietuvė.“
Apibendrindama ji sako: įgyvendinu tai, ko norėjau – atrasti tą savęs dalį, kurios ieškojau anksčiau.
Iš naujo mokosi kartvelų kalbos
Marija dirba ne tik su studentais, bet ir moko devynmečių iš mišrių šeimų – lietuvių ir kartvelų – grupę lietuvių kalbos.
„Jie lyg aš vaikystėje. Sakau jiems: nešvaistykit progos išmokti lietuvių kalbą. Nežinau, ar jie mane supranta, – šypsosi Marija, – bet tai labai svarbu, nes per kalbą ateina ir gilesnis kultūros supratimas.“
Ji ir pati iš naujo mokosi ir vaikystėje mokėtą kartvelų kalbą. Kol kas kartveliškai susikalba buitiniu lygiu, stengiasi visur – parduotuvėje, grožio salone – kalbėtis šia kalba. Be to, jai vis tvirčiau prabilti padeda ir studentai – kai mokosi lietuvių kalbos, vertimui pasitelkia kartvelų kalbą.
„Matau, kaip man studentams tai patinka. Jei padarau klaidą, mane pataiso ir taip tampa mano mokytojais“, – sakė Marija.
Per kelionę su mama pavergė Stambulas
Dar porą metų ji ne tik mokys studentus ir vaikus, bet ir pati rašys daktaro disertaciją Vengrijos Segedo universitete. Jos moksliniame akiratyje – Orhano Pamuko „Nekaltybės muziejus“.
Noras imtis šio rašytojo užgimė per bendrą kelionę su mama. Jiedvi 2014 metais nuvyko į Stambulą. Mamą šiai kelionei įkvėpė žiūrimas serialas, tad vienas iš tikslų buvo – apžiūrėti namą, kuriame filmuota.
„Man taip patiko Stambulas. Galvojau: dieve, kaip čia gražu, norėčiau čia galbūt studijuoti. Juolab po mokyklos ieškojau savęs. Grįžusi iš Stambulo pradėjau ieškoti studijų programų Turkijoje. Bet tai buvo brangu – apie 20 tūkst. eurų per metus. Tai buvo ne mūsų
kišenei“, – pasakojo Marija.
Tuomet ji išvydo, kad Vilniaus universitete galima studijuoti lietuvių kalbą, drauge mokantis turkų kalbos.
„Pamaniau, kad tai ženklas. Ir taip – ketverius metus mokiausi turkų kalbos. Dabar ji jau aprūdijusi, bet, manau, kad atsigamintų. Studijuodama iš O. Pamuko parašiau magistro darbą. O dabar rašau disertaciją apie jo kuriamą erdvę tiek romane „Nekaltybės muziejus“, tiek jo įkurtame muziejuje Stambule.
Lietuvoje per Kūčias prie stalo susėsdavome penkiese, o Tbilisyje jau sėdėjau prie stalo, kur kalėdaitį laužė 30 kartvelų. Tai kažkas stebuklingo.
M. Sulaberidzė
Sekasi sunkiai, nes norint aprėpti šį autorių yra ką veikti. Jis – labai sluoksniuotas ir gilus“, – pasakojo M. Sulaberidzė.
Ji pamena ir lemtingą susitikimą, sudėliojusi galutinius taškus.
Dar rašydama bakalauro darbą iš kito autoriaus, bet irgi turko, mergina patyrė tą būseną, kai įstringi ir nė minties negali sukurpti.
„Niekaip negalėjau pabaigti darbo, buvo gal savaitė likusi iki termino pabaigos. Tiesiog išdygo kažkoks blokas. Mama kažkur pamatė, kad O. Pamukas vyksta į Varšuvą susitikti su skaitytojais. Nuvažiavome ir mudvi. Man tas susitikimas atrakino visus blokus – bakalauro darbą pabaigiau per dvi dienas“, – kalbėjo Marija.
Tuomet ji suprato ir kas būsiantis jos doktorantūros tyrinėjimų objektas.
Per Kūčias kalėdaitį laužė 30 kartvelų
Disertacijos rašymą Marija, žinoma, derins su darbu Lietuvių kalbos ir kultūros centre, stengdamasi vis geriau perprasti ir Sakartvelą.
„Anksčiau viešėdama Sakartvele atsidurdavau savo kartveliškos šeimos burbule. O kai pradėjau dirbti Lietuvių kalbos ir kultūros centre, susidūriu su studentais iš įvairių regionų. Tarkime, megrelai didžiuojasi savo regionu, adžariečiai – savo. Tai viena šalis, bet kiekvienas studentas dar kažką savito iš savo regiono.
Dažnai mūsų centrą įvardija kaip geriausią lituanistikos centrą. Žinoma, sėkmė priklauso nuo dėstytojo, nuo jo iniciatyvumo, bet, manau, kad 50 proc. sėkmės lemia studentai. Tarkime, mes turime 30 studentų. Manau, mažai lietuvių kalbos centrų turi tiek studentų.
Tai gerasis kartvelų mentalitetas – jiems patinka, jie dalyvauja, jie mokosi. Jei draugas pakviečia, kaip atsisakysi, tai irgi ateina į centrą“, – savo kasdienybe Tbilisyje dalijosi Marija.
M. Sulaberidzė stengiasi išlaikyti ir V. Kavaliausko tradicijas. Tarkim, lietuviškos Kūčių vakarienės.
„Lietuvoje per Kūčias prie stalo susėsdavome penkiese, o Tbilisyje jau sėdėjau prie stalo, kur kalėdaitį laužė 30 kartvelų. Tai kažkas stebuklingo“, – sakė ji.
Marija džiaugiasi, kad dabartinės patirtys jai leidžia pažinti Sakartvelą kiek kitokį, nei vylėsi – ši šalis pranoko jos lūkesčius.
„Yra minusų kiekvienoje šalyje, bet Sakartvele manęs niekas neerzina, aš ten gerai jaučiuosi, nors kartais ten mažas chaosas“, – juokiasi Marija.
Į Lietuvą pažvelgė ir studentų akimis
Savo studentų akimis M. Sulaberidzė pažvelgė ir į Lietuvą, suprato, kokią nuostabią šalį gali vadinti savo tėvyne.
„Mes tiek daug pasiekę esame, mes tiek galimybių turime. Kaip Lietuvoje patogu gyventi! Su savo drauge Marija, taip pat pusiau kartvele, kalbėjomės, kaip gera Lietuvoje. Gali visur kone pėsčiomis nueiti, saugu, graži gamta.
Po dvejų nebuvimo metų važiavau Lietuvoje per lygumas ir kone apsiverkiau. Kaip gražu! Laukai, lygumos, pajūris yra mūsų DNR. Tai yra genas, tai yra įaugę.
Sakartvelo gamta, kalnai yra labai gražu, bet tai nėra ta vieta, kur aš užaugau. O šitie laukai, kaimai, ežerai yra visiškai mano. Kalnai man tokių jausmų niekada nesukels, nes vietos juk yra susijusios su prisiminimais“, – kalbėjo Marija, savo žodžius palydėdama šilta
šypsena.
