Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus kelias simbolizuoja tragišką XX amžiaus Lietuvos patirtį. Tarpukario nepriklausomybė, karo siaubai, pasitraukimas į Vakarus, o vėliau – ilgi laukimo metai ir grįžimas namo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
Minėdami prezidento 97-ąjį gimtadienį, dalijamės LRT archyve saugoma vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas būsimojo prezidento kelias – nuo aplinkosaugos specialisto delegacijų sudėtyje iki pirmosios jo, kaip prezidento, inauguracijos 1998 metų vasario 26 dieną.
Vaikystė, pasitraukimas ir karjera JAV
Valdas Adamkus (iki 1955 m. Voldemaras Adamkavičius) gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune, tarnautojų šeimoje. Jo tėvas Ignas Adamkavičius – nepriklausomybės kovų savanoris ir vienas iš pirmųjų Lietuvos aviacijos mokyklos vadovų, o mama dirbo Susisiekimo ministerijoje. Jaunasis V. Adamkus mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Jaunystėje įsitraukė į rezistencinę veiklą, spausdino ir platino pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk“, kurį leido su prezidento Kazio Griniaus sūnumi Liūtu ir Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu, vyresniuoju Vytauto Landsbergio broliu.
1944 m. liepos mėnesį pasitraukė į Vakarus. Kelias savaites prabuvęs karo pabėgėlių stovykloje netoli Vroclavo, Adamkus grįžo į Lietuvą, kur įstojo į Žemaitijoje telkiamus lietuvių dalinius kovai prieš grįžtančią Raudonąją armiją.
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, antrą kartą atsidūrė Vokietijoje, baigė gimnaziją, mokėsi Miuncheno universitete, o 1949 metais pasitraukė į JAV. Buvo darbininku automobilių gamykloje Čikagoje, įgijo inžinieriaus specialybę. Po antrojo pasitraukimo būsimasis prezidentas Lietuvos nematė net 27 metus.
1951 metais vedė Almą Nutautaitę, o 7-ajame dešimtmetyje įsigijo „Tabor Farm“ poilsiavietę, kuri tapo šeimos pajamų šaltiniu ir lietuvių bendruomenės traukos centru. Išeivijoje V. Adamkus buvo vienas aktyviausių lietuviškos veiklos puoselėtojų, kurį laiką buvo ir „Santaros-Šviesos“ organizacijos pirmininku, kurios suvažiavimai vykdavo Adamkams priklausančioje poilsiavietėje.
8 dešimtmečio pradžioje būsimasis prezidentas pradėjo dirbti JAV federalinės valdžios tarnyboje, vadovavo Aplinkosaugos mokslinių tyrimų centrui, vėliau buvo paskirtas Vidurio Vakarų aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju.
Nuo 1981 m. Ronaldo Reagano vyriausybė paskyrė 5-ojo regiono administratoriumi. Eidamas aukštas pareigas federalinėse JAV struktūrose, V. Adamkus tapo gerbiamu aplinkosaugos specialistu, su kurio vardu siejamas ir Mičigano bei kitų ežerų išsaugojimas nuo ekologinės katastrofos.
„Veidu į Lietuvą“
Įgijęs politinį pasitikėjimą ir įtakingas pareigas, V. Adamkus dalį savo laiko skyrė ir Lietuvos problemoms. Dirbdamas aplinkosaugos sferoje nuo 1972 m. nuolat apsilankydavo tada dar okupuotoje Lietuvoje kaip ekspertas, padėjo apsirūpinti vandens valymo įrenginiais, konsultavo vietinius valdininkus, lietuviams mokslininkams dovanojo sunkiai prieinamą literatūrą.
„Negaliu neišskirti to laimingo momento, kai po 27 metų sapnų ir rūpesčių, keliantis ir gulant su mintimi apie Lietuvą, ir tvirto tikėjimo, kad vis tiek ištrūksime iš Sovietų Sąjungos okupacijos, kuri mus ištrynė iš Europos žemėlapių, sužinojau, kad galiausiai tai pavyko“, – 2016 metais interviu LRT televizijoje teigė V. Adamkus.
Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui Adamkus vis rasdavo progų lankytis Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1989 m. kovo mėnesį Jonavos „Azoto“ gamykloje kilus avarijai, Adamkus lankėsi įvykio vietoje ir archyvuose liko jo trumpas komentaras televizijai apie susidariusią situaciją ir padarytas klaidas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Adamkus tapo matomu ir žinomu asmeniu, kuris kartais ir kritiškai įvertindavo politinę situaciją šalyje. 1990 metų rugpjūtį Lietuvos televizijos laidoje paklaustas apie situaciją šalyje, sakė:
„Man atrodo, kad visa visuomenė ir tauta yra vedamos vieno ir to paties idealo. Čia galbūt nereiktų vienytis visai tautai, ji susivienijusi. Galbūt klausimą reiktų pakreipti kitaip ir vienytis reikėtų visiems politinių partijų nariams ir visas jėgas pakreipti derybų link, nes čia bus sprendžiamas Lietuvos likimas.“
Aktyviai į politinę veiklą V. Adamkus įsitraukė 1992 metais, kai vadovavo kandidato į prezidentus, diplomato Stasio Lozoraičio rinkimų štabui. Pastarajam rinkimuose nusileidus Algirdui Mykolui Brazauskui, neslėpė nusivylimo situacija Lietuvoje ir visuomenės nusigręžimu nuo demokratinio kelio.
„Eidamas į rinkimų kampaniją rezultatus žinojau. Reikėjo politinio stebuklo, kad rezultatai būtų kitokie. Mano ir pono Lozoraičio tikslas buvo duoti progą susipažinti su kažkuo kitu, o tas kitas buvo žodis demokratija“, – kartėlio neslėpė būsimasis prezidentas.
Po nesėkmingai susiklosčiusių rinkimų visuomenė spėliojo, kad pats štabo vadovas gali pasukti į aktyvią politiką. Ilgą laiką tai buvo vieša paslaptimi, reitinguose V. Adamkaus pavardė buvo rotuojama tarp lyderių, tačiau gandus apie būsimus planus vijo paties Adamkaus paneigimai.
1994 metais „Panoramos“ žurnalistų paklaustas apie gandus dėl dalyvavimo Seimo rinkimuose, juos dar kartą paneigė, tačiau kiek atsargiau kalbėjo apie būsimus prezidento rinkimus.
1996 metų rinkimuose į Seimą nors ir nedalyvavo, tačiau palaikė Lietuvos centro sąjungos sąrašą, su kuriuo buvo siejamas. Būsimasis prezidentas vis dar ėjo pareigas JAV aplinkosaugos agentūroje.
Fotofinišo pareikalavę rinkimai
Apie savo siekius dalyvauti Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose Valdas Adamkus paskelbė vėlai, tik 1997 metų kovo mėnesį. Tiesa, rinkimų cenzas tuo metu numatė, kad prezidento posto gali siekti asmuo, kuris trejus metus be pertraukų gyveno Lietuvoje, tačiau teismas pripažino, jog toks VRK reikalavimas nėra teisėtas. Be kita ko, Adamkus dar prieš trejus metus savo gyvenamąją vietą buvo registravęs Šiauliuose.
Buvo spėliojama, kad jis taps pagrindiniu konkurentu pareigas einančiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Tai signalizavo ir apklausų duomenys. Susitikime su V. Adamkumi ir paprašytas pakomentuoti naująjį kandidatą ir potencialų konkurentą, Brazauskas vertino teigiamai. Tiesa, pats po to iš politinės kovos pasitraukė, savo palaikymą išreikšdamas Artūrui Paulauskui.
1997–1998 metų prezidento rinkimuose iš viso dalyvavo 7 kandidatai. Du iš jų – išeivijos atstovai Kazys Bobelis ir V. Adamkus, kurį palaikė ir rinkimuose iškėlė Lietuvos centro sąjunga, tuo metu buvusi viena įtakingiausių šalies politinių partijų.
Tačiau prieš pat Kalėdas vykęs pirmasis turas vos nesibaigė kito kandidato pergale – buvusiam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui su šūkiu „nusipelnėme gyventi geriau“ pirmajame ture pritrūko mažiau nei 5 procentinių punktų iki lengvos pergalės.
V. Adamkus liko antras, ryškia balsų persvara nusileisdamas buvusiam generaliniam prokurorui A. Paulauskui (45,28 proc. prieš 27,90), trečioje vietoje su 15,92 proc. balsų liko Vytautas Landsbergis, kuris po nesėkmingo pirmojo turo savo paramą išreiškė būtent vaikystės draugui V. Adamkui.
Šiandien spėliojama, kad būtent konservatorių parama nulėmė po naujų metų vykusio antrojo turo rezultatus. Rinkimų laimėtoją nulėmė vos 15 tūkstančių balsų (50,37 proc. prieš 49,63 proc.).
Antrojo turo favoritu laikytas A. Paulauskas rinkimų naktį ilgai laikėsi lyderio pozicijoje, tačiau situacija ties didžiosiomis apygardomis pasisuko V. Adamkaus naudai. Antruoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas JAV lietuvis su šūkiu „laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė“.
1998 m. vasario 26 dieną prisiekė LR Konstitucijai ir tapo antruoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu. Pareigas V. Adamkus pradėjo eiti būdamas 71 metų amžiaus, ilgame rinkimų maratone įveikęs 6 varžovus.
Kai kurie politikai palygino šiuos rinkimus su įtemptomis rungtynėmis, nes rinkimų nugalėtoją antrame ture nulėmė tik šiek tiek daugiau nei 14 tūkstančių balsų. Netrūko ir intrigų, kaltinimų nesąžininga veikla.
Politologas Mažvydas Jastramskis teigia, kad su V. Adamkaus prezidentavimo pradžia grįžo ir aktyvi prezidento institucija. Anot jo, tai buvo ir rekordais pažymėti rinkimai: didžiausias atloštas balsų deficitas ir mažiausias balsų skirtumas.
„Mums nereikia tuščiažodžių šūkių, mums reikia veiklaus, iniciatyvaus patriotizmo, reikia piliečio, jaučiančio tėvynę savyje, auginančio ją“, – savo inauguracinėje kalboje sakė išrinktas prezidentas.
Atėjęs su tikslu, kad po penkerių metų Lietuva įstos ne tik į ES ir NATO, bet ir dar labiau įtvirtins demokratiją ir valdžios tarnavimo žmogui principą. Pirmosios kadencijos metu V. Adamkui pavyko pasiekti išsikeltus tikslus. Tiesa, ne po 5-erių, o 6-erių metų Lietuva atvėrė NATO ir ES duris.
