Ne per seniausiai viešojoje erdvėje nuaidėjo Vilniaus mero Valdo Benkunsko žodžiai, jog sostinė slėptuvių neturi. Tiesa, aiškėja, kad sostinėje jų yra, bet visos jos – privačiose rankose. Kaip LRT.lt teigė Vilniaus savivaldybės atstovai, šiuo atveju miesto valdžios rankos surištos, tad savivaldybė jokių teisių į jas ir neturi. Panašių atvejų buvo ir Ukrainoje, tačiau, kaip teigė Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova, karui prasidėjus niekam tai pernelyg nerūpėjo.
Vasario pabaigoje sostinės meras „Delfi interviu“ teigė, kad Vilnius apskritai neturi slėptuvių. Visos jos buvo pastatytos sovietmečiu, tačiau per visus 34 nepriklausomybės metus jos nugulė į privačias rankas.
„Pagal turimus duomenis, nuo 2001 m. buvo parduotos 63 slėptuvės. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sovietmečiu ne visos slėptuvės buvo inventorizuotos, dažnai jos buvo įskaičiuojamos į pastato bendrąjį plotą, dėl to Nekilnojamojo turto registre nebuvo galima jų visų identifikuoti“, – LRT.lt atsiųstuose atsakymuose tvirtino savivaldybė.
Tačiau situacija nebuvo visada tokia. Vilniaus savivaldybės teigimu, iki 2010 m., parduodant valstybei ir savivaldybėms priklausančias slėptuves, naujieji savininkai būdavo įpareigojami naudoti slėptuves pagal sutarties sąlygas.
„Tokiu būdu naujas savininkas buvo įpareigojamas leisti naudotis slėptuve, jei toks poreikis iškiltų“, – teigė savivaldybė.
2010-aisiais įsigaliojo naujos redakcijos Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas, buvo priimti nauji teisės aktai, reglamentuojantys slėptuvių ir kolektyvinės apsaugos statinių poreikį, paskirtį ir įrengimo reikalavimus. Nuo to laiko privatūs slėptuvių savininkai nebėra įpareigojami, rašė savivaldybė.
Įrengti naujas slėptuves kainuotų milijardus
Taigi, teisės naudotis privačia nuosavybe savivaldybė neturi. Pasak sostinės savivaldybės, konkretūs sprendimai ir veiksmai priklausytų nuo susidariusios situacijos ir kitų aplinkybių.
Slėptuvės pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymą priklauso tik valstybės ir savivaldybių tarnautojams. Paklausus, kur karo atveju tuomet dėtųsi tarnautojai, savivaldybė atsakė, jog jų darbo vietos numatytos už miesto ribų.
„Į mobilizacinį personalo rezervą patenkantiems savivaldybės darbuotojams karo atveju yra numatytos darbo vietos už miesto ribų“, – teigė savivaldybė.
Tiesa, miesto valdžia domėjosi aplinkinių šalių, pavyzdžiui, Suomijos, patirtimi. Anot savivaldybės, Suomijoje 6 tūkst. vietų slėptuvės kaina galėjo siekti apie 150 mln. eurų.
„Jei būtų siekiama slėptuves įrengti visiems gyventojams, turint omenyje, kad Vilniuje gyvena daugiau nei 600 tūkst. žmonių, slėptuvių kaina galėtų siekti dešimtis milijardų eurų. Tai būtų nepakeliama finansinė našta ne tik miestui, bet ir valstybei“, – tvirtino savivaldybė.
Gyventojams pasislėpti yra skirtos priedangos, kurių Vilniuje šiuo metu yra daugiau nei 670.
„Jose galėtų pasislėpti beveik 310 tūkst. gyventojų“, – sakė savivaldybė.
Reikia mokėti pasirūpinti ir patiems
Atsargos karininkas Darius Antanaitis LRT.lt teigė, kad kartais valdininkai užsižaidžia su terminais, bet praleidžia esmines detales, kurios svarbios miestų saugumui.
Pasak jo, žodžiai „priedangos“ ir „slėptuvės“ tėra žodžių žaismas, tad nėra svarbu, kad slėptuvės skirtos tik tarnautojams, o gyventojams – tik priedangos. Daug svarbiau yra įsivertinti grėsmes, kurios yra realios sostinei.
„Mes turime įsivertinti, kokios yra galimos grėsmės. Realiai Vilniaus gyventojams grėsmės yra dvi. Viena grėsmė – radiacinis užterštumas, kai reikia pasislėpti ir turėti ventiliacinę sistemą. Kita grėsmė – karo veiksmai, kai reikalingos durys, kurios atsparios sprogimams, ir smūgio bangoms atsparūs specialūs ventiliaciniai vožtuvai“, – sakė D. Antanaitis.
Pasak jo, slėptuvės niekur neišgaravo, nors ir privatizuotos. Tad galima būtų įpareigoti tų slėptuvių savininkus, kad jie tas slėptuves išlaikytų veikiančias.
Atsargos karininkas gyventojams taip pat patarė nelaukti pagalbos ir paramos „iš valdžios“. Jei yra galimybė, slėptuves galima statyti patiems, jei tokios galimybės nėra ir gyvenama mieste – įvertinti turimus rūsius.
„Jeigu žmogus pats savimi nepasirūpins, tai tada niekas juo ir negali pasirūpinti net ir labai norėdamas“, – teigė D. Antanaitis.
Ukrainos pavyzdys: prieš Rusijos invaziją niekas tam dėmesio neskyrė
Kyjive gyvenanti Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova LRT.lt teigė, kad šiuo metu trečius metus karą išgyvenančioje šalyje situacija su slėptuvėmis gana panaši. Pirmiausia, prieš karą niekas neskyrė tam daug dėmesio, nes niekas nesiruošė tokiam karui, koks vyksta šiuo metu.
„O kurios [slėptuvės] buvo, tai nuo tarybinių laikų pasilikusios. Rūsiai buvo privatizuoti, priklausė nuo to, kas ten buvo padaryta. Bet į dalį pagal galimybes žmonės galėjo eiti slėptis, o kur ne, tai ne. Faktiškai trūko ir nebuvo. Buvo naudojami rūsiai, požeminiai garažai po monolitiniais namais, metro, bet metro yra tik Kyjive ir Dnipre“, – sakė ji.
Apskritai, net ir praėjus dvejiems metams nuo karo pradžios, situacija su slėptuvėmis ar priedangomis nėra labai pasikeitusi. Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, priedangos įrengtos po mokyklomis, darželiais, tačiau, kaip ir su rūsiais po daugiabučiais, problema yra dėl tik vieno esamo išėjimo.
„Jeigu namas sugriūva raketai pataikius, tai užverčiamas vienas vienintelis išėjimas. <...> Tai rūsys toks didelis klaustukas“, – sakė D. Makarova.
Slėptuvių yra, bet D. Makarova teigė mačiusi tik vieną tokią slėptuvę, skirtą tarnautojams.
Pasak jos, karo pradžioje iš tiesų buvo susidurta su privatizuotais rūsiais, bet buvo prašymas iš centrinės valdžios, kad patalpos turi būti atvertos pradėjus kaukti sirenoms.
„O kaip ten toliau tvarkėsi, čia tokio didelio domėjimosi nebuvo. Kiekvienas gelbėjosi taip, kaip galėjo ir kaip kas išmanė“, – sakė D. Makarova.
