„Manau, kad Katalikų Bažnyčia yra tikriausiai vienintelė institucija pasaulyje, kuri rimtai kovoja su seksualinio nepilnamečių išnaudojimo problema“, – išskirtiniame interviu portalui LRT.lt sako popiežiaus Pranciškaus atstovas Lietuvoje arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius.
Apaštalinis nuncijus – Vatikano atstovas – Baltijos šalims P. A. Rajičius teigia, kad, spręsdama seksualinių nusikaltimų problemą, Bažnyčia netgi rodo pavyzdį kitiems, kaip šios situacijos turėtų būti išspręstos.
„Rimtai, atsakingai, visada siekiant padėti aukoms ir apsaugoti nekaltuosius. Manau, vyskupai iš tiesų daro tai, ką gali geriausia su tomis priemonėmis ir ta informacija, kurią turi“, – interviu LRT.lt tvirtina apaštalinis nuncijus.
Organizuoti interviu su Vatikano atstovu Baltijos valstybėms nebuvo paprasta – pokalbis vyko tik su ta sąlyga, kad klausimai P. A. Rajičiui būtų atsiųsti iš anksto. Nors LRT.lt ieškojo kitų sprendimo būdų, nunciatūrai nesutikus duoti interviu, padarė išimtį ir pasidalijo pagrindiniais interviu klausimais.
Į dalį papildomų klausimų P. A. Rajičius atsakė, tačiau į kai kuriuos jų sulaukėme lakoniško atsakymo, kad „klausimas nebuvo atsiųstas iš anksto“.
– Kokie buvo jūsų pagrindiniai tikslai, kai atvykote į Lietuvą? Kokias svarbiausias darbo sritis matote dabar?
– Mano pagrindinis tikslas, kuris tęsiasi ir šiandien, yra stiprinti vienybės ryšius tarp Šventojo Sosto – Vatikano – ir vietos Bažnyčios Lietuvoje. To siekiu dirbdamas ir padėdamas vyskupams, tai priartina Šventąjį Tėvą prie vietos tikinčiųjų ir vietos Bažnyčios.
Mano pareigos taip pat yra skatinti ir puoselėti ryšius tarp Šventojo Sosto ir valstybės valdžios. Tvirtai tikiu, kad ryšiai tarp Šventojo Sosto ir vietos Bažnyčios bei valstybės sustiprėjo.
– Prasidėjo istorinis Vyskupų sinodas, kuriame pirmą kartą gali dalyvauti ir balsuoti moterys. Tarp sinodo temų – kaip padidinti moterų vaidmenį Bažnyčioje, celibato ateitis, santykiai su LGBT bendruomene. Ko siekia sinodas? Ar Bažnyčia pasirengusi keistis?
Taip pat skaitykite
– Pirmoji dabartinio sinodo sesija prie išvados priėjo praėjusių metų spalio 29 dieną, o kita sesija vyks šių metų spalį. Sinodo priimti sprendimai galios visiems Dievo žmonėms ir Bažnyčiai, jais siekiama atidžiai klausytis Šventosios Dvasios vedimo.
To galima pasiekti kartu klausantis Dievo žodžio Šventajame Rašte ir gyvoje Bažnyčios tradicijoje. Tai taip pat pasiekiama klausantis vienam kito, ypač tų, kurie visuomenėje yra marginalizuojami, ir atpažįstant laiko ženklus.
Sinodo procesas siekia skatinti aktyvią diskusiją, dalyvavimą ir bendrą atsakomybę. Dvasinių dovanų įvairovė Bažnyčią suvienija misijai. Galima sakyti, kad sinodo procesas yra autentiško augimo kelionė link bendruomenės ir misijos, kurias įgyvendinti trečiajame tūkstantmetyje Dievas kviečia Bažnyčią.
– Ar sakytumėte, kad Bažnyčia pasiruošusi keistis? Ar tai – vienas sinodo tikslų?
– Dėl to, ar pokytis būtinas, ar ne, nuspręs Tėvai. Bažnyčia visada atvira pokyčiams, jei link jų veda Šventoji Dvasia.
– Lietuvoje, o tikriausiai ir užsienio valstybėse, bene dažniausiai girdima Bažnyčios problema – kunigų seksualiniai nusikaltimai. Lietuvoje 70 visuomenės veikėjų, Seimo narių ir universiteto tyrėjų pasirašė kreipimąsi į vyskupus, kuriuo kviečiama įsteigti nepriklausomą ekspertų komisiją seksualiniams Bažnyčios nusikaltimams tirti.
Ar manote, kad tai svarbus žingsnis Bažnyčiai ir tikintiesiems? O gal tai reiškia, kad tikintieji nepasitiki vyskupais ar Bažnyčia?
Taip pat skaitykite
– Žvelgiant iš mano perspektyvos, kartu su kitomis įvairiomis interpretacijomis šis kreipimasis gali rodyti, kad šie 70 žmonių siekia didesnio aiškumo dėl seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje. Tai pagrįstas prašymas. (...)
Visgi Bažnyčią sudaro tiek dvasininkai, kurie yra mažuma, tiek pasauliečiai. Deja, seksualinių nusikaltimų nutinka įvairiose visuomenės dalyse. Svarbu pabrėžti, kad tai jokiu būdu nepateisina ir neišteisina atskirų dvasininkų ar pasauliečių veiksmų.
Iš kitos pusės, šis kreipimasis taip pat gali būti suprastas kaip paskatinimas Lietuvos vyskupams toliau stiprinti jų atsidavimą (...), įpareigoti siekti gyvenimo šventumo ir kartu būti pavyzdingais dvasiniais vadovais.
Nemanau, kad tikintieji nepasitiki Bažnyčia ar vyskupais. Tikintieji nuoširdžiai nori, kad jų kunigai būtų Dievui atsidavę žmonės. Visgi kai iškyla tokių išnaudojimo atvejų, jie bendroje Bažnyčios sieloje atveria skausmingą žaizdą.
– Paminėjote, kad seksualinio išnaudojimo atvejai Bažnyčioje yra žaizda. Tikriausiai ir daliai kunigų tokie iškilę atvejai yra skaudūs, bet neretai sakoma, kad Bažnyčia negirdi ir nemato seksualinių nusikaltimų. Pavyzdžiui, pirmieji parapijiečių skundai dėl Sigito Grigo Vilniaus arkivyskupiją pasiekė prieš septynerius metus, o 2020 metais jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Visgi Bažnyčia šia situacija susidomėjo tik neseniai ir pradėjo tyrimą dėl pornografinės medžiagos su vaikais laikymo. Kodėl, jūsų manymu, taip nutiko tik gana neseniai? Kodėl niekas nereagavo prieš septynerius metus?
– Kodėl sureaguota tik dabar, o ne prieš septynerius metus – geras klausimas. Manau, tai teisingas klausimas. Jo nebuvo tarp jūsų anksčiau atsiųstų klausimų, bet manau, kad svarbu surinkti visus faktus.
Tai svarbu, nes kalbame apie žmonių gyvenimą, tokiais atvejais turime apsaugoti nekaltuosius, neatstumdami tų, kurie buvo nuskriausti, kaip nors įskaudinti ar išnaudoti. Kartais, deja, šie procesai užtrunka. Rezultatų negalime gauti iš karto, bet tai nereiškia, kad vengiame šių problemų.
Taip pat skaitykite
– Šiuo atveju tyrimas prieš septynerius metus nebuvo pradėtas – jis buvo pradėtas neseniai.
– Negaliu į tai atsakyti – nežinau kodėl.
– O ką manote apie tą faktą, kad seksualinių nusikaltimų skandalas pasiekė net Vilniaus arkivyskupijos kuriją? Buvo apkaltintas kancleris Kęstutis Palikša. Arkivyskupas Gintaras Grušas sakė, kad nieko nežinojo, nors vyko policijos krata.
Žinoma, dabar prokuroras patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bet ar jus įtikina argumentas, kad niekas nieko apie tai nežinojo?
– Šio klausimo taip pat nebuvo tarp atsiųstų – negaliu į jį atsakyti. Jei būtumėte to paklaususi anksčiau, šiam atsakymui būčiau galėjęs pasiruošti geriau.
Taip pat skaitykite
– Po kelių skandalų arkivyskupas G. Grušas sakė, kad jis nesugebėjo būti geras ganytojas. Ką tokiu atveju sako Vatikanas? Ar arkivyskupas turėtų prisiimti atsakomybę dėl abejingumo ar neveikimo?
– Ir šio klausimo nebuvo tarp atsiųstų anksčiau... Vyskupai visada raginami būti atsakingi, jie turi stebėti savo kunigus. Tikiu, kad jie tai ir daro geriausiai kaip gali.
Taip pat skaitykite
– O matote ženklų, kad Lietuvos Bažnyčios hierarchai galėjo dangstyti nepilnamečių išnaudojimo atvejus, taip siekdami išvengti skandalo? Jus įtikina, kad jie nieko nežinojo? Juk kaip gali nieko nežinoti, kai šalia tavęs vyksta policijos kratos, kai sulauki skundų? Jus tai įtikina?
– Vėlgi – neatsiuntėte šio klausimo. Jei sąžiningai, turėjote atsiųsti šiuos klausimus anksčiau, prieš įstumdama mane į tokią situaciją, bet gerai.
– Toks mano darbas – klausti.
– Suprantu, bet maniau, kad susitarėme. Kaip minėjau anksčiau, kai kurie dalykai atrandami bėgant laikui. Nėra taip, kad Bažnyčia to vengia, Bažnyčia taip pat bando taikyti naujas normas, kurios buvo išleistos pačios Bažnyčios, ir nurodo, kaip tvarkytis su tokiais atvejais.
Tai mokymosi procesas ir Bažnyčiai, ir kunigams bei vyskupams. Manau, kad Katalikų Bažnyčia yra tikriausiai vienintelė institucija pasaulyje, kuri rimtai kovoja su šia problema. Visuomenėje nematome tokio paties susidomėjimo kitomis institucijomis, civilinėmis institucijomis, kurios rodytų tokį patį pasiryžimą išvengti nepilnamečių seksualinio išnaudojimo.
Manau, Bažnyčia netgi rodo pavyzdį kitiems, kaip šios situacijos turėtų būti išspręstos: rimtai, atsakingai, visada siekiant padėti aukoms ir apsaugoti nekaltuosius. Manau, vyskupai iš tiesų daro tai, ką gali geriausia su tomis priemonėmis ir ta informacija, kurią turi.
– Taigi sakote, kad tai užtrunka.
– Taip, tai užtrunka.
– O ką apie seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius Lietuvos Bažnyčioje pranešate Vatikanui? Kiek bylų, susijusių su Lietuva, šiuo metu tiriama Vatikane?
– Apie visus žinomus pedofilijos ar seksualinio nepilnamečių išnaudojimo atvejus (...) pranešama Vatikanui, kad būtų toliau tiriama. Net vienas pedofilijos atvejis yra nepriimtinas, į tai Bažnyčia žiūri rimtai.
Reikėtų žinoti, kad seksualinis išnaudojimas vyksta ne tik Katalikų Bažnyčioje. Visi turime melstis ir veikti taip, kad nepilnamečių seksualinis išnaudojimas ne tik Bažnyčioje, bet ir visose visuomenėse būtų visiškai pašalintas bendromis šeimų, švietėjų ir visų žmonių valdžioje pastangomis, kad galėtume sukurti visuomenę, kurioje visi vaikai ir suaugusieji būtų apsaugoti.
– Ar manote, kad Bažnyčia pasirengusi ir gali spręsti seksualinių nusikaltimų problemą? Kokius sprendimus jūs matote?
– Sprendimas – taikyti Bažnyčios nustatytas priemones, skirti daugiau pastangų švietimui, tvarkantis su iškylančiais atvejais ir apsaugant nekaltuosius.
– Naujienų portalas „Delfi“ paskelbė, kad Utenos rajono Vyžuonų miestelio klebonas Sigitas Sudentas yra platinęs savo intymias nuotraukas ir siekęs artimų santykių su pilnamečiu jaunuoliu. Vyskupas S. Sudentui skyrė įspėjimą. Ar, jūsų manymu, tai tinkama reakcija? Ar įspėjimas – tinkama bausmė?
– Įspėjimas yra pirmasis žingsnis šiame procese. Žinoma, kai vyskupas sužino apie tokį atvejį, kai kunigas elgiasi taip, kaip neturėtų elgtis, jis skiria įspėjimą. Tai pirmasis žingsnis. Tada nuo vyskupo priklauso, ką jis nuspręs, kai turės visą informaciją apie kunigo elgesį, kokie tolimesni žingsniai bus žengti.
Taip pat skaitykite
– Kokie, jūsų manymu, turėtų būti tie tolimesni žingsniai?
– Tai priklauso nuo vyskupo – ar jis kunigą suspenduos, nušalins nuo pareigų, ar nusiųs pagalbos. Tai vyskupo sprendimas, bet tai turi būti įvertinta gavus daugiau informacijos.
– Popiežius Pranciškus buvo kritikuotas dėl savo pozicijos Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu. Prieš kurį laiką Sankt Peterburgo bažnyčioje popiežius kreipėsi į jaunuolius ir kalbėjo apie „didžiąją Rusiją“, jos valdovus ir rusų „didžią kultūrą bei didį humaniškumą“.
Šie žodžiai sukėlė tarptautinį skandalą, o Lietuvos Užsienio reikalų ministerija iškvietė jus. Ką reiškia šie popiežiaus žodžiai? Koks jo požiūris į šį karą?
Taip pat skaitykite
– Vaizdo kreipimasis, kurį popiežius skyrė Rusijos jaunimui, susirinkusiam Sankt Peterburge, visų pirma buvo skirtas dvasiniam ugdymui. Pagrindinis Šventojo Tėvo žinutės tikslas buvo jo noras, kad katalikiškas Rusijos jaunimas atsilieptų į pašaukimą, būtų taikos amatininkais.
Cituoju: „[Kviečiu tapti] taikos amatininkais, kai pasaulyje tiek daug konfliktų, tiek daug poliarizacijos, kuri kyla iš visų pusių ir kankina mūsų pasaulį.“ Jis tęsė: „Aš kviečiu jus sėti susitaikymo sėklas, mažas sėklas, kurios šią karo žiemą įšalusioje žemėje dar nesudygs, bet sužydės ateinantį pavasarį.“
Ši apgalvota dvasinė žinutė, deja, buvo ignoruojama sekuliarios pasaulio žiniasklaidos. Vietoje to pagrindinis fokusas buvo Šventojo Tėvo spontaniškos remarkos, jos buvo paimtos iš konteksto, dėl to daug žmonių įsižeidė.
Šventojo Sosto spaudos tarnyba į tai atsakė pareiškimu, norėčiau jį pacituoti dėl tolimesnio aiškumo: „Savo žodžiais, skirtais keliems jauniems Rusijos katalikams, (...) popiežius norėjo padrąsinti jaunimą saugoti ir skatinti visa tai, kas yra teigiamo didžiajame Rusijos kultūriniame ir dvasiniame pavelde. Tai tikrai nebuvo skirta imperinei logikai ir valdžios asmenybėms išaukštinti (...).“
Šventasis Tėvas pats tas pačias mintis pakartojo skrisdamas iš Mongolijos.
Taip pat skaitykite
– Taigi tikroji popiežiaus žodžių prasmė buvo paraginti Rusijos jaunus katalikus siekti taikos?
– Galima taip pasakyti – visada siekti taikos. Popiežius yra taikos žinutės nešėjas. Tikiu, kad tai, apie ką jis kalbėjo, buvo iš tiesų skirta raginti žiūrėti į teigiamus pavyzdžius – Rusijos tautos šventuosius, kurie dėl Kristaus paaukojo savo gyvenimą. Štai link kur turėtų žiūrėti [Rusijos jaunimas] – į geruosius praeities pavyzdžius.
– Grįžkime prie sinodo temos. Viena iš jo temų – LGBT žmonių teisių klausimas. Neseniai popiežius Pranciškus leido laiminti tos pačios lyties ir nesusituokusias poras. Išleistas dokumentas skelbia, kad ši priemonė skirta „tiems, kurie negyvena pagal krikščioniškosios moralės doktrinos normas, bet kukliai prašo palaiminimo“.
Atrodo, dalis žmonių šį klausimą ir dokumentą interpretavo skirtingai ir galbūt nesuprato, ką iš tiesų tai reiškia. Ar galėtumėte paaiškinti, ką reiškia šis dokumentas? Kaip jį turėtume suprasti?
– Ši tema nebuvo iškelta pirmojoje sinodo sesijoje, bet minėtas dokumentas neseniai paskelbtas (...) ir kalba apie šį klausimą. Deklaracija aiškiai pasako, kad Bažnyčia nei pakeitė, nei gali pakeisti Biblijos mokymo, kad santuoka yra tarp vieno vyro ir vienos moters.
Šis santykis dauguma atvejų sukuria naują gyvybę, skatina žmonijos klestėjimą ir yra visuomenės pagrindas. Papildomai deklaracija pristato „galimybę laiminti poras nereguliariose situacijose ir tos pačios lyties poras, oficialiai nepripažįstant jų statuso ar kokiu nors būdu nekeičiant Bažnyčios požiūrio į santuoką“.
Šiame kontekste Bažnyčia leidžia laiminti individualius žmones, išgyvenančius nereguliarius santykius, taip kviečiant juos link šventumo. Tai nėra liturginis laiminimas, jis nesiekia pripažinti ar legitimizuoti nereguliarių santykių, bet veikiau skatina tuos žmones gyventi pagal Evangeliją ir nusigręžti nuo elgesio, prieštaraujančio prigimtiniam ir dieviškajam įstatymui.
Taip pat skaitykite
– Iš Lietuvos kunigų neretai išgirstame kritiškų pasisakymų apie LGBT bendruomenę. Po kelių skandalų kai kurie žmonės suprato, kad dėl Bažnyčios požiūrio į LGBT žmones jie nebegali savęs identifikuoti su Bažnyčia, todėl nors save mato kaip katalikus, pasirinko apostazę – atsisakė krikšto. Ar su Lietuvos vyskupais esate kalbėjęs apie LGBT žmonių teises? Ar jie priima popiežiaus poziciją?
– Konkrečių pasikalbėjimų nebuvo. Manau, šie klausimai tęsiasi ir apie juos bus svarstoma ateityje, ypač kai jie susiję su sinodu. Kadangi sinodas dar nesibaigė, tai yra besitęsiantis ir diskutuojamas klausimas.
Manau, tikriausiai diskusijos tęsis kurį laiką, galbūt prieis prie kokių nors išvadų po kitos sinodo sesijos spalį. Tikiu, kad tai būtina, diskusijos turėtų tęstis, siekiant padėti spręsti šiuos klausimus.
– Taigi reikėtų tęsti šiuos pokalbius ir įtraukti tikinčiųjų bendruomenę?
– Taip, būtent tai sinodas ir daro – jis sujungia vyskupus, kunigus ir pasauliečius bei tikinčiuosius kartu diskutuoti įvairiais klausimais.
– Pastaraisiais metais Lietuvoje fiksuotas žemiausias pasitikėjimas Bažnyčia nuo 1998 metų. LRT užsakymu atlikta apklausa taip pat parodė, kad beveik 70 proc. gyventojų nemano, kad Bažnyčia pajėgi tvarkytis su nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejais pati, nes yra linkusi dangstyti tokius atvejus. Ar, jūsų manymu, tokie skaičiai yra įspėjamasis signalas Bažnyčiai?
– Interpretuojant galbūt neteisingų apklausų rezultatus, reikėtų būti diskretiškam. Rezultatai gali būti paveikti to, kaip formuluojami klausimai, kokie yra tikslai tų, kurie užsakė apklausą, kiek apklausiama žmonių, kokia jų aplinka, kaip interpretuojami ir pristatomi rezultatai.
Šie faktoriai gali sukurti šališkumą (interviu cituotos reprezentatyvios apklausos, kurių paklaida – ne didesnė nei 3,1 proc., – LRT.lt). Be tinkamos informacijos sunku šiuos rezultatus tinkamai įvilkti į kontekstą.
Taip pat skaitykite
Visgi atsakydamas į klausimą atkreipčiau dėmesį į tai, ką pasakiau anksčiau: Bažnyčia visame pasaulyje labai rimtai žiūri į pedofilijos problemą ar nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. Ji parodė pasiryžimą ir atsakomybę sankcionuodama dvasininkus, kurie yra kalti pagal kanonų teisę.
Taip vadinamieji praeities dangstymai daugiau nebetoleruojami, matomas stipresnis įsipareigojimas vertinti šias problemas su pasiryžimu ir ryžtingumu užtikrinant, kad tiesa atskleidžiama kiekvienu atveju, kartu apsaugant nekaltuosius.
Žmonės Bažnyčią nori matyti tokią, kokia ji turėtų būti, – kaip Dievo šeimą ar namus, tiesos pagrindą. Nuolatinis ir svarbus iššūkis tikintiesiems – nepriklausomai nuo to, ar jie yra dvasininkai, ar pasauliečiai, vykdyti pažadus, duotus per krikštą, sutvirtinimą, santuoką ar šventimus.
Šis įsipareigojimas skatina mus siekti asmeninio tobulėjimo ir įkūnyti Šventojo Rašto žodžius, kurie sudaro dalį Bažnyčios maldų, tapti išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, pašaukta iš tamsybių gyventi nuostabaus Dievo gyvenimo.
