Praėjusią savaitę pasibaigė pagrindinis priėmimas į aukštąsias mokyklas. Jis parodė, kad griežtesni reikalavimai smarkiai neapkarpė stojančiųjų gretų, kaip kad buvo baiminamasi. Kita vertus, kai kurioms kolegijoms teko rimtų išbandymų.
Apie tai, ką parodė priėmimas, kokios prastos prognozės nepasitvirtino, kurios aukštosios mokyklos dar galėtų ar turėtų jungtis, kaip kartais žiojinčiomis spragomis pasinaudoja studentų trokštančios aukštosios mokyklos ir kokios studijų programos visai nevilioja abiturientų, kalbėjomės su švietimo, mokslo ir sporto viceministru Justu Nugaru.
– Kaip vertinate šiemetinį priėmimą, kai reikalavimai jau buvo griežtesni (reikėjo būti išlaikiusiam tris egzaminus, iš kurių vienas – matematika, išskyrus menų studijas)? – LRT.lt paklausė J. Nugaro.
– Apskritai paėmus, priėmimas buvo geras. Toks įspūdis, kad procesas įvyko sklandžiai ir taip, kaip Lietuvai svarbu, kiek įmanoma, atliepiant poreikius. Kalbu apie slaugytojų, pedagogų trūkumą. Abiturientai rinkosi tas specialybes. Jie rinkosi tas studijų programas, kurių reikia įtraukiajam ugdymui. Tos sritys tapo šiek tiek populiaresnės.
Ši Vyriausybė norėjo užprogramuoti, kad į aukštąsias mokyklas ateitų pasiruošę studijuoti žmonės, ir nuosekliai kėlė kokybės kartelę. Dvejus su puse metų diskutavo, tuomet patvirtino, dvejų metų atidėjimas, kad visi spėtų pasiruošti.
Didžiausią poveikį – priimtų studentų sumažėjimą – pajuto tos kolegijos, kurios anksčiau priimdavo studentus su mažiausiu balu, ypač nevalstybinės.
J. Nugaras
Dabar kilo diskusija, kad gal lengvesni buvo brandos egzaminai, bet mes vis tiek matome ryškų padidėjimą žmonių, kurie išlaikę tris egzaminus galėjo stoti į valstybės finansuojamas vietas. Jų buvo pusantro tūkstančio daugiau.
Tad, apskritai paėmus, rezultatas yra geras.
Dar viena tendencija, kurią matėme iš įvairių duomenų anksčiau, – dauguma kolegijų priima nepasirengusius studentus. Šiemet tokių nepasirengusių stojančiųjų į kolegijas buvo daugmaž dviem tūkstančiais mažiau, palyginti su praėjusiais metais.
Didžiausią poveikį – priimtų studentų sumažėjimą – pajuto tos kolegijos, kurios anksčiau priimdavo studentus su mažiausiu balu, ypač nevalstybinės, net jei ir bandė nuleisti kartelę ankstesnių metų abiturientams.
– Įvardinkite tas, kurios pajuto didžiausią studentų sumažėjimą?
– Socialinių mokslų kolegija tai pajuto labai ryškiai – sumažėjimas apie 60 proc., palyginti su praėjusiais metais. Kai kur kitur – 20, 30 proc. Kai kurios valstybinės kolegijos jautė, kad artėja ši reforma, tad jau pernai laikėsi [aukštesnio] balo, ir jos pajuto mažesnį sumažėjimą, o tos, kurios nesilaikė, – didesnį.
– O kurios iš valstybinių kolegijų labiausiai pajuto permainas?
– Iš valstybinių kolegijų ryškus sumažėjimas Alytaus kolegijoje – 35 proc., Marijampolės kolegijoje – apie 40 proc.
– Šios kadencijos ministerijos didžiausias užmojis, susijęs su aukštuoju mokslu, buvo ir vis dar tebėra kolegijų tinklo pertvarka. Ar galima sakyti, kad šiemetinis priėmimas sudėliojo taškus ant i? Juolab kad pasipriešinimas nenorint jungtis buvo nemenkas.
– Kelis taškus ant i sudėjo, man atrodo. Pirma – pati reforma buvo savalaikė ir ją reikėjo įgyvendinti. Jei nebūtume darę veiksmų, tai tos kolegijos būtų likusios labai mažos. Tarkim, į Jūreivystės mokyklą priimta apie šimtą studentų. Tiek gali priimti mažas fakultetas, bet ne atskira aukštoji mokykla.
Nuogąstavimai, kad [sujungtos] mokyklos bus užmirštos regionuose, kad jų niekas nesirinks, ar kaip Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija kėlė klausimą, kad inžinerijos nesirinks, nepasiteisino. Vadinasi, procesas neišbalansavo pasirinkimo, jos kaip tik įgijo naują startą, naują impulsą.
Bus tikrai neblogas rezultatas, žinant, kad į kiekvieno iš tų projektų studijų kokybės gerinimą, infrastruktūrą – laboratorinę įrangą, mokslinius tyrimus, investuosime po 4 mln. eurų. Vadinasi, tuose regionuose, tose kolegijose dar sustiprės studijos.
– O kaip sekėsi prijungimui prie Vilniaus kolegijos besipriešinusiai Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijai?
– Labai panašiai kaip pernai – ji priėmė apie 400 studentų, tad rezultatas nėra blogas.
– O koks priėmimas buvo kolegijose, kurios nesutiko su ministerijos siūlymu jungtis tarpusavyje? Turiu galvoje Panevėžio, Šiaulių valstybinę ir Utenos kolegijas.
– Panevėžio kolegijai sekėsi vidutiniškai – sumažėjimas nėra labai didelis, apie 5 proc. Bet jų šiaip mažas studentų skaičius. Jie priėmė per 300 studentų. Jeigu minimalus skaičius, kurį esame nustatę, kiek iš viso kolegijoje turi studijuoti žmonių, yra 1 200 (skaičiuojami visų kursų visų studijų programų studentai, – red. past.), vadinasi, kolegija balansuoja ties riba, o dar ir nubyrės studentų.
Šiaulių kolegija atrodo neblogai, priėmė beveik 600 studentų. Bet jie visuomet sakė galvojantys apie susijungimą, nes didesnis darinys leistų pasiekti geresnių rezultatų.
Kauno technologijos universitete šiek tiek nukentėjo, nes principingai laikėsi 5,4 balo ir prarado kažkiek studentų.
J. Nugaras
Utenos kolegijoje kritimas – vidutiniškas, apie 15 proc. Ji priėmė 486 studentus. Ši kolegija savarankiškai pasiektų 1 200 studentų skaičių, tad galėtų likti savarankiška. Žinoma, ji turės kitą iššūkį – mokslo kriterijų. Savarankiškai vienai kolegijai bus sunku jį pasiekti.
– Iki Seimo rinkimų, po kurių galimai pasikeis ministerijos vadovybė, liko ne tiek daug laiko. Ir kitiems mokslo metams prasidėjus laikysitės tos linijos, kad šios trys aukštosios mokyklos turėtų susijungti?
– Taip, mes turbūt nuosekliai laikysimės tos pozicijos, kad yra trys dedamosios: bendruomenės noras ir palaikymas, verslo noras ir palaikymas, taip pat vietos savivaldos, mero matymas ir palaikymas. Jei bent dvi dalys yra, gali mėginti reformą vykdyti. Jei bent dviejų dalių nėra, tuomet reforma nejudės, įstrigs.
Man atrodo, nebent iš verslo, iš savivaldybės, iš pačios kolegijos bendruomenės ateitų toks noras. Tam tikrų signalų girdėti – pamatę rezultatus, pergalvoja savo strategijas. Bet kol kas šiek tiek ankstyva, tad kol kas nenorėčiau komentuoti, kaip čia kas judės.
– O koks priėmimas buvo universitetams?
– Universitetai pasirodė gerai. Didelių svyravimų nėra. Tarkime, Klaipėdos universitetas priėmė šiek tiek daugiau studentų. Čia turbūt klausimas dėl balo, nes jie balą nuleido iki minimalaus valstybės reikalavimo, nesilaikė aukštesnio.
O Kauno technologijos universitetas šiek tiek nukentėjo, nes principingai laikėsi 5,4 balo (tokios kartelės universitetai laikydavosi ankstesniais metais, – red. past.) ir prarado kažkiek studentų.
– Ar universitetai „pasiėmė“ pirmakursių iš kolegijų?
– Gal kokį procentą kai kurios programos. Bet, apskritai žiūrint, kiek buvome paskyrę vietų, tiek buvo panaudota tiek universitetuose, tiek kolegijose. Vienintelė vieta, kur matome, kad pasikeitė tendencijos ar kažką ne taip prognozavome, yra informatika – ten liko 60 valstybės krepšelių. O dėl visų kitų studijų programų prognozė buvo teisinga.
Kadangi tradiciškai apie 10 proc. įstojusiųjų nepasirašo sutarčių su aukštosiomis mokyklomis, papildomam priėmimui bus likę šiek tiek vietų.
Aukštosios mokyklos gudrauja, bet paskui ir pralošia. Matome tai, turbūt imsimės priemonių ir kaip tą dalį sureguliuoti.
J. Nugaras
Su tomis programomis, kurios balansuoja ties rentabilumo riba, kartais matome sugudravimų, kai atsiranda studentų, kad tik tos programos būtų išlaikytos, bet paskui daug jų nepasirašo sutarties su aukštąja mokykla.
– O ką paskui daro tie studentai?
– Pateikia dokumentus, kur trūksta studentų iki 10, 12, 15 (tiek turi būti studentų, kad studijų programa galėtų vykti, – red. past.), dirbtinai prikviečia stoti. Rentabilumas yra tikrinamas „aplikavimo“ momentu. O kai jau reikia pasirašyti sutartį, studentai sutarčių nepasirašo.
– Tai toks aukštųjų mokyklų sukčiavimas?
– Taip.
– Bet legalus?
– Mes galvojame, kad reikėtų teisės aktus kažkiek keisti.
– O kai rugsėjį neateis pakankamai studentų, grupės nebus?
– Grupė bus. Tos programos didelėse aukštosiose mokyklose turbūt išsilygina. Bet mažoje aukštojoje mokykloje tai veda į tai, kad dėstytojas tampa lyg pradinių klasių mokytoju, kuris dėsto keturiolika dalykų, nes kai turi mažai studentų, gali mažai pritraukti dėstytojų. Kai grupė maža, negali rengti diskusijų, taikyti grupinio darbo, naujų metodų, tad studijų kokybė nukenčia. Aukštosios mokyklos gudrauja, bet paskui ir pralošia. Matome tai, turbūt imsimės priemonių ir kaip tą dalį sureguliuoti.
– Kai kurios kolegijos jau yra užsiminusios apie profesinio rengimo programas, kas iki šiol buvo profesinių mokyklų reikalas. Ar tai reiškia, kad ankstesnė konkurencija tarp kolegijų ir universitetų persikels į kitą areną ir bus justi varžymasis tarp kolegijų ir profesinių mokyklų?
– Manau, kad gali būti tokia tendencija. Ta įtampa persikels. Matome, kad kai kurios privačios mokyklos kuria tokias programas.
– Jau užsiminėte apie studijų programų rentabilumą. Kokios programos šiemet buvo nerentabilios – prie kurių pasiūloje esančių programų nesitiesia būsimų pirmakursių rankos?
– Daugiausia nerentabilių programų šiemet yra kolegijose, ten studentų daugiausia ir mažėjo. Dažnai pačios aukštosios mokyklos mato, kad kai kurios programos yra nepopuliarios, dalį jų uždaro, atidaro naujų.
Tarkime, Panevėžio kolegijoje nesirinko elektronikos inžinerijos ir robotikos, nors vietos verslas labai nori šios programos.
Universitetų tinklas, man atrodo, yra daugmaž normalaus dydžio ir efektyvumo. Na, gal dar Kaune reikėtų pokyčių, ypač galvojant apie Sporto universitetą.
J. Nugaras
Kadangi krepšelių sistema skatina konkurenciją, aukštosios mokyklos stengiasi studijų programų kuo įvairesniais pavadinimais prikurti, lyg pavadinimas galėtų pritraukti studentų, nors savo turiniu tos programos mažai skiriasi arba galėtų būti kaip specializacija. (...)
Universitetai taip pat nepradės kai kurių programų.
Iš viso yra 46 nerentabilios programos.
– O kiek šiemet įstojusiųjų į pedagogikos studijų programas? Sakėte, kad tų programų, kurių reikia įtraukiajam ugdymui, padėtis gerėja. Bet į jas jaunimas stodavo ir ankstesniais metais. O antai dalyko mokymo studentais dar negalime pasidžiaugti. Kiek žinau, matematikos mokytojais panoro tapti vos dešimt jaunuolių?
– Taip, nedideli skaičiai. Bet bendra tendencija – stojimo rezultatai tokie patys kaip ir pernai. Be to, apie 700 studentų pasirenka profesines pedagogikos studijas, kai, tarkime, baigusieji fiziką paskui baigia pedagogiką. Tikimės, kaip ir pernai, turėti apie 2 000 pedagogikos studentų, kas nėra labai blogai.
Kol kas skaičiai nėra tikslūs, nes stojimas tęsiasi. Rugsėjį turėtų būti aišku galutinai.
– Kaip, jūsų akimis, turėtų dar keistis aukštųjų mokyklų tinklas? Kas dar turėtų susijungti?
– Universitetų tinklas, man atrodo, yra daugmaž normalaus dydžio ir efektyvumo. Na, gal dar Kaune reikėtų pokyčių, ypač galvojant apie Sporto universitetą. Jam vienam išgyventi bus sunku, nes yra persidengimo su Vytauto Didžiojo universiteto sporto pedagogika, taip pat su kineziterapijos dalimi Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Diskusijų, ar jis išliks savarankiškas, kyla, pati bendruomenė turi apsispręsti, tačiau kažkoks judesys dar galėtų įvykti. Valstybė turi susikūrusi specialiųjų sutarčių mechanizmą, kuris leistų, jei universitetas ateitų su noru susijungti, suplanuoti finansines injekcijas, tai dažniausiai vyksta ir Vakarų universitetuose, kai jie jungiasi.
Klaipėdos universitetas turėtų labiau atliepti Lietuvos poreikius, galvojant apie fizikos, matematikos mokytojų poreikį regione.
J. Nugaras
Dėl kolegijų yra taip, kaip jau minėjote: Šiauliai, Panevėžys, Utena, galbūt ir Klaipėdos valstybinė kolegija nedalyvavo susijungimuose. Kokių nors kombinacijų galėtų atsirasti, tačiau turėtų bendruomenės apsispręsti.
– O kaip turėtų vykti mokytojų rengimas? Vis dar kalbama apie tris pedagogų rengimo centrus ir kad tai nepateisino lūkesčių. Kita vertus, dabar daug kas gali rengti mokytojus.
– Šiuo metu rengti pedagogus gali visi, kas atitinka studijų programų reikalavimus. Pedagogų centras yra labiau tokia minties mokykla, kur sutelktas intelektinis potencialas, kur rengiami mokslininkai, atliekami moksliniai tyrimai.
Bet tai niekaip neriboja, tarkime, Kauno technologijos, Klaipėdos, Romerio universitetų rengti pedagogus ar vykdyti mokslinius tyrimus.
– Kaip, jūsų akimis, būtų geriau?
– Mano akimis, daugiau konkurencijos įneštų gyvybės.
Neišspręstas dalyko pedagogikos klausimas Klaipėdoje. Klaipėdos universitetas turėtų labiau atliepti Lietuvos poreikius, galvojant apie fizikos, matematikos mokytojų poreikį regione. Ten specialistų poreikis didelis, o parengimo nėra.
