Reaguodamas į kritikos sulaukusią popiežiaus Pranciškaus kalbą, skirtą Rusijos jaunimui, MRU profesorius Povilas Aleksandravičius kelia Bažnyčios vadovo gebėjimo eiti pareigas klausimą. Jo kalbą pasmerkusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė LRT.lt taip pat sakė, kad dėl išsilavinimo stokos bei aplinkos, kurioje augo, Bažnyčios vadovas nesuvokia Rusijos nusikaltimų žmoniškumui masto. Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus Pauliaus Subačiaus teigimu, nors kalba, vertinant iš mūsų perspektyvos, netinkama, reakcija į ją – per jautri.
Pirmadienį popiežius Pranciškus sulaukė kritikos, nes Rusijos jaunimui liepė prisiminti, kad jie yra praeities carų (tokių kaip Petras I) palikuonys.
„Nepamirškite (savo) paveldimumo. Jūs esate didžiosios Rusijos įpėdiniai – didžiosios šventųjų, karalių Rusijos, didžiosios Petro I, Jekaterinos II Rusijos, didžiosios Rusijos imperijos, kultūringos – tiek daug kultūros, tiek daug žmogiškumo. Jūs esate didžiosios motinos Rusijos įpėdiniai. Eikite pirmyn“, – tokiais žodžiais į Sankt Peterburge susirinkusius jaunuolius katalikus kreipėsi Pranciškus.
Suabejojo Pranciškaus gebėjimu eiti pareigas
„Popiežiaus pasisakymas – katastrofa pirmiausia pačiai Bažnyčiai. Šalyse, patyrusiose Rusijos agresiją, šis pasisakymas reiškia išdavystę, pralieto žmonių kraujo ir atminimo negerbimą, pasitikėjimo Bažnyčia griūtį kaip tik tą akimirką, kai Bažnyčia turėtų stiprinti tikėjimą, kad gėris nugalės blogį, bent šį kartą rusiškajam agresoriui nepavyks sunaikinti aukos. Atviru tekstu girdamas Petrą I ir Jekateriną, kraugeriškus agresorius ir tautų pavergėjus, ragindamas jaunimą semtis iš jų įkvėpimo, popiežius Pranciškus paneigia savo paties teiginius, išsakytus tokiose nuostabiose enciklikose kaip Fratelli tutti. Visur, kur žmonės patyrė rusiškojo pasaulio nešamą destrukciją, popiežiaus kalba sumažino Bažnyčios galimybę atgauti autoritetą, prarastą pedofilijos ir kitų skandalų proga“, – LRT.lt sakė MRU profesorius P. Aleksandravičius.
Be to, pasak jo, šiuo pasisakymu popiežius įvelia Bažnyčią į galingą rusiškąją propagandos mašiną ir taip daro milžinišką žalą taikos siekiantiems Ukrainos ir Europos žmonėms, turintiems atsilaikyti prieš rusiškąją žudymo mašiną. Taigi, popiežiaus pasisakymas yra katastrofa ne tik Bažnyčiai, bet ir visoms Europos visuomenėms, tarp kurių pirmoji – visą kontinentą ginanti Ukrainos visuomenė, apibendrino pašnekovas.
„Popiežiaus figūroje Bažnyčia turėtų atvirai ir bekompromisiškai remti Ukrainą, pabrėžti jos teisę gintis ginklu prieš agresorių, morališkai ir teologiškai pateisinti ginklų tiekimą, bet tampa moraliniu ramsčiu karo sukėlėjams. Nepamirškime, pats Putinas teisino karą Ukrainoje būtent Petro I vardu“, – kalbėjo jis.
P. Aleksandravičiaus nuomone, Pranciškaus pasisakymas sutvirtins rusofiliją Vakarų Europos ir pasaulio šalyse, tiesiogiai nepatyrusiose Rusijos agresijos.
„Žinoma, vilčių teikia tai, kad popiežiaus Pranciškaus kalba nėra oficiali Bažnyčios pozicija, greičiau jos išdavystė, jei oficialia pozicija laikysime Bažnyčios nuostatą palaikyti auką ir smerkti agresorių. Bažnyčia, jos kardinolai, vyskupai, diplomatai turėtų imtis veiksmų (tą jau pradėjo daryti), stengtis kaip nors sumažinti popiežiaus pasisakymo žalą“, – sakė jis.
Profesoriaus teigimu, Bažnyčios viduje, ypač Italijoje, o greičiausiai ir Vatikane, yra rusofilų arba Rusijai tarnaujančių naudingų idiotų, trukdžiusių popiežiui adekvačiai suvokti realybę. Galime teigti, kad Pranciškaus vadovaujama Bažnyčia neatlaikė gėrio ir blogio sankirtos išbandymo, karo egzamino.
„Dviprasmiškas Bažnyčios santykis su nacistine Vokietija pridarė jai milžiniškos žalos. Istorija kartojasi“, – pridūrė pašnekovas.
Pranciškaus kalbą jis apibūdino kaip „seno argentiniečio leptelėjimą“, kilusį ne dėl blogos valios ar tarnystės Rusijos propagandai, o dėl paprasčiausio situacijos neišmanymo. Tai pašnekovui ir kelia didžiausią nuostabą, skausmą: kaip žmogus, 10 metų užimdamas tokį postą, taip ir nesugebėjo įsigilinti į aktualų klausimą, į problemą, dėl kurios visai šalia žudomi žmonės?
„Be abejo, jis idealizuoja Rusiją ir tai daro kaip eilinis Pietų Amerikos gatvės žmogus, skaitęs Fiodorą Dostojevskį, bet niekada nedėjęs pastangų suvokti, kas Rusija yra iš tiesų“, – teigė profesorius.
P. Aleksandravičiaus teigimu, popiežiaus rodomas neatsakingumas kelia klausimą dėl jo gebėjimo eiti pareigas.
„Galbūt galima kaltinti jo aplinką, esą ji blogai informuoja. Be tikrai nemanau, kad Vatikano nuncijus Kyjive, į kurio žodžius šioje situacijoje popiežius privalėtų įsiklausyti labiausiai, jam pateiktų klaidingą nuomonę. Popiežius jos nepaiso. Jis renkasi senas iliuzijas, o ne realybės pažinimą, Rusija tuo pasinaudos su kaupu“, – pabrėžė jis.
Be to, anot jo, jei popiežiaus kas nors ir dabar „nepaprotins“, jei jis ir toliau nedės pastangų, kad pažintų rusiškąją realybę, taip ir liks savo iliuzijose ir toliau spontaniškai kryps į Rusijos pusę. Tą kryptį, LRT.lt sakė P. Aleksandravičius, galėjome pastebėti iš pat pradžių, ankstesniuose susitikimuose su patriarchu Kirilu.
„Popiežiaus Pranciškaus akyse šis patriarchas – vis dar visavertis Ortodoksų Bažnyčios vadovas, nuoširdus krikščionis, su kuriuo dera kalbėtis. Popiežius nesupranta, kad Kirilas – tik Rusijos tarnybų agentas, Vladimiro Putino ginklas“, – teigė pašnekovas.
Jei Bažnyčia būtų tik popiežius, tuoj pat šią instituciją palikčiau.
P. Aleksandravičius
Vis dėlto, pridūrė jis, vargu ar popiežius rusiškąjį imperializmą gina sąmoningai, jam „taip išėjo“.
„Bet koks skirtumas? Kas pasakyta, pasakyta. Jo ištarti žodžiai nėra dviprasmiški. Jei tokio rango figūra imtų raginti Europos jaunimą semtis įkvėpimo iš Hitlerio ar Stalino, o vėliau paaiškėtų, kad kalbėtojas nežino, kas yra Hitleris ir Stalinas, nejaugi nebūtų padaryta žalos? Būtų, net jei situacija, tokiu atveju, įgautų kvailo ir kartaus komiškumo. Pasisakymais popiežius išties atrodo naiviai ir netgi komiškai. Bet dabarties politiniame kontekste tai nemažina jo atsakomybės“, – pabrėžė LRT.lt kalbintas P. Aleksandravičius.
Nenustebtų, jei dėl Pranciškaus žodžių daugybė katalikų paliktų Bažnyčią
„Popiežiaus žodžių sukeltas pasipiktinimas – suprantamas ir pateisinamas. Esu jais pasipiktinęs ir jei Bažnyčia būtų tik popiežius, tuoj pat šią instituciją palikčiau. Kadangi Katalikų Bažnyčioje popiežiaus figūra be galo sureikšminta ir asmeninius jo svaičiojimus daug kas laiko Bažnyčios pozicija, nė kiek nenustebsiu, jei daugybė katalikų Bažnyčią paliks. Jos nepaliks tik tie, kuriems ji – dvasinio gyvenimo ir brandos šaltinis, didesnis už popiežių, arba tie, kurie nėra pajėgūs keisti katalikiško gyvenimo rutinos“, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, ar Lietuvos bažnyčios vadovai turėtų atsiriboti nuo popiežiaus kalbos bei ją pasmerkti, P. Aleksandravičius paaiškino, kad jie privalo viešai kreiptis į popiežių ir atlikti tai, kas vadinama „brolišku pataisymu“.
„Panašiai, kaip apaštalas Paulius „pataisė“, t. y. viešai išbarė neteisingai besielgiantį pirmąjį popiežių apaštalą Petrą (apie tai skaitome Apaštalų darbų knygoje). Lietuva patyrė tiesioginę popiežiaus išliaupsintos Jekaterinos agresiją, Lietuvos katalikai persekioti ir žudyti išgirtosios „žmogiškosios“ Rusijos imperijos. Lietuvos vyskupai turi tarti viešą nepritarimo žodį ir per nuncijų ar tiesiogiai kreiptis į popiežių, informuoti apie jo žodžių sukeltą pasipiktinimą mūsų šalyje bei pareikalauti paaiškinimų, kaip tai padarė Ukrainos graikų apeigų katalikų vadovas Sviatoslavas Ševčukas“, – sakė jis.
K. Sabaliauskaitė: popiežius veikiausiai nesuvokia Rusijos nusikaltimų žmoniškumui masto
Popiežiaus Pranciškaus kalbą kritikuoja ir LRT.lt kalbinta dailės istorikė, rašytoja K. Sabaliauskaitė. Jos teigimu, pontifiko poziciją lėmė ir išsilavinimo stoka, ir aplinka, kurioje jis formavosi.
Niekada savo kailiu nepatyrė „išvaduotojų“ kerzinio bato, jų prievartavimų, tremčių, represijų.
K. Sabaliauskaitė
„Susiduriame su problema (veikiau, esant šiuolaikinei geopolitinei situacijai, – netgi tragedija), kad Jo šventenybės išsilavinimo stoka ir kultūrinis biografijos fonas nebe pirmą kartą pakiša koją jo sielovados užmojams dabar vykstančio lemiamo civilizacinio ir kultūrinio konflikto akivaizdoje. Nors popiežius Pranciškus baigė San Migelio Filosofijos ir teologijos fakultetą Buenos Airių priemiestyje, tačiau ši 20 a. pr. įkurta jėzuitų akademinė institucija – regioninio pobūdžio, turinti silpnus tarptautinius akademinius reitingus. Kyla didelių abejonių, kokias žinias apie Rusiją ir Europos istoriją būsimasis pontifikas galėjo išsinešti iš studijų, juolab kad jos chronologiškai sutapo su itin aktyvia sovietų propagandine veikla Pietų Amerikos šalyse ir smarkiu tenykščių antiamerikietiškų, antivakarietiškų nuotaikų kurstymu“, – kalbėjo rašytoja.
K. Sabaliauskaitės teigimu, dabartinis popiežius veikiausiai nesuvokia Rusijos nusikaltimų žmoniškumui masto, tai galbūt lemia, kad dabartinė buveinė Italija ganėtinai nutolusi nuo šios didžiosios blogio imperijos, niekada savo kailiu nepatyrė „išvaduotojų“ kerzinio bato, jų prievartavimų, tremčių, represijų.
„Todėl Italijoje dar ir dabar kartais tebėra pastebimas klasinis pasidalijimas į komunistuojančią darbininkiją ar žemesnę vidutinę klasę ir tuos, kurių protėviai prijautė Benitui Mussoliniui. Popiežiaus tėvo šeima, italų imigrantai, Argentinon pabėgo būtent nuo B. Musolinio režimo, tad nereikia atmesti galimybės, kad raudonos vėliavos ir komunistiniai simboliai Pranciškui I gali turėti „dekoratyvinių“ asociacijų, nes kaip asmenybė susiformavo pernelyg toli nuo praktinio rusiškojo imperializmo pasireiškimo, kad suprastų, jog rusų režimų nusikaltimai niekuo nesiskiria nuo fašizmo.
Tragedija, nes per lemiamą vakarietiškosios Europos kultūros civilizacinį konfliktą su Rusija ir rytietiškomis, žmogaus gyvybės nepaisančiomis autokratijomis Šventojo Petro soste sėdi žmogus, kuris kultūriškai, deja, nėra europietis ir neišmano Europos istorijos. Kitaip nepaaiškinsi, kodėl jis daro neatleistinus liapsusus, skatina jaunų rusų imperialistines, agresyvias ir šovinistines nuotaikas, nors turėtų palaikyti krikščionišką dvasinę introspekciją ir rusų atgailą už daugelio kaimyninių tautų nekaltų žmonių pralietą kraują ir kančias“, – sakė K. Sabaliauskaitė.
Jos teigimu, pateikti Petrą I ir Jekateriną II, jų represinius, prievarta paremtus valdymo modelius ir plėšrias imperijas kaip sektinus pavyzdžius – visiška ignorancija. Šventasis Sostas yra institucija ir ji, egzistuojant tokioms fatališkoms išsilavinimo spragoms, turėtų pasirūpinti, kad kompetentingi patarėjai jas užpildytų, pabrėžė rašytoja.
Bando kalbėti suprantamai, bet ne pirmą kartą neįvertina konteksto
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, religijos sociologė Milda Ališauskienė LRT.lt sakė, kad atskirti popiežiaus ir Bažnyčios negalime, bet Pranciškus taip pat yra ir valstybės – Vatikano – vadovas, dėl to ir kyla dviprasmybių.
Pasak jos, popiežius bandė kalbėtis su Rusijos katalikais jaunuoliais suprantama kalba, įtraukė atpažįstamus kultūros elementus.
„Jau ne pirmą kartą matome, kad popiežius, vykdydamas tokią įprastą misiją – kalbėtis su tikinčiaisiais – neįvertina konteksto, kuris šiame regione ypač aštrus dėl vykstančio karo, žūstančių žmonių“, – paaiškino ji, priminusi, kad pasipylus kritikai Vatikanas bandė sušvelninti poziciją, paaiškinti, kad pontifikas neteisingai suprastas.
Sociologė pabrėžė, kad svarbu įvertinti ir tai, jog popiežių pasiekia įvairiausia informacija, Vatikano viduje yra skirtingų, taip pat politinių, interesų.
„Matome, kad Katalikų Bažnyčia, siekdama įtvirtinti poziciją bioetiniais klausimais (pavyzdžiui, abortų draudimo), sudaro aljansus su valstybėmis, kurias valdo autoritarinis režimas, jos nepaiso žmogaus teisių, bet tam tikrais klausimais Katalikų Bažnyčios vadovai sutaria“, – sakė M. Ališauskienė.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia vis dar siekia išlaikyti monolitinę nuomonę.
M. Ališauskienė
Paklausta, ar gali būti, kad Vatikanas gręžiasi į mažiau išsivysčiusias šalis, pavyzdžiui, Rusiją, nes Europoje praranda galią, sociologė atsakė, kad spekuliuoti, ar tai daroma sąmoningai, nereikėtų, tačiau aišku, kad Katalikų Bažnyčios realybė pasikeitusi, o palaikymą ji neretai atranda ne Vakarų visuomenėse.
„Nuvažiavus į Vakarų Europą ir apsilankius bažnyčiose, matyti, kad kunigai arba iš Afrikos, arba iš Azijos. Vakarų Europoje pašaukimų stipriai sumažėjo, Katalikų Bažnyčia – nori nenori – turi atliepti kintančią tikrovę, nes kitu atveju neturės kur dėtis, neturės dvasininkų. Bažnyčia ieško atramos ir ją randa Afrikos valstybėse, Pietų Amerikos valstybėse. O šiuo metu Rusija, žinome, taip pat ieško ir randa užtarimą globaliuosiuose Pietuose“, – svarstė pašnekovė.
LRT.lt ji kalbėjo, kad Bažnyčia – globali organizacija, todėl turi derinti skirtingus interesus, ji priversta „kontekstualiai, situaciškai reaguoti“, taip pat prisitaikyti.
„Galime matyti, kad Lietuvoje žmonės buvo ganėtinai optimistiškai nusiteikę, kai popiežius pradėjo kalbėti socialiai jautriomis temomis, tikėjosi, kad kas nors tuoj keisis. Tačiau atrodo, kad matome vis daugiau nusivylimo“, – kalbėjo ji.
Šiuolaikinėse visuomenėse Bažnyčia ir dvasininkai nebelaikomi neklystančiais, atsirado religijos kritika. Vis dėlto, anot jos, Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė labai įvairi. Nors diskutuoti naudinga, tačiau tradicinėje visuomenėje iš religijos tikimasi aiškios pozicijos, o diskusijos įneša abejonių.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčia vis dar siekia išlaikyti monolitinę nuomonę“, – teigė ji.
M. Ališauskienė paaiškino, kad šalyse, kuriose nuomonių pliuralizmas turi gilesnes tradicijas, vyskupai nevengia kelti klausimų ir diskutuoti.
„Kiek pati visuomenė reikalaus iš Bažnyčios, tiek Bažnyčia ir pasiduos diskusijai. Sociologiškai kalbant, tai dvipusis ryšys, jei visuomenė spaus religiją, ji neišvengiamai prisitaikys prie visuomenės poreikių, nes religija be visuomenės neegzistuoja“, – apibendrino ji.
Popiežius leptelėjo nesąmonę, bet reakcija – per jautri
VU profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys prof. Paulius Subačius LRT.lt teigė, kad pasipylusi kritika išsklaidė abejones, ar Šventasis Sostas tebėra reikšmingas šiuolaikiniame pasaulyje. Reakcijos, net liguistos, sakė jis, byloja, kad popiežiaus svarba ir įtaka tebėra didelė.
„Iš mūsų perspektyvos – leptelėjo nesąmonę, istorinę nesąmonę, kitokios perspektyvos ir negalime užimti. Bandyti ieškoti neutralios perspektyvos nebūtų net ir akademiškai teisinga, nes istorijoje nėra neutralios perspektyvos <...>. Pagrindinis argumentas – ne tai, kad pasakė ką nors neteisingai, bet nepaisė didžiulės bendruomenės, besitęsiančios per visą Centrinę Europą nuo Norvegijos iki Graikijos, kuriai šie žodžiai labai skaudūs, įžeidūs, neatitinkantys jų istorinės patirties“, – kalbėjo jis.
P. Subačius atkreipė dėmesį, kad Pranciškus ne kartą nukrypo nuo iš anksto paruošto kalbos teksto. Tai ne pirmas kartas, kai Vatikanui tenka aiškintis dėl popiežiaus žodžių, kurie, nors ir pasakyti ne iš blogos valios, sukelia problemų.
Matau tikrai nemažai žmonių, kuriems skaudu tarsi jų tėvas būtų pasakęs ką nors negražaus.
P. Subačius
„Jis, be abejo, siekia taikos, įsivaizduoja, kad taiką galima pasiekti tik derybomis, o ne karine pergale, šitą galima aiškiai pasakyti, tai ne vieno religinio vadovo laikysena. O jei vertinsime šiuos žodžius ne kaip kokį nors nevykusį leptelėjimą, istorijos neišmanymą, žvelgimą iš Pietų Amerikos [pozicijos], o kaip tam tikros Šventojo Sosto pozicijos išraišką, sakyčiau, pagrindinis vidinis motyvas – kaip nors išgelbėti katalikų bendruomenę Rusijoje“, – LRT.lt kalbėjo P. Subačius, pastebėjęs, kad Rusijoje katalikų bendruomenė susiduria su spaudimu, ne mažesniu nei Sovietų Sąjungos laikais.
Paklaustas, ar Bažnyčios vadovai Lietuvoje turėtų pasmerkti Pranciškaus kalbą, jis atsakė, kad tai sunkiai įsivaizduojama.
„Kad vyskupai protestuotų dėl kokios nors frazės – visiškai neįsivaizduojama <...>. Visuomet iškyla kas nors nelabai gero, kai aukštieji dvasininkai pasisako politikos ar socialinės kultūros klausimais, juo labiau būtų keista, jei tarpusavyje aiškintųsi dėl politinių frazių. Periodiškai vyksta vyskupų, kardinolų susitikimai, manau, apie viską pasikalbama“, – teigė P. Subačius.
Pašnekovas kritiškai vertina socialiniuose tinkluose pasipylusius svarstymus, kad popiežiaus Pranciškaus elgesys skatina pasitraukti iš Bažnyčios bendruomenės. Tie demaršai, kalbėjo jis, neretai kyla iš seniai religijos nepraktikuojančių žmonių.
„Savo aplinkoje matau tikrai nemažai žmonių, kuriems skaudu tarsi jų tėvas būtų pasakęs ką nors negražaus apie jiems svarbų dalyką. Žmonėms, suvokiantiems Bažnyčią kaip bendruomenę, šeimą, laikantiems ganytojus bei popiežių tėviška institucija dėl to labai skauda. Sakyčiau, kad tos reakcijos net per jautrios, per aštrios, bet visai normalu, kad dėl karo ir nuolatinės grėsmės – ir mūsų šaliai, mūsų tautai – visi labai įsijautrinę, priima greičiau su skausmu, ne demaršais. Ne vienas ir socialiniuose tinkluose sakė – nežinau kaip jaustis, ką man galvoti, kaip paaiškinti žmonėms, kurie dabar kritikuoja, puola popiežių, kaip jiems pasakyti, kad jis vis tiek popiežius“, – LRT.lt sakė jis.
