Po moters mirtimi ir vyro savižudybe Varėnos rajone pasibaigusios tragedijos – ekspertų verdiktas. Pasak jų, smurtavęs asmuo gali kelti grėsmę tiek sau, tiek kitiems, todėl neturėtų būti taip greitai paleidžiamas į namus. Svarbu ir tai, kad pagalba turėtų būti suteikiama ir smurtautojui, tačiau pasigendama glaudesnio bendradarbiavimo tarp pagalbą teikiančių organizacijų ir institucijų.
Portalas LRT.lt primena, kad praėjusią savaitę pranešta, jog 32 metų moteris, prieš kelias savaites sutuoktinio sumušta ir ištikta komos, mirė Kauno klinikose.
Kaip rašo lrytas.lt, policijos pareigūnai gruodžio 30-osios naktį atvyko į sutuoktinių sodybą ir rado moterį be sąmonės su gausiomis žaizdomis galvos srityje ir kitomis mušimo žymėmis. Vyrui buvo nustatytas girtumas – 1,68 promilės.
Praėjus parai nuo sulaikymo, vyras buvo išleistas iš areštinės. Sausio 1-ąją jis rastas negyvas. Policijos duomenimis, vyras nusižudė.
Taip pat skaitykite
Kaip LRT.lt informuoja Alytaus apskr. VPK Komunikacijos poskyrio vedėja Kristina Janulevičienė, įtariamasis buvo sulaikytas gruodžio 30-ąją 4:55 val. nakties. Įteikus pranešimą apie įtarimą ir apklausus įtariamąjį, jis kitą dieną, po daugiau nei paros, 13.00 val. buvo paleistas iš laikino sulaikymo. Taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.
Vyrui buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas. Pasak K. Janulevičienės, ilgiau jo sulaikyti ar suimti nebuvo pagrindo, kadangi moteris buvo ligoninėje, o mažametė dukra perduota giminaičiams.
Policijos atstovės teigimu, policijos registruose nebuvo duomenų, kad asmuo turi ginklą, taip pat nebuvo fiksuotų atvejų dėl ankstesnio smurto. Tiesa, priduria K. Janulevičienė, ar moters mirtis įvyko dėl sumušimo, paaiškės tik gavus specialisto išvadą.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Renata Kruk LRT.lt sako, kad šiuo metu mergaitė yra saugioje aplinkoje su jai artimais žmonėmis, jai teikiama psichologinė pagalba. Anksčiau minimai šeimai tarnybos pagalbos nebuvo prireikę.
Taip pat skaitykite
Įžvelgia pareigūnų nekompetenciją
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė dr. Dalia Puidokienė pabrėžia – šis atvejis dar kartą parodo, kaip atsakingai turėtume reaguoti į smurto nusikaltimus.
„Tai nusikaltimas žmogui, žmogaus laisvei, orumui, žmogui kaip vertybei. Tai labai rimtas nusikaltimas“, – LRT.lt portalui sako D. Puidokienė.
Nuo smurto nukentėjusiems žmonėms padedanti specialistė kritikuoja, kad smurtavęs asmuo neturėtų būti taip greitai paleidžiamas iš areštinės. Pasak jos, nukentėjusios moterys neretai pasakoja, kad smurtavęs vyras išvežamas, o po paros ar dviejų paleidžiamas atgal – tada grįžta dar piktesnis, o smurto prieš moterį ar vaikus būna dar daugiau.
„Žmogus parėjo namo, galimai emociškai buvo įkrautas, su agresija turėjo problemų, negebėjo su tuo susitvarkyti. Agresijos visi turime – auka taip pat, bet yra žmonių, kurie geba ją valdyti, tvarkytis, (...) o yra žmonių, kurie tai nukreipia į kitą žmogų. Šiuo atveju tas žmogus nukreipė į save, rizikos buvo daug“, – apie pavojus kalba Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė.
D. Puidokienė taip pat kėlė klausimą, kodėl vyrui buvo pritaikytos tik kardomosios priemonės, o ne arešto orderis.
„Tai jau yra pareigūnų nusižengimas, nes jie net atsakingai neįvertino rizikos. Žmogus ne šiaip atsiduria ligoninėje, o dar ir neišgyveno. (...) Matau pareigūnų neatsakingumą arba nekompetenciją. Svarbu jiems spręsti ir ištirti, kad tokių atvejų ateityje nebūtų, kad kitiems pareigūnams būtų žinia, jog reikia labai atsakingai žiūrėti į šią problemą“, – vardija D. Puidokienė.
Kaip akcentavo ji, smurtas yra rimtas nusikaltimas ne tik žmogaus laisvei, orumui, bet ir sveikatai, o kai kuriais atvejais – ir gyvybei.
„Faktas, kad į smurtą turime žiūrėti atsakingai, tuo labiau pareigūnai, kurių tikslas – ginti, saugoti, padėti. Jie turi labai atsakingai į tai žiūrėti. Jie skleidžia žinutę ir apie save – tada nereikės visuomenės prašyti keisti požiūrį į policijos pareigūnus. Jie turi labai atsakingai ir rimtai atlikti savo pareigas, kai padaromas nusikaltimas žmogui“, – pabrėžia Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė.
Visgi Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis pažymi – svarbu nesupainioti kardomųjų priemonių ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio, kuris yra prevencinė priemonė ir skiriamas tik tais atvejais, kai nepradedamas ikiteisminis tyrimas.
„Aptariamoje situacijoje prevencinė priemonė orderis negalėjo būti skiriamas, nes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroro sprendimu gali būti skiriamos labai įvairios kardomosios priemonės, įskaitant įpareigojimą gyventi skyriumi, suėmimą ir lengvesnės“, – LRT.lt aiškina R. Matonis.
Pasak R. Matonio, šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad pareigūnai kažką atliko netinkamai. Jei ikiteisminio tyrimo metu paaiškėtų, kad pareigos buvo atliktos netinkamai, bus atliekamas ir pareigūnų veiksmų vertinimas.
Taip pat skaitykite
Grėsmė sau ir kitiems
Prieš partnerį smurtavęs asmuo gali kelti grėsmę tiek sau, tiek kitiems, aiškina Lietuvos kriminologų asociacijos narė, Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto doktorantė Liubovė Jarutienė, tirianti smurtą artimoje aplinkoje.
„Smurtavusiam asmeniui gali kilti ir suicidinių minčių, išgyvenant visas pasekmes, kurias sukėlė jo elgesys. Svarbiausia apsaugoti nukentėjusįjį, užtikrinti jo saugumą, bet taip pat svarbu nepamiršti, kad smurtavusiam žmogui gali kilti grėsmių“, – LRT.lt sako L. Jarutienė.
VU teisės docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas priduria, kad tai, ar smurtavęs asmuo ir toliau kelia grėsmę, priklauso ir nuo jo charakteristikos, ir kitų aplinkybių.
„Labai sunku pasakyti. Būna, žmonės išsiblaivo ir iki tol, kol vėl pavartoja alkoholio, viskas būna gerai, o būna, kad net ir nevartodami alkoholio turi tokio įniršio ir pykčio, gali jį išlieti“, – LRT.lt teigia G. Sakalauskas.
Taip pat skaitykite
Pasigenda bendradarbiavimo
Kalbėdama apie pagalbą smurtautojams, L. Jarutienė išskiria, kad yra organizacijų, kurios teikia pagalbą būtent smurtavusiems asmenims arba turintiems riziką smurtauti. Todėl, tvirtina VU doktorantė, norėtųsi bendradarbiavimo tarp policijos ir šių pagalbą teikiančių organizacijų.
„Asmuo lieka su savo išgyvenimais, mintimis, jausmais, todėl pravartu jį nukreipti pagalbos, pasirūpinti, kad asmuo ten nukeliautų, susisiektų, taip galima išvengti tokių tragiškų pasekmių“, – teigia L. Jarutienė.
Visgi, mano G. Sakalauskas, nors policija privalo informuoti apie teikiamą specializuotą pagalbą, jos trūksta. Kriminologas pabrėžia ir tai, kad skirtingų institucijų ir organizacijų bendradarbiavimas sprendžiant kompleksines problemas „tikriausiai yra viena didžiausių problemų Lietuvoje“.
„Policija turi labai aiškų savo tikslą – atlikti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinimus, prokuratūra – vadovauti ikiteisminiam tyrimui, nevyriausybininkai turi savo siaurą sritį. Daugumoje Vakarų šalių dirbama kompleksiškai kartu, suvokiant problemos ypatumus. To, kiek žinau, Lietuvoje trūksta, mažai žinoma apie kitų organizacijų darbo specifiką, poreikius, problemas“, – pažymi G. Sakalauskas.
Taip pat skaitykite
Ne mano kieme – ne mano problema?
Asociacijos „Lygiai“ direktorė, viena iš iniciatyvos „Ribologija“ įkūrėjų Reda Jureliavičiūtė apgailestauja, kad smurto atvejai visuomenėje nesulaukia tinkamos reakcijos. Žinoma, sako ji, smerkiame, kai žmogus sumušamas ar miršta, tačiau nepasmerkiame daugybės žingsnių, kurie buvo iki tol, nes jų tarsi nematome.
„Galbūt pripratome prie istorijų apie smurtą, galbūt ne, bet atrodo, kad tai yra kažkur toli nuo manęs, ne mano kieme – ne mano problema. Taip, baisu, bet taip nejaučiame empatijos, nes nepažįstame. (...)
Kol tai kažkur toli, pavyzdžiui, Varėnos rajone, ne mano kieme, tarsi ne mano ir ne nuo manęs priklauso. Galbūt nejaučiu, kokią įtaką tai man daro, galvoju, kad tai manęs neliečia“, – LRT.lt vardija R. Jureliavičiūtė.
Pasak jos, tokia reakcija – ir noras apsisaugoti, kad „man taip nėra ir man taip nenutiks“. Visgi kartais nepastebime, kad smurtaujama šalia mūsų ar prieš mus.
„Gana lengva atpažinti fizinį smurtą, bet daug sunkiau atpažinti, pavyzdžiui, ekonominį ar seksualinį, verbalinį, emocinį smurtą. Sunku ir sau pripažinti, kad patiriu tai. Norisi išlaikyti atstumą, manyti, kad tai manęs neliečia“, – pastebi R. Jureliavičiūtė.
Taip pat skaitykite
Visuomenei reikia smurto?
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė sutinka, kad smurto atvejai visuomenėje nesukelia atitinkamos reakcijos ir pasmerkimo. Kartais atrodo, tarsi visuomenei ir politikams reikia smurto, kad smurtas, kaip toks reiškinys, egzistuotų, svarsto ekspertė.
„Reikia Matuko, kad atsirastų Matuko įstatymas. Ar tikrai mums reikia ir kiek mums reikia tokių moterų ir merginų, kad atsirastų įstatymas, neabejingumas?“ – klausimus kelia Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė.
Ji kritikuoja, kad smurto tema nėra aktuali ir politikams – apie tai kalbama, kai reikia aukštesnių reitingų ar artėja rinkimai, tačiau darbas su smurtu nėra kasdienė tema.
„Nors statistiškai nuo smurto dažniau nukenčia moterys (...), Seime randame mūsų politikių moterų, kurios kartais gina smurtautojus, tuos, kurie daro nusikaltimą. (...) Visuomenei reikia smurto, kad jis būtų, kad turėtume ką veikti. O gal mes jo bijome ir todėl apie tai nekalbame? Gal jis mums duoda kažkokios naudos? Nežinau“, – apie visuomenės abejingumą kalba D. Puidokienė.
Smurto pagrindas – stereotipai
Asociacijos „Lygiai“ vadovė R. Jureliavičiūtė teigia, kad smurto pagrindas – vyraujantys stereotipai ir auklėjimas, o tai prasideda dar vaikystėje. Smurtas neatsiranda savaime, iš niekur – jam reikia bent dviejų sąlygų, tvirtina specialistė.
„Pirmoji sąlyga – vyras turi būti mačistas, vadovautis visuomenės sukurtais stereotipais, koks yra vyriškumas ir moteriškumas, manyti, kad vyras turi būti stiprus, dominuojantis, kalbama apie jėgą, galią. O moteris suvokiama kaip visiška priešingybė. (...)
Kita sąlyga – žmogus smurtą pateisina kaip galimą reakciją ir priemonę reaguoti į kažkokį konfliktą ar nesusipratimą. (...) Kartais vyras gali pajusti poreikį išlaikyti galią, kai pamato, kad moteris nori daugiau laisvės, gal užsirašė į būrelį. Vyras jaučia, kad praranda kontrolę, ir nori ją vienaip ar kitaip demonstruoti. Tada atsiranda smurtas“, – sako R. Jureliavičiūtė.
Jos teigimu, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai visuomenėje yra lėti, todėl sudėtinga keisti egzistuojančias normas ir pažiūras bei mažinti smurto mastus. Prie to prisideda ir naratyvai viešojoje erdvėje, kai, pavyzdžiui, smurtą vadiname konfliktu ar drama.
„Anksčiau buvo sakoma viešai „neskalbti apatinių“ – vadinasi, kentėk, tylėk, šeima yra vertybė. Šiomis įskiepytomis vertybėmis vadovaujamės ir priimame sprendimus. Nereikia nuneigti – šeima ir yra vertybė, bet ar smurtas šeimoje gali būti pateisinamas taip įsikibus laikytis tos vertybės, kad būtų paaukojama visa kita, negalvojant apie tai, kokią šeimą kuriame, kokiomis sąlygomis augs vaikai, kiek yra sugriautų gyvenimų?“ – klausia asociacijos „Lygiai“ vadovė.
Pasak jos, jei priimame egzistuojantį smurtą ir sakome, kad tai šeimos reikalas, gyvename smurtinėje visuomenėje.
Turime gydyti smurto priežastis
D. Puidokienė taip pat atkreipia dėmesį, kad daug smurtą patyrusių žmonių nesikreipia pagalbos ir apie smurtą nepraneša. Taip yra dėl to, kad smurtas nugalina žmogų.
„Kiti kelia klausimą, kodėl smurtą patiriantys žmonės neieško pagalbos, kodėl nepraneša policijai. Būtent dėl to, kad jiems trūksta kažkokio resurso, kad galėtų žengti tą žingsnį. Būdamas smurtinėje aplinkoje, žmogus netenka tokio resurso. Dėl to labai svarbu, kad atsakingai žiūrėtume į smurto problemos sprendimą ir į nukentėjusio žmogaus patirtį“, – LRT.lt komentuoja specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, kad visuomenėje neretai pradedama daryti tam tikras išlygas ir ginti smurtautoją, kad ir jam reikia pagalbos. Be abejo, sutinka D. Puidokienė, bet visų dėmesys pirmiausia turėtų nukrypti ne į pagalbą smurtautojui, o nukentėjusiajam žmogui.
R. Jureliavičiūtė taip pat priduria – turime kalbėti ir apie geresnius įstatymus, tačiau reikia gydyti ir tikrąsias smurto priežastis.
„Jei negydysime tikrųjų priežasčių, iš kur atsiranda smurtas, gali keisti įstatymus daug kartų, bet niekas nepasikeis. Labai svarbu dirbti su stereotipais, kurie ateina iš patriarchalinės visuomenės, iš santykių, vertybių ir stereotipų“, – sako ekspertė.
Sprendimas – arešto orderis
Pasak G. Sakalausko, laikinas sulaikymas nėra priemonė, tiesiogiai skirta buvusiai aukai ar kitoms potencialioms aukoms apsaugoti. Tai – ikiteisminio tyrimo užtikrinimui skirta priemonė.
Siekiant apsaugoti nukentėjusįjį ir kitus šeimos narius, nuo liepos 1 dienos įsigaliojo arešto orderis. Jį skyrus, smurtu įtariamas asmuo 15 parų turi išsikelti iš bendrų namų, neieškoti ryšių ir nebendrauti su nukentėjusiu žmogumi.
Visgi, pastebi L. Jarutienė, policijos pareigūnai dažnai susiduria su problema, jog trūksta infrastruktūros, kur iškeldinti smurtavusį asmenį: „Gerai, jei jį priima artimieji, bet yra atvejų, kai nėra kur eiti, o nakvynės namų ar krizių centrų smurtavusiems asmenims trūksta.“
Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad itin svarbūs policijos resursai – tam, kad situacija būtų tinkamai įvertinta, pareigūnai turi būti kompetentingi ir sugebėti tai padaryti. Kadangi arešto orderio laikymąsi reikia ir kontroliuoti, krūvis neišvengiamai gula ant policijos pareigūnų pečių, priduria VU doktorantė.
