„Mes galime daug daugiau padaryti“, – sakė Seimo narys Laurynas Kasčiūnas apskritojo stalo diskusijoje apie visuotinę gynybą. Sukviesti politikai, valstybės tarnautojai, verslo atstovai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai sutiko su vienu – turi būti aiškesnė komunikacija su piliečiais, didesnis gyventojų įtraukimas į gynybos koncepciją bei aiškūs nurodymai, kas ir ką koordinuotų karo atveju.
Parlamente suorganizuota diskusija visuotinės gynybos koncepcijos įgyvendinimui aptarti, įvertinant, kaip turėtų būti stiprintas valstybės parengimas krašto gynybai, pasitelkiant valstybinį ir nevyriausybinį (NVO) sektorių.
Anot Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko L. Kasčiūno, galimi grėsmių scenarijai egzistuoja. Politiko teigimu, Rusijai užteks penkerių ar septynerių metų atkurti savo konvencinius pajėgumus, tačiau vis dar vyrauja hibridinių atakų grėsmė. Reikia ruoštis, nes priešas yra tas, kuris turi galimybių kariauti alinantį karą, – sakė L. Kasčiūnas.
„Penkeri–septyneri metai [reikalingi pasirengti – BNS] konvenciniam karui, taip. Bet yra kiti scenarijai, kitos formos: hibridinis laukas, pilkoji zona, įsiveržimai be tikslo okupuoti, „Hamas“ scenarijai, kuriuos matėme Izraelyje, diversijos prieš strateginius objektus“, – tvirtino NSGK vadovas.
„Mes galime daug daugiau padaryti“, – pabrėžė jis.
Visuotinė gynyba – privaloma
Seimo NSGK vadovas įžanginėje kalboje pabrėžė, kad visuotinė gynyba reiškia kiekvieno piliečio atsakomybę, ir Lietuvoje dėl geopolitinės padėties ji yra privaloma.
„Visuotinė gynyba reiškia, kad visi esame saugumo savininkai. Kai kalbame apie gynybą ir planavimą, gynybos štabas, Krašto apsaugos ministerija, kariuomenės vadas yra ta dalis, kuri mato visą paveikslą ir visą informaciją, bet tai nereiškia, kad gynyba yra tik šių institucijų reikalas“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Pasak NSGK pirmininko, visuotinės gynybos modelis gali skirtis – vienose šalyse jis, visų pirma, remiasi visuotiniu šaukimu, kitose yra „daugiasluoksnis dalykas“, ir Lietuva juda link pastarojo modelio, bet tam, kad sistema veiktų, kiekvienas turi žinoti savo vietą gynyboje.
„Mes turbūt judame daugiasluoksnio modelio kryptimi: yra šauktiniai, aktyvus rezervas, parengtas rezervas, civilinis mobilizacinis rezervas, t. y. gydytojai, valstybės tarnautojai, kurie turės karo padėties metu užtikrinti valstybės funkcionavimą – tokių yra apie 70 tūkstančių. Yra šauliai – stipriausia paramilitarinė struktūra, kuri irgi turi būti labai tiksliai organizuota į gynybos planus“, – sakė L. Kasčiūnas.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad visuotinės gynybos principo įgyvendinimas yra vienas pagrindinių šalies saugumo tikslų, kartu su kariuomenės divizijos sukūrimu ir Vokietijos brigados fiziniu dislokavimu.
„Mes turime kuo greitesniais žingsniais judėti linkt tos situacijos, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo to, kokia jo pozicija toje visuotinėje gynybos struktūroje bus, žinotų ją ir neturėtų abejonių dėl jos. Kartu su judėjimu link divizijos kūrimo Lietuvos kariuomenėje, judėjimu link vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje, judėjimas visuotinės gynybos link šiandien yra vienas iš tų pagrindinių tikslų“, – sakė parlamento vadovė.
Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos direktorė Gaja Šavelė sakė, kad rengimasis visuotinės gynybos įgyvendinimui neturėtų tapti tik rinkimine tema, o virstų realiais žingsniais ir „būtų sudėlioti algoritmai, ką kiekvienas darome, jei netyčia nutiktų diena X“.
„Labai svarbus NVO vaidmuo, nes nevyriausybinės organizacijos jungia labai daug piliečių, prieina prie labai daug piliečių. Kai reikia paprastus piliečius pasiekti, NVO gali tai padaryti geriausiai, nes jie yra šalia kasdien, prieina, teikia pagalbą, ir žmonės dėl to NVO pasitiki“, – pažymėjo G. Šavelė.
NKVC vadovas: būtinas informacinis psichologinis atsparumas
Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas Vilmantas Vitkauskas diskusijoje teigė, kad valstybės gynimo planas turi būti dar detalesnis. Jis akcentavo, kad plane yra 7 strateginiai uždaviniai ir pats paskutinis, bet svarbiausias, uždavinys – informacinis psichologinis atsparumas.
Tokį atsparumą yra pritaikiusi Suomija, o apie jos pavyzdį buvo kalbama pačios mobilizacijos reformos pradžioje. Vis dėlto, kaip sakė V. Vitkauskas, šitos funkcijos buvo atsisakyta ir pabijota, nes nuo sovietų represijų yra tam tikras randas.
„Mes turime į tai atkreipti dėmesį. Kodėl? Visų pirma, tai yra dėl to dezinformacinio lauko ir purvo, kurio mes sulaukiame iš išorės, o tai, be abejo, yra pavojinga. Bet mes turime galvoti ir apie vidinius veiksnius, vadinamuosius sofos ekspertus, kurie bando aiškinti, kaip čia reikėtų valstybei elgtis, kaip planuoti ar neplanuoti evakuacijų, kaip čia mes nepasiruošę ir panašiai. Visuomenė turi žinoti ir jausti, kas yra svarbiausia, kokių instrukcijų reikia klausyti, kokios instrukcijos ir iš kur jos turėtų juos pasiekti. Tie dalykai turi būti patys svarbiausi, nes visuomenė turi išlaikyti rimtį“, – dėstė V. Vitkauskas.
Bet norint pasiekti tokį atsparumą, pasakojo NKVC vadovas, turi būti viena sąlyga – turi būti aukštas pasitikėjimas valstybės institucijomis, ko Lietuva šiuo metu stokoja.
„Aišku, tas neateis greitai, tas ateis su laiku. Bet siekiant tą spragą užtaisyti ir pasiekti didesnį ir greitesnį efektą, mes turime orientuotis į NVO, kurios galėtų tai užtikrinti“, – kalbėjo V. Vitkauskas.
V. Vitkauskas pabrėžė, kad ne visas pamokas iš Ukrainos reikia pritaikyti Lietuvai, kaip įprastai yra manoma. Anot jo, reikia ekspertinio požiūrio, nes daug dalykų skiriasi, panašumas yra tik vienas ir tas pats agresorius.
„Bet, vėlgi, geografija, šalies dydis, kariuomenės ir kitų struktūrų dydis yra skirtingas. Bet pats svarbiausias skirtumas, palyginti mus su Ukraina, kad mes esame NATO nariai. Ir tai turėtume suprasti, žmonėms skiepyti tą žinią, kad tikrai ne vieni ir kad toks scenarijus, koks įvyko Ukrainoje, (...) mums nepasikartos ir negresia, kad turime atsaką į bet kokią grėsmę ir agresiją“, – akcentavo NKVC vadovas.
Reikia nepamiršti pažeidžiamų visuomenės sluoksnių
Deimantė Bukeikaitė, Lietuvos „Caritas“ vadovė, teigė, kad NVO sektorius jau matomas kaip lygiavertis partneris ir dalyvauja tarpinstituciniame bendradarbiavime.
„Nebėra to NVO pasikvietimo, kai kažkas dega arba jau kažką reikia daryti“, – sakė ji.
Anot jos, kilus karui Ukrainoje, didžiosios NVO susidūrė su tam tikrais iššūkiais. Pavyzdžiui, tūkstančiai žmonių panoro prisidėti prie tiekiamos pagalbos Ukrainai. Iškilo klausimas, kaip sukoordinuoti tokį kiekį žmonių, kaip juos paruošti, kaip paskirstyti užduotis.
„Potencialas NVO yra didelis. Atsakomybės arba lūkesčiai NVO sektoriui auga. Tada klausimas, ar augs investicijos į NVO, nes nevyriausybinis sektorius pats iš savęs nebus pajėgus staiga atliepti tam tikrus poreikius arba teikti valstybei profesionalią pagalbą, jeigu valstybė neinvestuos į NVO sektoriaus stiprinimą“, – kalbėjo ji.
D. Bukeikaitė pabrėžė, kad svarbus yra ir NVO tarpusavio koordinuotas ir vieningas bendradarbiavimas. Pastarosios kelerių metų krizės parodė, kad yra vietų, kur būtų galima dalytis resursais, žiniomis. Ji teigė, kad visos NVO šiuo metu yra reikalingos, nes jos visos telkia žmones, tačiau pačiai NVO reikia įdėti įdirbio.
„Caritas“ vadovės nuomone, reikia kalbėti su pažeidžiamais visuomenės sluoksniais, nes „jie irgi gali būti, artėjant dienai X, įrankiu kitai pusei manipuliuoti tais žmonėmis“. Tokioms grupėms reikia daugiau informacijos ir užtikrintumo.
Raginama numatyti, kaip bus koordinuojama NVO veikla išaušus dienai X
Emilija Unė Karalienė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė, taip pat teigė, kad tikslas turėtų būti, kaip suvaldyti savanorių srautus.
Ji pabrėžė, kad į Valstybės gynybos planą reikia įtraukti pratybas ir praktiką, kur dalyvautų Lietuvos savivaldybės ir institucijos, organizuojančios tam tikras pratybas.
„Lietuvoje pratybas, į kurias yra įtraukiami civilinės saugos pajėgumai, organizuoja trys pagrindinės institucijos: civilinė sauga po VRM, Mobilizacijos departamentas ir Lietuvos kariuomenė (...). Iš visų šių pratybų, kuriose mes dalyvavome, o jų buvo 13, tik vienos pratybos buvo seminacionalinės (...) ir kurios buvo praktinės, įtraukiančios daug įvairių sluoksnių“, – kalbėjo ji.
Anot E. Unės Karalienės, Lietuva susibėga „pavaidinti“, kai viskas yra iš anksto sudėliota, tačiau tai yra per mažai. Galbūt, sakė ji, gynybos planas galėtų įtraukti daugiau institucijų, daugiau NVO, ir pamatyti bendrą vaizdą su praktiniu elementu, kada iš tikrųjų reikia atrakinti sandėlį, surasti raktą ar kažkur nueiti.
„Ir padidinti neapibrėžtumo faktorių, kad nebūtų viskas [suvaidinta] ir žinoma iš anksto. Galbūt mesti sau iššūkį ir pagalvoti, kas mūsų lauks tikrovėje, o tikrovėje mūsų lauks žmonės su negalia, ligoninės ir jose esantys žmonės, pasimetę vaikai, senjorai, žmonės su gyvūnais“, – sakė ji ir pabrėžė, kad šiuos elementus reikia įtraukti į pratybas.
E. Unė Karalienė akcentavo, kad reikėtų ir daugiau tarpnacionalinių pratybų, nes grėsmės atveju Lietuva visgi nebus viena. Taip pat, išaušus dienai X, nevyriausybinių organizacijų gali padaugėti dešimčia kartų.
„Reikėtų pagalvoti, kas visą tą sukoordinuotų ir įgalintų veikti“, – konstatavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė.
Lietuvių diasporos vaidmuo
Dalia Henke, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė, teigė, kad kariniai veiksmai galbūt vyktų geografiškai Lietuvoje, tačiau lietuvių diaspora taip pat turėtų svarbų vaidmenį. Anot jos, nuo 2014-ųjų lietuvių diaspora rašo politinius pasisakymus dėl paramos Ukrainai, kelia pilietiškumo ir tapatybės klausimą.
„Mūsų pasaulio lietuvių bendruomenės užduotis yra telkti diasporą (...), stiprinti mūsų atsparumą ir pilietinę valią“, – sakė ji ir pridūrė, kad reikia mokytis iš ukrainiečių diasporos patirčių, tačiau nereikia pamiršti ir Taivano, Suomijos pavyzdžių.
Pasak D. Henkes, pasaulio lietuviai turi atsakyti į klausimą, kur karo atveju bus lietuvių diasporos štabas, kaip ir kur bus kaupiami finansai, kas galės priimti vaikus ir karių šeimos narius, bėgančius nuo karo. Taip pat, kas priims sužeistuosius ir kiek užsienyje yra medikų bei koks bus politinis Lietuvos valstybės rėmimas, kokią žinutę reikės siųsti toms užsienio šalims, kuriose gyvena lietuvių diaspora.
Svarbiausia – piliečių valia
Anot prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Tomo Godliausko, valstybės saugumas yra tęstinis ir dėl jo sutaria visos politinės jėgos. Jis pabrėžė, kad be visuomenės nebus gynybos, o gynyba yra visų reikalas.
„Kalbant apie piliečius, visi piliečiai turi teisę nuo pat pirmos minutės imtis ginklų ir prisidėti įvairiais leistinais būdais. Tai yra ir teisė, ir pareiga“, – sakė jis.
Minėdamas valstybės gynybos planą, T. Godliauskas pabrėžė žodį „visuotinumą“ ir ėjimą į didesnę sąveiką, kur pirmoje vietoje yra kalbėjimas, procedūra. Taip pat svarbu ir praktiniai užsiėmimai, pratybos, mokymai, kurie yra numatyti.
„Be galo svarbus elementas yra pasiruošimas. Pasiruošimas ne tik pilietiniu, bet ir organizacijų, valstybės ir savivaldybių lygmeniu“, – teigė T. Godliauskas.
Pasak jo, piliečiai bus ramesni, jei jie žinos, ką daryti, ko tikėtis, kam pasiruošti, kaip tos procedūros vyks. Buvo pabrėžta ir pilietinė valia, kadangi ji yra pagrindinis variklis, kas matoma Ukrainoje.
„Turbūt pagrindinė galia ir buvo piliečių noras ginti savo šalį ir prisidėti įvairiomis formomis ir įvairiais lygmenimis. Pirmiausia, kai šnekame apie visuomenės svarbą, pirmoje vietoje mes turime taikytis į piliečių valią: mylėti savo šalį, būti patriotiški ir prisidėti prie valstybės tada, kai jai bus sunku“, – akcentavo prezidento patarėjas.
Įsitraukimo formų yra įvairių, sakė jis, tačiau svarbiausia, kad tas įsitraukimas būtų su konkrečiomis rolėmis. Yra daug žmonių, kurie turi savo rolę, tačiau itin svarbu žinoti, kur karo atveju tą rolę reikės pritaikyti – ar valstybės institucijoje, ar verslo organizacijoje, ar karo prievolėje.
„Sutapatinimas yra labai svarbus ir tai padės ne tik institucijoms, bet tai padės ir patiems žmonėms toje srityje ugdyti kompetencijas“, – sakė jis.
Jis taip pat teigė, kad svarbu ir tai, kaip valstybė funkcionuotų karo atveju, kai būtų daug suvaržymų.
„Visi tie dalykai turėtų būti atliepti ruošiantis ir rengiantis“, – sakė jis.
Pasak jo, bus daug ir skirtingų savanoriškų organizacijų, kurios norės prisidėti, tačiau būtina diskusija, kas tokią koordinaciją galėtų vykdyti, kokių mokymų organizacijoms reikia.
Visuotinės gynybos klausimas turi išlikti darbotvarkėje ilgam
Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus teigė, kad saugumo situacija yra tokia, kad įtraukimas ir kalbėjimas su visuomene yra privalomas. Pasak jo, pamatinė vizija vis dar išlieka tokia, kad kiekvienas pilietis turi žinoti savo vaidmenį gynyboje.
„Jeigu jūs paklausite, ar mes jau turime šimtaprocentinį žinojimą, tai prie šito stalo aš pasakysiu, kad to šimtaprocentinio žinojimo nėra. Ir suprantama, kad tai yra procesas ir mes tą procesą intensyviai darome pastaruosius metus“, – sakė jis.
Pasak jo, Piliečių rengimo ir piliečių pasipriešinimo strategijos įgyvendinimo planas pagaliau yra patvirtintas. Planas orientuotas į valios, atsparumo ir žinių didinimą.
„Iš mūsų pusės, to vyriausybinio lygmens, daugiau nei 10 institucijų yra įsitraukusios į plano priemonių vykdymą. Tam yra numatyta daugiau nei 50 priemonių ir suplanuota, bent jau pirmajame etape (...), daugiau nei 100 mln. eurų priemonių vykdymui“, – sakė jis.
Jo teigimu, keliama ambicija, kad daugiau nei pusė gyventojų būtų nusiteikę priešintis tiek ginklu, tiek ne ginklu.
Pasak Ž. Tomkaus, kiti metai bus kritiniai Šaulių sąjungai ir KAM, nes 2024–2025 m. bus metai, kai devintų klasių pilietinio pasipriešinimo ir gynybos įgūdžių kursas turi būti visuotinis.
KAM viceministras akcentavo svarbą, kad koordinavimas nesidubliuotų tarp Vyriausybės ir prezidentūros. Dėmesio centre taip pat turi atsidurti aiškesnė ir platesnė komunikacija su Lietuvos piliečiais.
„Tai yra nuolatinis procesas, todėl svarbu, kad tai liktų mūsų darbotvarkėje kuo ilgiau“, – sakė jis.
