Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidota apie 160 garsių žmonių, tačiau ne visiems žymiajame panteone atsirado vietos. Sovietmečiu dalies Lietuvai nusipelniusių asmenų kapai gudriai paslėpti nuo praeivių akių, paminkluose apie jų svarbiausius darbus – nė žodžio. LRT.lt kalbintas gidas Laimonas Užomeckis viliasi, kad šis pasakojimas paskatins aplankyti ir tinkamai pagerbti Lietuvą kūrusius, Petrašiūnuose amžinojo poilsio atgulusius žmones.
Už Kauno, jaukiame Petrašiūnų pušynėlyje, įkurdinti kapines nuspręsta 1939 m., pasakojo gidas. Anot jo, pirmieji palaidojimai, liudijantys sovietų režimo žiaurumus, atsirado 1941 m.
Į Petrašiūnų žemę lyg į knygos puslapius atgulė ištisa 19–21 a. Lietuvos istorija bei skirtingi jos veikėjai: nuo Lietuvai bei pasauliui nusipelniusių žmonių, didvyrių, garsiausių menininkų, mokslininkų ar valstybės vadovų iki prieštaringų veikėjų ir net prieš okupantus galvas nulenkusių kolaborantų.
Tik perskaityti šią istoriją nėra lengva. Sovietmečiu naikinant Kauno centre buvusias Karmelitų kapines, kurių teritorija dabar vadinama Ramybės parku, palaikai perkelti į Petrašiūnus. Daugybės svarbiausių Lietuvos istorijos asmenybių kapaviečių Petrašiūnų panteone neišvysite, jos gudriai išbarstytos ir užmaskuotos, o paminklų užrašuose nuopelnai neminimi.
Maždaug 9 hektarų plotą užimančiose kapinėse nėra ir nuorodų, kurios padėtų atrasti ne panteone palaidotų žymiausių asmenų kapus. Ekskursijas Petrašiūnuose vedantis L. Užomeckis sako, kad kartais sulaukia skambučių net iš ministerijų valdininkų, norinčių atvažiuoti pagerbti vieną ar kitą žmogų, bet negalinčių rasti kapo.
„Prie kai kurių kapų, labai gaila, nėra daug atminimo žvakučių, nors žmonės labai nusipelnę Lietuvai“, – sako dažnai čia užsukantis gidas.
Daugiausia palaikų, pasakojo L. Užomeckis, Petrašiūnuose palaidota 1959-aisiais, kai buvo panaikintos senosios Karmelitų kapinės.
„Žinome, kad 1956 m. lapkričio 2 d. kapinėse įvyko didžiulis mitingas prie paminklų, žmonės išėjo į gatves, trispalves susirišę iš šalikų, giedojo lietuviškas giesmes. Tas pats kartojosi 1957 m., o 1958 m. nusprendė kapines iškelti“, – 5-ojo dešimtmečio Vėlinių protestus, kuriuos paskatino antisovietinis sukilimas Vengrijoje, priminė gidas.
1972-aisiais nuspręsta, pasakojo jis, kad Petrašiūnuose bus laidojami tik Lietuvai ar Kaunui nusipelnę žmonės arba tie, kurių artimieji jau ilsisi šioje žemėje.
Anot pašnekovo, daug paminklų perkeliant kapavietes tyčia susprogdinti, tačiau vienas kitas išlikęs senasis paminklas spinduliuoja tarpukario Kauno modernistinę dvasią.
Pirmiausiai aplankome kapą, kurio paminkle iškalti čia palaidotųjų vardai ir profesijos – profesorius Kazys Sleževičius, gydytoja Elena Sleževičienė bei advokatas Mykolas Sleževičius. Triskart tarpukario vyriausybėms vadovavęs M. Sleževičius tapo tik advokatu, kurio kapą, neišmanydamas istorijos, tiesiog praeitum.
Tai žmogus, pasakojo gidas, 1919 m. priėmęs sprendimą laikinąją sostinę įkurti Kaune. Beje, pridūrė jis, 1926-aisiais prezidentas Kazys Grinius labai norėjo šias pareigas vėl patikėti gerai žinomam advokatui, dėl to net susimažino algą. Po gruodį vykusio perversmo M. Šleževičius iš politikos pasitraukė. Kartu palaidotas jo brolis Kazys buvo meteorologijos bei geofizikos mokslų pradininkas Lietuvoje, o jo žmona ukrainietė Elena – gydytoja.
Kiek toliau amžinojo poilsio atgulė Marija Lastauskienė, viena iš seserų rašytojų, prisidengusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Anot gido, M. Lastauskienės vyras Vaclovas – svarbus nepriklausomos Baltarusijos politinis veikėjas, išeivijoje Lietuvoje ėjęs Baltarusijos ministro pirmininko pareigas. Vėliau sutuoktiniai išsiskyrė, o į socialistine tapusią Baltarusiją grįžęs Vaclovas 1938 m. sušaudytas.
Petrašiūnų kapinėse palaidotas 1991 m. sausio 13 d. prie televizijos bokšto okupantų nužudytas laisvės gynėjas Titas Masiulis. Jo atminimui skulptūrą sukūrė Robertas Antinis Jaunesnysis.
Nusipelniusių asmenų kapavietes paprastai žymi Lietuvos vėliavos spalvų juostelė, kuria perrišamas paminklas.
Specialiai pažymėtos ir Vasario 16-osios akto signatarų kapavietės.
„Matysime tris tokius ženklus. Pažymima data, vardas, pavardė, laidojimo vieta“, – priėjus prie signataro Stepono Kairio kapo, pasakojo gidas. Pašnekovas pabrėžė, kad S. Kairys yra ypač nusipelnęs Kaunui, nes šio inžinieriaus, profesoriaus dėka 1929 m. jis tapo moderniu, vandentiekio sistemą turinčiu miestu.
„Kai Kaunas tapo laikinąją sostine, tai buvo vienintelė sostinė Europoje be centralizuoto vandentiekio ir kanalizacijos“, – kalbėjo L. Užomeckis.
Šalia palaidotas S. Kairio uošvis Petras Leonas – pirmasis tarpukario Lietuvos teisingumo ministras, teisės profesorius. Beje, abu jie darbavosi anksčiau minėto M. Sleževičiaus Vyriausybėje. Šią kapavietę žymi dar vienas ženklas, liudijantis, kad čia palaidoti Pasaulio teisuoliai. S. Kairys su žmona Ona per Holokaustą išgelbėjo žydę mergaitę.
Šeimos kape Petrašiūnuose palaidotas rašytojas, kultūros veikėjas ir pedagogas Pranas Mašiotas. Šalia jo – amžinybėn iškeliavęs Juozas Urbšys, rašytojo dukros Marijos vyras, paskutinis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, kuriam teko derėtis su šėtonais, sakė gidas.
„Maskvoje 1939 m. rašėsi sutartį dėl Vilniaus krašto grąžinimo ir kariuomenės sovietų įvedimo, tais pačiais metais vedė derybas ir su Hitleriu dėl Klaipėdos krašto“, – priminė jis.
Žymiam tarpukario Lietuvos aktoriui ir režisieriui Konstantinui Glinskiui atminti – kito talentingo šio laikotarpio kūrėjo Mstislavo Dobužinskio kurtas paminklas.
Akį patraukia pasaulį išmaišiusio ir Kaune nuo 1920 m. gyvenusio tapytojo Petro Kalpoko kapas. Išskirtinį paminklą – iš spalvotų akmenėlių sudarytą mozaiką – mirusiam tėvui 1946 m. sukūrė Rimtas Kalpokas. Beje, Žaliakalnyje yra P. Kalpoko vardu pavadinta gatvė. Anksčiau, priminė gidas, joje tekėjo Raginės upelis, menininkas gyveno netoli jo.
„Galite įsivaizduoti, kokios kokybės, kad išsilaikė iki šių dienų“, – kalbėdamas apie paminklą pastebėjo L. Užomeckis.
Pašnekovas dalijasi dar viena išskirtinių tarpukario kauniečių istorija. Šiame kape palaidota Galaunių šeima. Tai žinomas etnografas, istorikas, muziejininkas ir grafikas Paulius Galaunė, jo pirmoji žmona – žymi operos solistė Adelė Galaunienė, 27-erių nuo džiovos miręs sūnus Dievainis.
Kartu palaidota antroji Povilo žmona Kazimiera, kuri kruopščiai rinko ir išsaugojo visą šeimos kolekciją, šiandien eksponuojamą A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.
Ne Petrašiūnų panteone atgulė rašytoja, pedagogė ir visuomenės veikėja, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona Sofija Čiurlionienė. Čia, pasakojo gidas, per Vėlines sušvinta vos viena kita žvakelė.
Antkapį sukūrė anūkė skulptorė Dalia Palukaitienė. Į Petrašiūnų žemę atgulė ir Čiurlionių dukros Danutės Čiurlionytės-Zubovienės bei jos vyro Vladimiro palaikai, tik kiek toliau – Alpinistų kalnelyje, kur palaidotas jų sūnus Konstantinas Zubovas, 1971 m. žuvęs Tian Šanio kalnuose.
M. K. Čiurlionis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Netoliese – kita itin ryškiai spindėjusi asmenybė, pasaulyje žinoma archeologė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Kapo vietą žymi jos pasaulėžiūrą bei svarbiausius darbus atspindintis paminklas, kuriame vaizduojama ant rankų vaikelį laikanti motina.
„Tai – ne Marija su Jėzumi, o motina Deivė“, – paaiškino gidas.
Jis atkreipė dėmesį, kad šiose kapinėse yra skirtingas religijas išpažinusių žmonių kapų. Vienas jų priklauso sentikiams, palaikai į Petrašiūnus perkelti iš Kauno Ąžuolyno, iš 1905–1952 m. veikusių sentikių kapinių.
„Valstybė nusprendė, kad reikia sunaikinti rekreacinėje zonoje esančius kapus. Dabar išlikę žymėjimai, savivaldybė teritoriją aptvėrusi“, – pridūrė pašnekovas.
Medinis paminklas žymi vienos garsiausių Lietuvos šeimų kapus. Čia palaidotas žymus tarpukario architektas, modernistinio Kauno kūrėjas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, su juo amžinybėje – žmona Ona, lietuvių kalbos tėvu laikomo Jono Jablonskio dukra. Jiedu yra pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio tėvai. Šeimos kape taip pat palaidotas 2017 m. miręs sūnus Gabrielius.
Jono Jablonskio palaikai taip pat atgulė Petrašiūnuose.
Vienu talentingiausių 20 a. Lietuvos tapytojų laikomam Antanui Samuoliui Petrašiūnuose pastatytas simbolinis kapas, vadinamas kenotafu. Pasakojama, kad skurdžiai gyvenusio, dalies kolegų nepripažinto kūrėjo sveikata pašlijo 1929-aisiais. Ne vienus metus gydęsis Lietuvoje, 1939 m. A. Samuolis išvyko į Šveicariją, po poros metų bandė grįžti į Lietuvą, bet dėl karo to padaryti nepavyko. 1942-aisiais jis mirė, palaidotas Leiseno kapinėse.
Petrašiūnų kapinėse amžino poilsio atgulė rašytojas keturvėjininkas Kazys Binkis, kartu palaidotas jo sūnus Gerardas. Binkių šeima Holokausto metais gelbėjo žydus, jiems suteiktas Pasaulio teisuolių vardas. Anot gido, Vydūno alėjoje esantis namas, kuriame jiedu su žmona Sofija kurį laiką gyveno, net buvo vadinamas „žydų viešbučiu“.
Medinis paminklas žymi vietą, kurioje palaidotas turbūt žymiausias Lietuvos baldų kūrėjas Jonas Prapuolenis. Kaip pasakojo L. Užomeckis, jo darbai, spinduliuojantys modernizmo dvasia, itin vertinami, saugomi muziejuose bei privačiose kolekcijose.
Atokiau nuo praeivių akių įspraustas krūmokšniais užžėlęs 1969 m. mirusio signataro, diplomato Petro Klimo kapas. Gidas pasakojo, kad tremtį, sovietų režimo žiaurumus iškentę P. Klimas bei Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis buvo ypač mylimi kauniečių. Net okupacijos metais Laisvės alėjos kavinės noriai juos sodindavo prie stalo ir vaišindavo.
„Niekas nebijojo režimo, nors puikiai žinojo, kas jie“, – pridūrė jis.
Retas žino, kad Petrašiūnuose palaidoti dar vieno signataro, lietuvybės puoselėtojo, itin nusipelniusio Kauno miestui, Saliamono Banaičio palaikai. Jis, pasakojo gidas, turėjo lietuviškų leidinių spaustuvę, vadovavo garlaivių bendrovei. L. Užomeckis LRT.lt priminė, kad S. Banaitis yra ir Kauno autobusų stoties kūrėjas.
„Kai kūrėsi nauja Kauno autobusų stotis, vienas iš planų buvo pavadinti Saliamono Banaičio vardu, nes jis buvo kūrėjas, kuris pats nesulaukė atidarymo, bet kūrė visą infrastruktūrą, darė viską, kad ji ten atsirastų“, – sakė jis, pridūręs, kad, deja, idėja taip ir liko neįgyvendinta.
1866–1933 m. gyvenęs signataras garsėjo atsidavimu Lietuvai, įvairiausiems projektams negailėjo asmeninių lėšų, o pats kukliai gyveno muitinės administracinėse patalpose, kur turėjo kambarėlį.
Baltarusijos trispalvę simbolizuojantis paminklas žymi vietą, kur palaidotas Kaune gyvenęs Klaudijus Dušauskas-Duž. Kaip pasakojo gidas, architektas, inžinierius ir visuomenės veikėjas 1917 m. pasiūlė Baltarusijos trispalvės idėją, suprojektavo ne vieną pašto stotį Lietuvoje.
L. Užomeckio teigimu, baltarusių bendruomenė K. Dušauską-Duž vertina, per valstybines šventes gausiai lanko.
Prieiname Petrašiūnų kapinių panteonu vadinamą zoną, kurioje palaidoti žymūs aktoriai, režisieriai, rašytojai, filosofai, architektai bei kiti kultūros pasaulio žmonės, mokslininkai, medikai, sporto srityje pasižymėję asmenys. Alpinistų kalneliu vadinamoje zonoje – jau amžino poilsio į žemę įsmeigti kirtikliai, taip simboliškai pažymėta ši vieta.
Petrašiūnų kapinėse palaidotas žymus tarpukario veikėjas, vienas pirmųjų radijo diktorių, poetas, publicistas bei fotografas Petras Babickas, žymios aktorės ir režisierės Unės Babickaitės brolis. Bėgdamas nuo sovietų represijų P. Babickas 1944 m. paliko Lietuvą, nuo 1949 m. iki pat mirties gyveno Brazilijoje, tačiau priimti šios šalies pilietybę atsisakė.
Anot gido, vargingai svetimoje šalyje besivertusiam broliui padėdavo sesuo Unė. Jis buvo palaidotas Rio de Žaneire, Petrašiūnų kapinėse perlaidotas 2006-aisiais. Kaip pasakojo L. Užomeckis, pelenai į Lietuvą parvežti Lietuvos televizijai filmuojant dokumentinį filmą apie P. Babicką.
Literatūrologo, menotyrininko Jono Griniaus laidojimo vietoje – žymaus Prancūzijoje gyvenusio lietuvių skulptoriaus Antano Mončio kurtas paminklas. Išeivijoje gyvenęs J. Grinius 1980 m. palaidotas Vokietijoje, 1998-aisiais urna su pelenais bei paminklu perkelti į Petrašiūnus.
Kiek tolėliau, pastebėjo L. Užomeckis, vienas šalia kito simboliškai atgulė nužudytas kunigas, kolekcininkas, poetas Ričardas Mikutavičius ir prieštaringai vertinama poetė Salomėja Nėris.
Gidas pasakojo, kad būtent šis kunigas 1992 m. organizavo S. Nėries perlaidojimą iš Karo muziejaus kiemelio į Petrašiūnų kapines. Kalbama, kad R. Mikutavičius į poetės karstą įdėjo pašventintą rožančių.
Šiandien Petrašiūnų kapinėse matoma skulptūra – S. Nėries vyro Bernardo Bučo kūrinys. Pasakojama, pridūrė gidas, kad už nugaros matomas gėles nulipdė poetės sūnus Sauliukas. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad skulptorius stengėsi poetę pavaizduoti kaip tvirtą, stiprią moterį. Prie paminklo, tęsė, atvažiuodavo S. Nėries povyzą bandantys atkartoti aktoriai.
Greta vienas kito atgulė du draugai, žymūs tarpukario Kauno architektai. Tai Mykolas Songaila ir Vladimiras Dubeneckis. Tarp žymiausių suprojektuotų pastatų – dabartinis Kauno dramos teatras, M. K. Čiurlionio muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus.
M. Songaila bendražygiui V. Dubeneckiui suprojektavo paminklą, bareljefo autorius – Juozas Zikaras, kurio palaikai taip pat atgulė Petrašiūnų žemėje.
Nors išsiskyrė ir vėliau ištekėjo už dailininko Petro Kalpoko, kartu palaidota baletmeisterė, dailininkė Olga Dubeneckienė (Kalpokienė).
Pušų spygliai beveik visiškai užkloję bene žymiausios Kauno poros – ekscentriškųjų Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio – kapus. Gidas L. Užomeckis LRT.lt sakė, kad garsioji operos solistė, lietuviškoji Karmen, ir dailininkas Liudas Truikys gyveno E. Fryko gatvėje. Čia įsikūręs memorialinis muziejus, tik dabar jis rekonstruojamas.
„Visur iranietiški kilimai, smilkalai, pasakojama, kad tikėjo į visas religijas, tai buvo bohemos susirinkimo vieta“, – apie menininkų namus pasakojo gidas.
Poros meilę geriausiai apibūdina vienas žodis – begalinė. Beje, M. Rakauskaitė buvo 12 m. vyresnė, tokiu pat laiko skirtumu, pastebėjo pašnekovas, jie ir iškeliavo iš gyvenimo. 1975 m. mirė Marijona, prabėgus 12 metų – L. Truikys. Tai buvo išskirtinės asmenybės, drąsiai laužiusios visuomenės taisykles. Visų pirma, jiedu nebuvo susituokę. Čikagoje gimusi ir 1923-aisiais į Lietuvą atvykusi Marijona tapo savotiška pirmąja tarpukario nuomonės formuotoja, laikinosios sostinės mados ikona.
„Kai grįžusį iš Jungtinių Amerikos Valstijų pirmą kartą pasirodė teatro scenoje, visos moterys paklaiko – ji buvo nusilakavusi kojų ir rankų nagus“, – linksmą istoriją prisiminė L. Užomeckis, pridūręs, kad kaunietės puolė kopijuoti kiekvieną žymiosios artistės stiliaus detalę, visos norėjo būti panašios į M. Rakauskaitę.
Šiose kapinėse palaidota prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus šeima, tik dukra Elena Smetonaitė, vėliau tapusi Raštikiene, atgulė toliau, šalia vyro, generolo Stasio Raštikio.
Anot gido, sakoma, kad būtent Stasys Raštikis būtų užėmęs A. Smetonos vietą. 1934–1940 m. Lietuvos kariuomenei vadovavusio, 1938 m. krašto apsaugos ministru tapusio generolo likimą istorijos vingiai nunešė tragiška linkme.
Pasakojama, kad po Sovietų Sąjungos 1940-ųjų ultimatumo Lietuvai S. Raštikis Vyriausybės posėdyje nepritarė idėjai ginklu priešintis SSRS. Galiausiai, tęsė gidas, generolas pasitraukė į Vakarus, Lietuvoje liko jo žmona ir trys dukros, iš kurių jauniausiai buvo vos metukai.
„Žmoną sovietų režimas suėmė ir uždarė į kalėjimą, trys mergytės kartu su Barbora Smetoniene, Elenos mama, ištremiamos į Sibirą. Pakeliui mažoji mergytė, Aldutė, mirė“, – kalbėjo gidas. S. Raštikis 1941 m. buvo grįžęs į Lietuvą, vėliau su žmona pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Pasak pašnekovo, sovietų režimas, siekdamas šeimą privilioti atgal, dukras su senele išleido iš tremties, tėvams siuntė jų nuotraukas.
Pirmą kartą Raštikių šeima susitiko tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Visa šeima palaidota Petrašiūnuose. Pasak gido, jauniausios dukros tiksli mirties vieta nežinoma, į Kauną atvežta simbolinė saujelė žemės iš tos vietos, kurioje, manoma, jos gyvybė užgeso.
Ramiame Petrašiūnų pušynėlyje atgulė ir prieštaringai vertinamo diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, pulkininko Kazio Škirpos palaikai. Netoliese – ne mažiau diskusijų keliančiai asmenybei, pirmosios Vyriausybės vadovui, tarpukario veikėjui Valdemarui Augustinui skirtas kenotafas.
Kapinėse įrengtas politinių kalinių ir tremtinių memorialas. Šalia medžių pažymėti miestų, į kuriuos tremti lietuviai, pavadinimai, o šalia – priminimas, kiek kuriais metais tautiečių pasmerkta tremties kančioms.
L. Užomeckis pasakojo, kad inžinierius, architektas Stasys Kudokas tarpukariu projektavo Juozo Naujalio namą. Deja, kompozitoriaus gyvybė užgeso nesibaigus statyboms. S. Kudokas suprojektavo paminklą – amžinojo poilsio namus.
Talentingos grafikės Marcės Katiliūtės, gimusios 1912-aisiais, kapo vietoje – skulptoriaus Juozo Kėdainio paminklas, kuriame simboliškai atvaizduojama išeinanti menininkė, nešina kūriniais. Gido teigimu, 1937 m. M. Katiliūtė prašė suteikti stipendiją, kurią gavusi galėtų studijuoti Paryžiuje, bet valdžia tą padaryti atsisakė.
Sulaukusi 25-erių grafikė nusižudė, tais pačiais metais Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje jos darbai įvertinti aukso medaliu.
LRT.lt pašnekovas priminė tragišką žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro gyvenimo istoriją. Zikarų šeimoje augo dukra ir trys sūnus. Vokiečių kariai vaikinus išsiuntė kasti apkasų, 1944 m. jie dingo, tėvus pasiekė tik krauju permirkę drabužiai, todėl galvota, kad sūnūs mirė, pasakojo gidas. Režimas pasikeitė, bet Zikarams ramybės nebuvo.
Sovietų saugumas tardė J. Zikarą, be įrodymų sūnus kaltino partizanaujant, o skulptoriui kartą liepė grįžti namo, pasitarti su žmona ir kitą dieną informuoti, kur vaikinai neva slepiasi. Kitu atveju, tęsė pašnekovas, pagrasinta šeimą ištremti.
Tą patį vakarą J. Zikaras išgėrė gydytojo Vlado Kuzmos anksčiau duotus nuodus. Jis mirė nesužinojęs, kad visi trys sūnūs gyvi, jie buvo sužeisti fronte, o galiausiai pasitraukė į Vakarus – du iš jų gyveno JAV, vienas Australijoje.
Simboliška, kad ant J. Zikaro šeimos kapo šiandien matome jo paties sukurto paminklo „Sielvartas“ kopiją. Petrašiūnuose yra dar keli tokie paminklai, o originalas saugomas Čiurlionio dailės galerijoje.
Čia palaidoti ne tik Lietuvai labiausiai nusipelnę, bet ir sovietų režimui nusilenkę veikėjai. Vienas jų – generolas Vincas Vitkauskas.
Gidas LRT.lt priminė, kad tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavęs generolas okupacijos akivaizdoje šalį išdavė. 1940 m. nepalaikė idėjos priešintis sovietų kariuomenei, okupavus Lietuvą ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, bet iškart tapo marionetinės vyriausybės krašto apsaugos ministru. Nors pareigos ilgainiui keitėsi, V. Vitkauskas liko ištikimas okupantams.
Petrašiūnų kapinėse suskaičiuojama 160 kultūros paminklų, primenančių Lietuvai labiausiai nusipelniusius žmones. Deja, kaip pastebėjo gidas, dalies jų kapai tarytum paslėpti nuo akių, nėra aiškiai pažymėti, todėl deramo dėmesio nesulaukia.
