Nors patogu neigti tikrovę, Bažnyčios seksualiniai nusikaltimai yra „kaip tas didelis danties skausmas, kuris ištinka viduryje nakties, kai nežinai, kur dėtis“, sako kunigas Gabrielius Satkauskas. Visgi, anot jo, dalis kunigų problemą neigia, kitiems apie tai kalbėti per skaudu, tad jie trenkia durimis ir atsitraukia nuo Bažnyčios.
Taip kunigas kalbejo Lietuvių katalikų mokslo akademijos organizuotoje diskusijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: kas atsivėrė ir kur pasistūmėjome“.
Kaip pažymėta per konferenciją, gegužės pabaigoje suėjo vieni metai nuo sukrėtusio skandalo, kurį sukėlė žinia apie Vilniaus arkivyskupijos kurijos kanclerio kun. Kęstučio Palikšos lytinius santykius su nepilnamečiu ir pornografijos, kurioje vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai, turėjimą.
Vėliau paviešintos ir kitos liūdnos istorijos, paskelbti žurnalistiniai tyrimai apie dvasininkų piktnaudžiavimus ir nusikaltimus. 2023 m. birželio pabaigoje visiems vyskupams buvo išsiųstas ir viešas tikinčiųjų laiškas, raginant įsteigti nepriklausomą komisiją, kuri tirtų nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų seksualinio išnaudojimo mastą Bažnyčioje Lietuvoje.
Kunigas: tai kaip didelis danties skausmas
Kunigas G. Satkauskas – vienas iš kelių dvasininkų, pasirašiusių atvirą laišką vyskupams dėl Bažnyčios piktnaudžiavimo. Jis pasakojo asmeniškai pažįstantis tris nuo kunigų nukentėjusius žmones, kurie nedrįsta prabilti apie savo patirtis.
„Pažįstu juos ne kaip kunigas, gal labiau kaip bičiulis. Drąsinu, palydžiu, matau, kaip tai sunku, matau, kad tai aktuali žaizda. Po laišku vyskupams pasirašiau kaip kunigas, norėdamas vyskupams parodyti, kad tarp kunigų yra palaikymo, kad jie būtų drąsūs, jei reikėtų imtis ryžtingų veiksmų“, – kalbėjo kunigas.
G. Satkauskas svarstė, kad laišką būtų pasirašę daugiau kunigų, jei jie būtų apie jį anksčiau sužinoję. Tačiau, pridūrė kunigas, kai kurie dvasininkai neigia seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje tikrovę, kiti tuo nusivilia, atsitraukia nuo Bažnyčios, trenkia durimis ir išeina.
Dar kiti, tęsė G. Satkauskas, negali tylėti ir jaučiasi turintys ką nors daryti: „Manau, kaip kunigas, susidūriau su kitų kunigų reakcija, neigimu ir netgi socialiniu spaudimu kitų akivaizdoje. (...) Man tai dar labiau kėlė pyktį ir skaudulį.“
G. Satkauskas sakė tarp kunigų besijaučiantis mažuma – jo manymu, ir kitiems kunigams seksualinių nusikaltimų tema labiau rūpėtų, tačiau veikia tarnystės intensyvumas, kunigų mažėjimas, pavojus perdegti, taip pat žmonių jaučiama antipatija Bažnyčiai, nepasitikėjimas.
Tai, pasak dvasininko, skatina kunigų gynybinę reakciją – tada manoma, kad geriau nesigilinti, kad yra kitų reikalų ir problemų.
„Patogu neigti tikrovę – yra daug faktų, kurie skatina užsimerkti ir neigti problemą. O aš manau, kad tai yra kaip tas didelis danties skausmas, kuris ištinka viduryje nakties, kai nežinai, kur dėtis“, – tvirtino G. Satkauskas.
Taip pat skaitykite
Didelis pūlinys
Konferencijoje dalyvavo „Redakcijos“ žurnalistai, atlikę tyrimą apie Bažnyčios seksualinius nusikaltimus.
Kaip teigė žurnalistė Birutė Davidonytė, neretai paviešinus skandalą po savaitės ar kelių jis pamirštamas, todėl ji kartu su kolega Ignu Kinčinu nusprendė sistemiškai pažiūrėti į Bažnyčios seksualinių nusikaltimų bylas.
„Pažiūrėjome, kaip į kiekvieną atvejį buvo sureaguota. Kai viską sudedi į sisteminį paveikslą, atsiskleidžia kur kas platesnis vaizdas“, – sakė B. Davidonytė.
Jai antrino ir „Redakcijos“ žurnalistas I. Kinčinas, pasak jo, pradėję tyrimą, jie suprato, kad Bažnyčios seksualiniai nusikaltimai yra „didelis pūlinys“.
Pasak B. Davidonytės, bendraudama su nukentėjusiais žmonėmis, ji įsitikino, kad seksualinio smurto padarytos žaizdos neužsitraukia.
„Kai kurie žmonės, su kuriais bendravome, po daugybės metų, po kelių dešimtmečių puikiai atsimena nusikaltimo detales, tam tikras aplinkybes, su kokia mašina kunigas atvažiavo, kokia diena tai buvo, kai juos išnaudojo, jie labai gerai prisimena įvairias detales. Ta trauma likusi iki šiol“, – pažymėjo „Redakcijos“ žurnalistė.
Taip pat skaitykite
Bijo Bažnyčios ir kunigų
B. Davidonytė pridūrė anksčiau iš pašnekovų niekada nejutusi tokios stiprios baimės kalbėti – nuo kunigų nukentėję žmonės baiminosi, kad juos atpažins iš daromų pauzių, kalbėjimo manieros.
„Tų žmonių žaizdos nėra užsitraukusios, jos iki šiol labai gyvos“, – tvirtino žurnalistė.
Su ja sutiko kolega I. Kinčinas. Anot jo, sakantieji, kad neverta kalbėti apie prieš daugybę metų įvykusius nusikaltimus, tikriausiai nori išlaikyti esamą status quo. Jis taip pat išskyrė, kad žmonės bijo Bažnyčios.
„Atrodo, tai institucija, kuri turėtų ganyti, teikti dvasinę malonę, vykdyti kitas labai svarbias misijas, kurias Bažnyčia sau kelia, bet žmonės jos taip bijo – žmonės taip politikų nebijo, kaip kartais bijo kunigų, ypač mažuose miesteliuose. (...) Tokios baimės, kaip žmonės bijo Katalikų Bažnyčios, nesu matęs“, – sakė I. Kinčinas.
Žurnalistas akcentavo, kad traumas patyrusiems žmonėms svarbus ir teisingumo jausmas, kad Bažnyčia pripažintų kunigų padarytus nusikaltimus ir nebandytų jų pakišti po kilimu: „Yra nemažai žmonių, kurie patyrė baisių traumų ir turi didžiulių nuoskaudų.“
Taip pat skaitykite
Pragaras ir siaubas
Psichologė Danutė Gailienė pabrėžė, kad tai, apie ką kalba tyrimą atlikę žurnalistai, yra „tipiška traumų klinika“. Psichologė sutiko, kad trauminė patirtis nedingsta – žmonės dešimtmečius prisimena prievartos metu jaustus kvapus ar matytas spalvas.
Anot D. Gailienės, atlikti tyrimai apie Bažnyčios seksualinį išnaudojimą rodo, kad ir praėjus 40 ar 50 metų po nusikaltimo nukentėjusieji jaučia potrauminio streso simptomus, o padarytos žaizdos lengvai negyja. Psichologės teigimu, kai tokį nusikaltimą atlieka Bažnyčios atstovas, nukentėjusieji patiria ir didžiulį dvasinį sukrėtimą.
„Atsimenu, viena vienuolė man sakė, kad, paaiškėjus tikroms jos dvasinio tėvo istorijoms, ji išgyveną gedulą, lyg antrą kartą būtų netekusi tėvo. Tie žmonės patiria baisų sukrėtimą dėl tikėjimo, lojalumo, labai rimtai svarsto, ar priklauso, ar nebepriklauso [Bažnyčiai]. (...)
Prie viso to, ką patiria traumuotas žmogus, dar yra dvasinė dimensija, kuri tikintiems žmonėms labai skaudi“, – sakė D. Gailienė.
Kaip teigė psichologė, pirmas žingsnis, padedantis atitaisyti skriaudą ir padėti žmogui gyti, – neišsisukinėti ir pripažinti, kad skriauda padaryta, kad įvykdytas nusikaltimas. Ji pridūrė, kad neretai nukentėjusieji nedrįsta pasisakyti apie savo patirtis, nes jaučia kaltę ir gėdą, bijo kunigų ir tikinčiųjų bendruomenės pasmerkimo.
„O jų neišlaisvina, neateina ir neišlaisvina iš tų pinklių ir spąstų. Tai pragaras, ką patiria žmonės. (...) Bažnyčioje turi pasikeisti nuostatos – ne šiaip turi būti formalumai, o turi kažkaip prasiveržti žinia, kad tai yra siaubas. (...) Svarbu, kad tie, kurie yra atsakingi, pajustų tą sukrėtimą, sugebėtų parodyti, kad yra sukrėsti, kad tai siaubas“, – pabrėžė D. Gailienė.
Sulaukia tikinčiųjų pasmerkimo
Apie tai, kad nukentėjusieji dešimtmečius save kaltina, kalbėjo ir „Redakcijos“ žurnalistai, atlikę tyrimą apie Bažnyčios nusikaltimus. Pasak jų, tokiais atvejais itin svarbūs tikinčiųjų bendruomenės reakcija ir palaikymas.
„Turime padėtį, kai nemaža dalis tikinčiųjų pradeda tikėti nebe į Dievą, o į kunigą“, – sakė I. Kinčinas.
Jis pasakojo, kad viena nuo kunigo nukentėjusi mergina sulaukė giminės kirčio: „Gerai, būsi šventesnė.“
„Tai yra košmaras“, – sakė I. Kinčinas ir pridūrė, kad neapykantos iš tikinčiųjų bendruomenės banga stabdo žmones. Jis priminė atvejį, kai dvi tikinčiosios atėjo į mokyklą ir užsipuolė dvi seksualiai tvirkintas pirmokes.
Nuteistas kunigas tebedirba
Tiesa, pridūrė žurnalistai, už dviejų pirmokių tvirkinimą nuteistas Panevėžio kunigas ir šiandien tebedirba, o vyskupija žurnalistų klausimus ignoruoja.
„Panevėžio vyskupija mus dabar tiesiog ignoruoja. Suprantu, kad Bažnyčia mąsto visai kitaip nei visuomenė – šimtmečiais, ne savaitėmis ir mėnesiais, dažnai galvoja, kad gali išlaukti tam tikrus skandalus.
Man nesunku, aš savo kalendoriuje esu pasižymėjęs priminimų, laiškus galėsiu brūžinti, kol būsiu gyvas. Ir pačiai Bažnyčiai, jos vadovybei reikėtų pagalvoti, kad tai neprisideda prie pasitikėjimo“, – kritikavo I. Kinčinas.
Jam antrino ir B. Davidonytė: „Panevėžio vyskupija buvo viešai pasižadėjusi, kad kreipsis į Vatikaną, sulauks atsakymo ir nuspręs, ką daryti dėl to kunigo: ar reikia pradėti naują tyrimą, ar kažkaip toliau aiškintis, gal jį reikia nušalinti. Mes kas mėnesį parašome, klausiame, ar turite kokių nors naujienų, bet dabar kažkaip tiesiog nebegauname jokio atsakymo.“
Vyskupas: dėl kiekvieno nukentėjusiojo skauda
Pasiklausyti konferencijos atvyko Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, konferencijos pabaigoje jis tarė žodį. Kaip tvirtino jis, jau vienas lytinio išnaudojimo atvejis yra baisus dalykas.
„Tai supranti protu, bet dėl to dar nepradedi verkti. Emocijos ateina, kai daugiau išgirsti tokių situacijų, tokių liudijimų. (...) Žmonės patiria labai įvairių sužeidimų – ir prievartos, ir kažkokių kitokių dalykų, bet ypač sužeidžia, kai tai patiria iš dvasininkų, Bažnyčios kontekste.
Tikinčiam žmogui kaip paskutinė atrama dar kartais būna Dievas, tikėjimas, Bažnyčios bendruomenė, jis dar turi tą atramą. O šis sužeidimas kerta per patį pamatą. Todėl žmonės nepaprastai sužeisti, reakcija nepaprastai skaudi“, – kalbėjo A. Poniškaitis.
Pasak jo, seksualinio smurto problema Bažnyčioje yra „tikrai labai didelė ir labai skaudi“, bet tam, kad tai būtų įsisąmoninta, reikia laiko, kad pasikeistų mentalitetas, teigė vyskupas.
„Suprantu, kad šioje srityje reikia labai daug dirbti. (...) Man kartais atrodo, kad žmonės galvoja, kad kunigai yra išimtis, jie tarsi turi kažkokį imunitetą. Realiai to imuniteto nėra. (...) Dėl kiekvieno nukentėjusio žmogaus skauda, gaila, net jei to ir nesimato, bet gaila ir skauda“, – sakė vyskupas.
